O gal… gerumo valstybė?

Apie tą gerumą mintys sukasi ne todėl, kad patikėjau rinkiminiais pažadais ir dabar jau lauksiu, kol tą gerovę kas ant lėkštelės man atneš arba ne. Gerovė, gerumas… Išnaršiau ta proga inernetą, tai lietuvių kalbos žodynas sako, kad pirmoji gerovės reikšmė – materialinis užtikrintumas, geras buvimas, dar kitur – aprūpintas gyvenimas ir pan. Antroji būtų minėtas gerumas, o trečioji ir tokia labai netikėta – ogi smuklė! Na, visokių platesnių paaiškinimų, jei kam įdomu, galima rasti pagal įvairius žodynus. Bet, va, parūpo man tas gerumas… Gal todėl, kad užklupus kiek didesniems rūpestėliams labai pajauti, ko šiaip sveikas ir drūtas net nepastebėtum. Dar aną vakarą, žiūrėdama laidą apie savanoriavimą, išgirdau tokių gražių patirčių, kaip dėl vieno mažo sunkiai sergančio ir jau pamažėle sveikstančio vaikelio šypsenėlės moteris sakėsi vertėjo aukoti ne vieną valandą ar dieną tarnystei.
Bet yra ir tokių profesijų, darbų, kurių visa esmė taipogi tarnystė. Užtenka susirgti, atsidurti tokioje situacijoje, kai tampi priklausomu nuo kitų, kai tau prireikia paprasčiausios pagalbos, apie kurią šiaip jau net nesusimąstydavai, ir kiekviena tokia paslauga, atlikta iš širdies, su meile įgauna aukso vertę. Apie jokią kitą gerovę net minčių nekyla, bet šalia esančiojo gerumą, pastabumą, supratingumą imi vertinti kaip niekad. Paatvirausiu… Po procedūros (o mūsų kraštas tai gydyklų respublika), man net nespėjus atsitokėti, sesutė staiga pritūpė, vikriai nušluostė kojas, pritraukė arčiau šlepetes ir padrąsinančiai šyptelėjusi sukosi jau prie kitų darbų. Kažkokia netikėta šilumos ir graudulio banga perliejo krūtinę. Nespėjau, aišku, nė padėkoti. Man dar niekas suaugusiai nėra nei plovęs, nei šluostęs kojų. Taip ryškiai pajutau, koks tai sakralus momentas. Menu kartą, žiūrėdama į kaliniams kojas plaunantį Popiežių, labai susigraudinau. Pajutau dabar kažką panašaus… Lygiai taip atmintyje iškilo prisiminimas, kaip sumišo ir apsiverkė šviesaus atminimo Anyta, kai jai, sergančiai, numazgojau kojas.
Galiu pasakyti ir kitą pavyzdį, kai visa graži šeimynėlė – nuo šeimos „galvos“ iki atžalėlių perlipo anądien pro nukritusį ligonės ramentą ir ramiai visi sau nuėjo. Kiekvienas rasime šimtus tokių ir kitokių panašių dalykų: vienus iš jų norisi prisiminti, kitus – pamiršti.
Maža ta mūsų valstybėlė, dar mažiau čia mūsų gyvenančių. Tai gal to gerumo galėtume vienas kitam duoti kuo daugiau, kuo dosniau ir su meile? Gal jo tiesiog turime mokytis nuo mažumės, nuo darželio, mokyklos, puoselėti šeimoje, darbe, savo bendruomenėje? Na, trečiosios žodžio reikšmės – smuklė – gal jau neaptarinėkim. Nei gerovei, nei gerumui jų klestėjimas nepadės. Verčiau atidžiai apsidairykim, o gal kažkam visai netoliese esančiam labai reikia, kad ir nedidelio mūsų dėmesio, mažos paslaugėlės, gero žodžio, o gal tik kvepiančių jazminų puokštelės iš savo sodo…
Gražios vasaros linkėdama,
jūsų Augustina


