Rubrika Namų ūkis

Šiemet ir liepos sukvailiojo ir sužydo net birželio viduryje. Taigi tik dabar susiruošusieji pasirinkti liepžiedžių kvapniai arbatėlei turės pavargti, gal dar kur pavėsingoje vietoje ir aptiks žydinčių. Bet ir nespėjusieji nenusimena, nes liepa – toks vienintelis mėnuo, turintis medžio vardą, ir dar tokio medžio, kuris nuo senų senovės yra išgarbintas, moteriškų galių kupinas, gal todėl ir švenčių gausa stebinantis, liūdėti neleidžia. O ypač šiemet, kai viso pasaulio lietuvių širdys, mintys ir balsai susivienijo Dainų šventės … Skaityti toliau →

Apie tą gerumą mintys sukasi ne todėl, kad patikėjau rinkiminiais pažadais ir dabar jau lauksiu, kol tą gerovę kas ant lėkštelės man atneš arba ne. Gerovė, gerumas… Išnaršiau ta proga inernetą, tai lietuvių kalbos žodynas sako, kad pirmoji gerovės reikšmė – materialinis užtikrintumas, geras buvimas, dar kitur – aprūpintas gyvenimas ir pan. Antroji būtų minėtas gerumas, o trečioji ir tokia labai netikėta – ogi smuklė! Na, visokių platesnių paaiškinimų, jei kam įdomu, galima rasti pagal … Skaityti toliau →

Putojantis, šniokščiantis tarsi gaivus šaltinis pavasaris išjudina ir patį nerangiausią iš mūsų. Kiekvieną dieną, ką ten dieną, net valandomis aplink skleidžiasi, žydi, pursloja, o ir gamtos išdaigos ramiai tuo budimu džiaugtis neleidžia – čia netikėti vasariški karščiai dar nepratusius prie didelės šilumos lenkia prie žemės. Kitą dieną jau vėl kailinukus traukiam, sniego pusnynus fotografuojam, stebimės, kraipome galvas. Nors atrodo, ko čia stebėtis, kai nuolat kalbame apie klimato kaitą, atšilimą, gresiančius padarinius. Matyt, pati gamta jau … Skaityti toliau →

Po didžiosios šventės vis dar esame tarsi naujai atgimę, pakylėti, kupini gerų emocijų ir Prisikėlimo džiaugsmo. Pavasario saulė irgi padeda busti sielai, o švelni ir švari žaluma ragina viską, kas iš po rudens ūkio aplinkoje liko nesužiūrėta ar nereikalinga – susitvarkyti, visus pašalius išgrėbstyti, išsišluoti. Balandis visuomet buvo toks švaros ir tvarkos mėnuo: įvairios akcijos „Darom“, miškų, pakelių tvarkymai ir kita tampa aktyviu poilsiu, pabendravimu, naudingai praleistu laiku. Jau tarsi išmokome išsiblizginti šventėms ne tik … Skaityti toliau →

Pirmosios saulėtos kovo dienos atrodo tirpte atitirpino mūsų po žiemos sužvarbusias širdis, veidus papuošė šypsenos, akyse žiburėliai – nejaugi taip staiga tikrų tikriausias pavasaris?Argi tikrai nebebus netikėtų žiemos išdaigų, pūgų ir sniego?Ech, kaip ten bebūtų, bet gaivi žaluma, besikalantys daigai ir pirmi žiedeliai gėlynuose ir svyrantys žirginėliai pakely jau nepalieka jokių abejonių – jis atėjo! Štai ko reikėjo mums, šiauriečiams – saulės, šviesos ir šilumos… Tas virsmas viduje ateina pats savaime, toks tarsi netikėtas, bet … Skaityti toliau →

Baltą gėlę išauginsim, baltą gėlę. Iš juodumo pakylėsim baltą. Paskutinį pykčio kieliką išgėrę, duos dangus, išgirsim meilės balsą. Duos dangus, išsipildys ši Justino Marcinkevičiaus pranašystė ir pykčio upė pagaliau išseks. Pykčio, kuris liejasi bet kur ir bet kada, be priežasties, be tikslo, be jokios motyvacijos ir nuodija žmonių tarpusavio santykius, griauna pasitikėjimą, žudo viltį. Dar tik tik įsibėgėja rinkiminių metų maratonas, o jau purvo lavina, skirta jų dalyviams, tvindo medijas, kemša komentarų skiltis, priešina visuomenę. … Skaityti toliau →

Draugų, artimųjų, mūsų pačių mylimiausiųjų sveikinimai, tai ne tušti, o iš visos širdies pasakyti ar parašyti žodžiai, tarsi baterija pakrauna mus nauja energija metų kelionei. Tariame ar rašome juos šventai tikėdami, kad pildysis, kad visatoje jie neištirps be ženklo. Taikos ir Ramybės… Štai tie raktiniai žodžiai, kurie šiemet radosi mūsų lūpose ir širdyse. Taikos ir Ramybės… kartojo milijonai visame pasaulyje. Taikos ir ramybės linkėjome savo vaikams ir anūkams, kaimynams, draugams. Ir nors už lango ramu, … Skaityti toliau →

Dangumi debesys. Nemunu lytys. O mumis – mūsų dienos… Taip ir plaukia(-me) Įkrito į širdį šie mano bičiulės birštonietės žodžiai, palikti jos veidaknygės viešame įraše. Ir puiki nuotrauka šalia: Nemune gruodžio ledonešis, dangumi tarsi tų lyčių atspindys – pabirai balti debesėliai… O tos mūsų dienos, paskutiniosios šiais metais, būtų gerai, kad taip pat plauktų lėtai, neskubėdamos, nepasiduodamos jokiam beprotiškam skubėjimui ir šurmuliui. Plauktų mumis kupinos meilės, išminties ir Adventinės nuotaikos. Ir ko skubėti, jei gyvenimas … Skaityti toliau →

Pamažėle gęsta paskutinės žvakės, kuriomis, tarsi dangus žvaigždėtas, buvo išpuošti atokiausi mūsų kalnai kalneliai ir lygumėlės. Jos degė ir švietė visur, kur tik ilsisi mūsų išėjusieji, mūsų mylimieji, kur jų kapai, kur amžinoji poilsio vieta. Tai labai reta ir graži Vėlinių tradicija, kurią puoselėjame nuo seno, tėvų ir senelių išmokyti. O tirštos lapkričio sutemos ir dažni lietūs po truputėlį mėgins pasiglemžti ir tas kelias trumpos dienos šviesiąsias valandas. Dar taip nesenai džiūgavę ir aikčioję nuo … Skaityti toliau →

Pakilo, sučežėjo, sušurmuliavo ir, išskleidę didžiulius gražius puslankius aukštai virš galvos, taip pat netikėtai kaip ir atsirado, nusklendė padange net nesuspėjus susigaudyti – kokie čia dar pavėlavę sparnuočiai susiruošė kelionei. Tie puslankiai pasirodė tokie grakštūs, taisyklingi – kiekvienas paukštis vienas nuo kito nutolę tokiu tiksliu atstumu, kad negali atsistebėti. Ir apskritai jau tūkstantąjį kartą imi sukti galvą, kaip tie paukščiai susikalba, kaip susitaria, kada, kur susitikti, kaip išsirikiuoti, kada pradėti skrydį? Daugybė tokių neatsakytų klausimų … Skaityti toliau →