Priminimai birželiui…

Nors didelių karščių jau ir pavasarį patyrėme, tačiau dabar – tikra kalendorinė vasara. Ir jei tikėsime senolių pasakymais, tai pirmos dvi lietum nuplautos birželio dienos pranašauja sausą mėnesį. O to lietučio, ir dar su pagriaudėjimais, tikrai daug kur nulyta. Tamsios birželio naktys, sakydavo, gausų miško uogų ir vaisių derlių žada. Ir jau tikrai ne kartą girdėtas pasakymas, kad lietūs iki Joninių sodiečiui pinigus krauna, o jau po Joninių atgal iš piniginės traukia, tikrai nekelia abejonių. Tik, va, visais kitais spėjimais, kalendoriais ir pamokymais šiemet visi gamtininkai kaip susitarę pataria nesivadovauti, nes gamta taip viską sumaišiusi, kad net ir jie nebesusigaudo, kas gamtoje dedasi. Kokių tik nutikimų nerasi aprašyta – tai augalai visai ne pagal laiką žydi, tai vieni kitus neleistinai pralenkė, tai dar visokių kitokių „monų“ nutikę. Tai šį kartą ir mes sakome – žiūrėkim, kurie darbai akis bado, čia ir sukimės, savo patirtimi vadovaukimės ir pakalbėkime apie įdomius dalykus.
Birželio 6 d. – jaunatis, 14 d. – priešpilnis, 22 d. – pilnatis, delčia – 29 d.
Geriausios dienos: 1, 2 , 4, 10, 11, 18, 19, 23, 24, 27, 28;
Prasčiausios dienos: 6, 12, 14, 17, 20, 21, 22, 26, 29, 30;
Birželio 13 d. – šv. Antanas. Šienapjūtės pradžia. 20 d. – Vasaros saulėgrįža. 24 d. – Joninės, Rasos šventė, Kupolinės. 29 – šv. Petras ir Povilas.

Sodininkui…
Rojus sode. O kodėl gi ne, jeigu jame karaliautų Rojaus ar kitos dekoratyvinės obelaitės? Pastaraisiais metais jau patys iš savęs pasišaipom, kad esame pamišę dėl sakurų, lekiame žiūrėti jų žydėjimo, fotografuojame, kai tuo tarpu mūsų vaismedžiai nė kiek nenusileidžia žiedų grožiu. Kai kurių dekoratyvinių obelaičių žiedai primena mažas rožytes, o spalvų gama – nuo baltos iki tamsiai violetinės. Ir nors obelys žydi tik dvi savaites, pasodinus skirtingų veislių šį žydėjimą galima gerokai pratęsti. Žiedai gali būti tuščiaviduriai ir pilnaviduriai, arba pusiau pilnaviduriai. Štai Brandywine veislių obelaitės gegužės mėnesį apsipila rausvais pilnaviduriais tarsi rožytės žiedais, o lapai būna purpuriniai. Vasarą jie pažaliuoja, o rudenį vėl džiugina įspūdingais raudonos, oranžinės ir purpurinės spalvos lapeliais. Raudonai ir violetiniai žydi Amerikan Beatry, August Vaga, Centurion, Indian Magic, Profusion, Red Baron, Red Silver ir kitos veislės.
Rudenį rojaus obelaitės pažeria savo nuostabius vaisius – mažyčius obuoliukus, kuriuos šeimininkės su malonumu naudoja desertų papuošimui, verda uogienes, o vienas kitas vaisius, paliktas ant medelio, atrodo įspūdingai, o ir paukšteliams puota. Rojaus obelaitės nepramečiuoja, veda kasmet, mat vaisiai mažučiai, lengva juos išnokinti. Beje, šie medeliai padeda šalia augančioms obelims – jos puikios dulkininkės. Ypač Profesor Špreger veislės obelaitės. Jos ir savo vaisių grožiu nustebins, nes pradžioje obuolėliai būna geltoni, vėliau – oranžiniai, dar vėliau skaisčiai raudoni, gali kabėti visą žiemą ant medelio.
Įvertinę savo sodo ar sodybos erdvę galite pasirinkti aukštaūges ar žemaūges veisles. Viena žemiausių veislių – Tina – tesiekia tik 0, 6–1, 2 m aukštį, tinka net gėlynui paįvairinti.
Šie medeliai mėgsta derlingą, purią, laidžią drėgmei ir vidutinio sunkumo dirvą, saulėtą vietą. Nepatinka skersvėjai. Galite pasidomėti ir lietuviškomis veislėmis, kurios yra gana derlingos, atsparios grybelinėms ligoms. Tai – Perlas, kuris žydi baltai, o obuoliukai būna raudoni su rožiniu atspalviu. Vajos žiedai violetiniai, rausvo atspalvio, vaisiai tamsiai raudoni, taip pat violetinio atspalvio. Rylio veislės obelaitės išsiskiria ryškiais, skaisčiai raudonais žiedeliais, vaisiai – raudoni su rusvu atspalviu.
Žiemą rojaus medelius reikia saugoti nuo kiškių, pelių ar kitų graužikų. O jeigu jūsų sode jau auga šios gražuolės, birželio pradžia – paskutinis metas jas nugenėti. Rudenį būtina patręšti kalio ir fosforo trąšomis. Taigi verta pamąstyti – sakuros, ar rojaus obelaitės…

Gėlininkui…
Birželio pradžioje dar puikiausiai galite į lovelius sodinti naujas balkonines gėles – jos puikiausiai spės sužydėti. O tuos augalus, kuriuos sodinote gegužę, laikas tręšti, ypač, jei jie sukrovė žiedinius pumpurus. Dabar svarbiausias rūpestis su naminėmis gėlėmis, tai tik tinkamai jas palaistyti. Dažniausiai užtenka karto per savaitę. Peržydėjusius žiedus nuskinkite, paskatinkite krauti naujus. Tikriausiai jau pasirūpinote ir lysvėse, gerai jaučiasi perkeltos vasaroti kalijos, meileniai, amariliai, mirtos, agavos ir kitos vazoninės gėlės. Jei turite terasą rytinėje ar vakarinėje pusėje, per vasarą ten puikiai sustiprės kambariniai spygliuočiai, japoninės kamelijos, oleandrai, lauramedžiai, citrusiniai augalai, sansevjeros, vaškuolės, begonijos ir kt.
Jei kambarines gėles puola amarai ar kiti kenkėjai, laistykite jas serenčių, pomidorų, česnakų antpilais, pelenų, kraujažolių ar kaštonų nuovirais.
Dar kartą apie serenčių naudą. Visos šio augalo dalys turi eterinio aliejaus, fintocidų ir kitų lakių junginių, kurie pasižymi antiseptinėmis, repelentinėmis, insekticidinėmis ir fungicidinėmis savybėmis. O tai reiškia, paprastai kalbant, kad tankiai augdami sode ar darže gražuoliai serenčiai dar skleidžia aplink save gausų kvapų debesį, taip atbaidydami daugelį kenkėjų. Jie net dezinfekuoja dirvą savo šakniastiebių išskiriamais junginiais. Šie neleidžia plisti žemėje parazitams ir fitopatogenams. Tačiau apdulkinančių vabzdžių serenčiai neatbaido, atvirkščiai, gausiai privilioja į gėlyną.
Pasodinkite serenčių vaismedžių pomedžiuose, uogynuose, tarpueiliuose, lysvių gale ar kraštuose – tikrai sumažės kenkėjų. Jų kvapo ypač baidosi amarai, morkinės muselės, spragšiai, aviečių ir braškių straubliukai, kolorado vabalai, erkės ir dar daugelis daržo niekadėjų.

Daržininkui…
Lepūnėlės paprikos. Joms tikrai nei kitiems augalams reikia daugiau šviesos, nepakenčia skersvėjų, didesnių dirvos ir oro svyravimų. Kai orai apniukę, jos tarsi apmiršta, nustoja augti, atžalos pasidaro trapios, krinta pumpurai ir užuomazgos. Saldžiosioms paprikoms dar labai svarbu, kad dirvoje netrūktų oro, nes tuomet jos nepasisavina maisto medžiagų ir taip pat nustoja augti. Jei dar norite ir to nepadarėte gegužę, paprikų daigus galima sodinti ir birželio pradžioje. Dieną prieš sodinimą paruoškite duobeles, prilaistykite. Kuo mažiau judinkite šaknis, perkelkite su visomis žemėmis. Jos neaugina ir pridėtinių šaknų, todėl nesodinkite per giliai, o ravėdami irgi stenkitės nepažeisti.
Šiltnamyje paprikoms labiau patinka pomidorų kaimynystė, nei agurkų, tik paprikoms reikia daugiau drėgmės. Pradžioje leiskite augti trims stiebams, pririškite juos špagatu. Šonines atžalas šalinkite. Žydėjimo metu augalą švelniai papurtykite ir tai darykite kokius tris kartus per savaitę iki pietų – paskatinsite vaisių mezgimąsi. Senus lapus nuo apačios nuskinkite. O po rugpjūčio 11 nuskinkite visas žydinčias viršūnėles.
Laistykite saldžiąsias paprikas šiltu vandeniu (25 laipsniai) dažnai, bet negausiai. Jei vanduo šaltesnis nei 15 laipsnių, paprikos augs lėtai, vėliau nokins vaisius. Joms reikia ir gerokai daugiau maisto medžiagų, nei pomidorams. Iki derėjimo tiks trąšos su kalciu ir fosforu, jos skatins šaknų augimą. Vėliau reikės kalcio, magnio, mikroelementų, boro, cinko, molibdeno, mangano. Tręškite dažnai, bet negausiai.
Jei pastebėjote, kad krinta paprikų užuomazgos, gali būti, kad trūksta azoto ar boro. Gal per daug vaisių užmegzta ar įsimetė liga. Paprikoms išties reikia daug dėmesio. Beje, jos puikiai auga gerai prižiūrimos ir balkone ar terasoje.


Bičiulystė

Po permainingo ir tokio gausiai žydinčio pavasario bitininkai jau baigia iškopinėti pirmąjį medų. Derliumi, atrodo, nesiskundžia. O mes kalbiname operos solistą Liudą MIKALAUSKĄ, kurio aistrą bitininkavimui žino dauguma jo gerbėjų.
– Mielas Liudai, užtenka peržiūrėti trumpą video internete, kuriame tamsta kopinėji medų meiliai šnekindamas savo darbštuolėles, kad nejučia imi galvoti, iš kur ta tokia nuoširdi meilė bitelėms? Ir apskritai, ar kiekvienas žmogus gali imtis bitininkavimo, nes naujokui gali atrodyti tai neįveikiamas ir labai sudėtingas dalykas. Nuo ko reikėtų pradėti, norint susidraugauti su šiais Dievo sutvėrimais?
– Man pasisekė, nes viso to išmokau dar vaikystėje iš savo šviesaus atminimo Dieduko. Domėjausi, man patiko, nebijojau bitelių ir jis mane įpratino prie jų. Turėjau ir savo avilių. Deja, po studijų grįžęs neberadau nei vienos šeimos, o ir Diedukas išėjo Anapilin. Gal ir biteles išsivedė. Grįžau prie bitininkavimo jau tik po 15 metų pertraukos.
Ar visi gali pradėti bitininkauti? Manau, žmogus tiesiog turi to labai norėti, domėtis. Dabar jau nuo pavasario vyksta įvairiausi kursai ir pradedantiems, ir jau patyrusiems bičiuliams. O kiek įvairios literatūros apie bitininkavimą! Pradėti patarčiau iškart nuo poros aviliukų. Taip paprasčiau. Ir jeigu jau užsikreti šia aistra, ima sektis, tai, žiūrėk, jau ir dauginasi, jau ir penki, ir šeši atsiranda… Jeigu nesiruoši tapti verslininku ir pardavinėti medų, tuomet jau reikėtų ir sustoti. Štai aš kartą pasiskelbiau, kad išsukau daug medaus ir galiu parduoti, tai taip buvau „užpultas“ savo gerbėjų, kad vargo išvežioti joms po visą Lietuvą buvo gan nemažai. Dabar kaip tikras bičiulis medutį su meile tik dalinu draugams, pažįstamiems. Ir tai yra pati maloniausia bitininkavimo dalis.
Prie medsukio reikia ir talkos. Labai tuomet praverčia moteriškos rankos. Parsineši korius, akiuoji, o sukti padėdavo žmona, uošvienė. Dabar mažoji dukrytė atėmė iš manęs talkininkę. Va, šį pavasarį netoliese gyvenantis uošvis mielai atėjo į talką, ačiū jam už tai.
Savo bitelėms esu užsėjęs nemažą lauką bitine facelija. Tai, kai sužydi, sumėlynuoja – grožis neišpasakytas. Turiu ten suoliuką, ant jo prisėdęs medituoju, relaksuoju, o aplink viskas kvepia, dūzgia… nuostabus laikas. O ir medus, gavęs facelijos nektaro, stipriai nesikristalizuoja, išlieka maloniai klampus. Todėl linkiu nesibaiminti ir mėginti susidraugauti su darbštuolėlėmis. O jei ne, tai bent jau turėti kaimyną, ne verslininką, o tikrą bitininką bičiulį – tuomet ir šviežio medučio visuomet galėsite paragauti.
– Dėkojame už pokalbį.

Rubrikoje Namų ūkis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *