Lenktynės su laiku…

Putojantis, šniokščiantis tarsi gaivus šaltinis pavasaris išjudina ir patį nerangiausią iš mūsų. Kiekvieną dieną, ką ten dieną, net valandomis aplink skleidžiasi, žydi, pursloja, o ir gamtos išdaigos ramiai tuo budimu džiaugtis neleidžia – čia netikėti vasariški karščiai dar nepratusius prie didelės šilumos lenkia prie žemės. Kitą dieną jau vėl kailinukus traukiam, sniego pusnynus fotografuojam, stebimės, kraipome galvas. Nors atrodo, ko čia stebėtis, kai nuolat kalbame apie klimato kaitą, atšilimą, gresiančius padarinius. Matyt, pati gamta jau šaukiasi pagalbos ir siunčia įvairiausius signalus – susipraskite! Bet ar bėgdamas lėkdamas ir strimgalviais per gyvenimą šuoliuodamas spėsi į juos įsiklausyti, pastebėti, suvokti?
Tikriausiai tokiu metų laiku dažnas savo aplinkoje pastebime ir patys išgyvename tokį keistą jausmą – atrodo visą laiką kažkur vėluoji, kažko nesuspėsi, prarasi… Užklumpa nerimas, jaudulys, nuotaikų kaitos. Dar, žiūrėk, ir sveikata sušlubuoja. Tiesiog nebesuprantame, kad stiprus gyvybės budimas pavasarį, tokia greita aplinkos kaita veikia kiek apgaulingai, kai atrodo, kad tik tu stovi vietoje ir tikrai nebesuspėji su laiku. Net paprasčiausiuose namų ruošos ar sodo darbuose jau atrodo tikrai kažko nepasėsiu, nepasodinsiu ir pradedi panikuoti, lyg dangus, kaip tam zuikiui, ant uodegos griūtų.
Labai svarbu save pristabdyti ir susivokti, kokioje būsenoje esi atsidūręs. Su laiku tikrai nepalenktyniausi, gamtos virsmo nepavysi. Gal ir galėtum suprasti ūkininką, kuris pavėlavęs su darbais didelį derlių gali prarasti, nuostolių apturėti. Bet kas iš esmės pasikeis, jei savaitę vėliau pasodinsiu pomidorus ar agurkus? O jei apskritai jų šiemet nepasodinsiu, nes žadu išvažiuoti ilgų atostogų, ar liga yra darbus apribojusi? Tikriausiai pasaulis dėl to nesugriūtų, Tik svarbu nusiraminti, susidėlioti taškus ir giliai pakvėpuoti – viskas vyksta taip, kaip turi būti. Tuoj tuoj vasaros šiluma ir tingulys padarys savo darbą, nusiraminsime, grįšime į savo ritmą. Laukia ilgos dienos, šviesios naktys ir visas laikas – mūsų!
Nepakartojamos gegužės mėnesio grožybės, žiedų jūra, gyvybės alsavimas tegul ramina, tegul pailsina, nes gyvenimas ir taip pilnas visokiausių netikėtumų.
To nuoširdžiai linkiu visiems,
Jūsų Augustina

Gegužė – poezija, mojavos, tradicijos
Šį paskutinį gražų pavasario mėnesį svetainėje vieši kraštietė, poetė, rašytoja, muziejininkė Aldona RUSECKAITĖ.
– Su kokiais įvykiais ir tradicijomis Jums asocijuojasi gegužės mėnuo? Ką pamenate iš kaimo vaikystės? Gal ir iš vėlesnių metų?
– Šįmet taip tirštai, taip gausiai žydi sodai, važiavau į vieną, į kitą pusę, sodai šviečia lyg kokie dangaus skliautai. Vis tik gegužė yra ypatingas mėnuo – man asmeniškai šis mėnuo susijęs su Poezijos pavasariu, kai po visą Lietuvą važinėja poetai, skaito eilėraščius. Įdomiausia, kai nuvažiuoja į mažus miestelius ar kaimus, kai susirenka vietiniai žmonės, klauso, šypsosi, gal ne viską supranta, bet jiems gražu, veidai jų šviesūs, rūpesčiai atsitraukę. Jiems svarbu ir gyvą poetą pamatyti, jį pakalbinti, arbata ir namine duona pavaišinti. Bet Jūs manęs klausiate ir apie kitas – senąsias kaimo tradicijas. Pamenu gegužines pamaldas, mūsų krašte vadintas mojavomis, skirtas Marijai, Dievo Motinai. Išties yra kažkas bendro su dvasingumu, su tradicijomis tarp maldų ir poezijos. Čia net prisiminsiu šviesios atminties kunigo Ričardo Mikutavičiaus pasakytus žodžius: kartą jis man papriekaištavo, jog sekmadieniais manęs nemato mišiose, aš šiek tiek pasimetusi prisipažinau – knygas sekmadieniais skaitau, o jis ir sako – jeigu skaitai poeziją, tai atleidžiu, nes eilėraščiai kaip maldos… Bet grįžtu į savo vaikystę, kai moterys rinkdavosi į mojavas, vesdavosi ir vaikus, kurie per vidurį litanijos iškurnėdavo namo, nes nusibosdavo. Moterys rinkdavosi tai į vienus, tai į kitus namus, pasidarydavo Švč. Mergelei Marijai skirtą altorėlį, dažniausiai su jos skulptūrėle ar paveikslu, kurį išpuošdavo popierinėmis gėlėmis, nes darželiuose dar gėlių nelabai būdavo, giedodavo Marijos litaniją, kitas giesmes. Mojavos vykdavo jau gan vėlai vakare, nes reikia apsitriūsti, paduoti namiškiams vakarienę, o darbų to meto kaime visada daug. Mama ir kitos moterys ryšėdavo šviesias skareles, užsivilkdavo švarų geresnį rūbelį. Po giedojimų dar šiek tiek pasivaišindavo, išgerdavo arbatos, pačios kažką atsinešdavo – sausainių, pyragą. Ne kartą giedotojos rinkosi ir į mūsų namus, susėsdavo seklyčioje, vietos daug, ant sienos Marijos papuoštas paveikslas. Būdavo ir garbė tiems namams, kuriuose vykdavo mojavos. Žinoma, moterys nebūtų moterys, jeigu jos nepasitvarkytų ir kitų reikalų: juk pavasaris, reikia pasidalinti sėklomis ar daigais, reikia perinimui gražių vištų kiaušinių, ypač jeigu šeimininkė turi spitrų dailų gaidį. O per žiemą kažkieno gaidį jau ir lapė nuvilko, tad reikia pagalbos. Kodėl sakau moterys, juk galėjo giedoti ir vyrai, ir buvo jų balsingų, bet kažkodėl pamenu tik moteris, o balsingus vyrus iš liūdnų giedojimų – jau prie kaimyno ar giminaičio karsto.
Tarp visų namų ūkio darbų, daržų, gyvulių, mažų vaikų mojavų maldos, jų nuotaika suteikdavo žmonėms stiprybės, nuramindavo dvasią. Tikėjimas kaime buvo stiprus, tradicijos labai gyvos. Visą gegužės mėnesį giedotojos turėjo laiko, noro, kantrybės susirinkti. Galbūt iki šiol dar kur nors kaimuose ši tradicija gyva, nors kaimai sparčiai tuštėja. Jau keleri metai, kai muziejininkė Danguolė Lincevičienė Šilavoto Davatkyne bando atkurti gegužinių pamaldų tradiciją, kad rinktųsi žmonės – ir vėl tikriausiai moterys – į davatkėlių namuką ir pagiedotų, pabendrautų. Yra norinčių, susirenkančių. O ir Poezijos pavasario paukštė užsuks į Šilavoto Davatkyną – tad tradicijos gyvuoja ir jungiasi…
Nuoširdžiai dėkojame mūsų viešniai

Priminimai gegužei…

Liaudies išmintis tikina, kad jei gegužės pradžia šilta, dažniausiai pabaigoje ateina šalčiai, arba atvirkščiai. Nereikia priminti, kokios vasariškos buvo pirmosios mėnesio dienos – iš striukų tiesiai į vasarinius rūbus įkritome. Anksti sužydusios ievos taip pat ateinantį šaltį pranašauja. Orus dar galėsime paspėlioti ir mėnesio viduryje: sučiulbės lakštingala ar bitės pradės spiesti – vasara bus sausa ir karšta. Bet šiandien negali būti tikras dėl nieko, nes gamta akivaizdžiai laikas nuo laiko primena – ji, o ne mes yra viršesnė ir jos kaprizams, deja, tenka paklusti.
Gegužės 8 d. – jaunatis, 15 d. – priešpilnis, 23 d. – pilnatis, delčia – 30 d.
Geriausios dienos: 3, 4, 9, 10, 12, 13, 14, 22, 24, 25, 28;
Prasčiausios dienos: 7, 11, 15, 18, 19, 23, 29, 30;
Gegužės 8 d. – šv. Stanislovas, Cibulinis, 15 d. – šv. Izidorius, Artojas, Sėjos pabaigos diena, gegužės 19 d. – Sekminės.

Sodininkui…
Net patyrę sodininkai šiandien kraipo galvas ir jau abejoja savo suplanuotų darbų grafikais – taip negailestingai gamtos išdaigos viską sujaukė. Pavasarinio vaismedžių tręšimo laikas tradiciškai yra balandžio pradžia. Tačiau jei to nepadarėme dėl šaltų ir prastų orų, vargu, ar vaismedžiai mums padėkos. Vaismedžių tręšimas. Pasak specialistų, derantis obelų sodas iš hektaro per metus paima apie 30 kg azoto, 50 kg kalio, iki 10 kg fosforo, 40 kg kalcio ir 5 kg magnio. Sunku net patikėti! Todėl logiška, kad netręšiant gali sutrikti natūralus vaismedžių vystymasis, suprastėti derlius. Kompleksinėse mineralinėse granuliuotose trąšose pavasariniam vaismedžių tręšimui paprastai būna visų reikalingų maisto medžiagų: azoto, fosforo, kalio (NPK) ir mikroelementų. Todėl jomis pamaitinus šaknyną tikrai dar galima pagelbėti vaismedžiui. Trąšos turi būti tinkamai paskleistos apie kamieną ant maždaug 0,5 m skersmens plikos žemės ploto, senesniems medžiams ant kiek didesnio. Specialistai dar primena, kad dabar populiaru po didesnio medžio laja padaryti kokias 5–6 skyles ir į jas priberti po truputį trąšų. Taip nebus nudegintos šaknys, trąšos pasieks gilesnius dirvos sluoksnius, atiteks šaknims, o ne žolei. Aplink jaunus medelius trąšas geriau paskleisti rankomis ir kokiu nors įrankiu įterpti į žemę. Jaunų medelių šaknys auga greičiau, nei vainikas, todėl ir trąšas patariama berti plačiau už vainiką. Jeigu gegužę sodus užklumpa šalnos, patariama pakartotinai antrą kartą jau nebetręšti.
Sodui reikalingos ir organinės kilmės medžiagos, kad būtų palaikomas stabilus humuso kiekis, geriau pasisavinamos mineralinės medžiagos. Organinės trąšos tirpsta lėčiau, augalai jas pasisavina tik po 3–4 savaičių nuo jų paskleidimo.
Antrą kartą vaismedžiai gali būti tręšiami po Joninių. Jei šiųmetiniai ūgliai jau būna paaugę apie 15 cm, galima spręsti, kad augalui maisto medžiagų pakanka ir tręšti pakartotinai nebūtina. Visuomet pasiseka, jei patręšiama prieš lietų, nes tuomet greičiau ištirpsta granulės. Liūtis – priešingai, nuplauna didelę dalį. Vengti reikėtų ir trąšų pertekliaus. Augalai jų tiesiog nepanaudoja, o kartais paskatina tik vegetatyvinių šakų augimą. Stebėkite, jeigu kriaušaičių ar obelų šakos per visą vegetacijos laiką užauga 30–40 cm, viskas yra gerai, tačiau jei ištįsta labiau, reiškia pertręšėte.
Genėkite jau peržydėjusius sodo krūmus: nedelsdami patrumpinkite iki 1/3 peržydėjusias sedulas, hamamelius, forsitijas. Kitais metais pamatysite rezultatą – krūmeliai žydės dar gausiau, išlaikys gražią formą. Genėti reikia ir rožynėlį, nes dabar gerai matosi nušalę stiebai, kuriuos reikia nukirpti iki sveikos vietos. Pumpurų palikite tiek, kiek manote krūmas pajėgs išauginti ir išmaitinti. Nepagailėkite rožėms trąšų, ir mineralinių, ir organinių. Tinka perpuvęs mėšlas, pelenai. Negailėdami genėkite ir uosialapius klevus – jie greitai atželia, gerai auga. Sula jau nebėga, genėkite drąsiai. Tačiau nelieskite raugeriškio, jis dar ruošiasi žydėti, genėsite rudenį. Vėlesniam laikui palikite ir lanksvų genėjimą.
Nepamirškite, kad dabar pats laikas atlankomis pasidauginti turimų gerų veislių agrastų, serbentų. Atlenkite kelias žemutines šakas ir, padarę duobutę žemėje ir įpjovą stiebelyje, prismeikite kabliuku prie žemės. Kai iš stiebo pumpurų išaugs sprindžio dydžio daigeliai, apipilkite jį žeme ir nuolat gausiai paliekite. Rudenį beliks atskirti nuo motininio krūmo ir pasodinti į nuolatinę vietą.
Žiedų skabymas – ne išsigalvojimas, o užtikrintas derliaus gerinimas. Juos skabome stambius vaisius brandinantiems vaismedžiams – obelims, kriaušėms, kai derlius būna gausus, bet ne itin gardus. Pašalinus dalį žiedų likę vaisiai gaus viską, kas geriausio – taps saldesni, sultingesni, maistingesni ir išvaizdesni.

Daržininkui…
Šiltnamyje keičiasi gyventojai: jei kovą balandį prieglobstį čia buvo radę ridikėliai, salotos, tai dabar jie sėjami lauke, o į šiltuosius namus kraustosi šilumamėgės paprikos, pomidorai, agurkai ar moliūginės daržovės. Žemę prieš tai būtinai gerai reikia perkasti, supurenti, pagerinti substratu ar organinėmis trąšomis, kompostu.
Daigų išsodinimas. Karštos dienos prisidėjo prie to, kad daigai, ypač pomidorų, spėjo ištįsti. Tuomet reikėtų nupjauti porą apatinių lapų ir pasodinti juos kuo giliau, kad augalas galėtų išleisti daugiau papildomų šaknelių. Jos tikrai padės pagerinti stambaus augalo maitinimą. Sodindami išimkite daigą su visa žeme ir dėkite į paruoštą duobutę. Peraugusius sodinkite 10–15 cm giliau, iki apatinių lapų. Daigus guldykite įstrižai į pailgas duobutes, palaistykite gausiai, nes pomidorų šaknys drieksis gilyn, turi išsivystyti geras šaknynas. Užbėrę duobutę žemėmis jau nebeliekite daugiau, kad nesusidarytų plutelė. Gerai būtų apmulčiuoti daigus sausomis durpėmis – taip ilgiau laikysis drėgmė.
Kaimynystė. Tikrai ne visi augalai vienodai draugiškai dalinasi ribota šiltnamio erdve. Svetingiausi yra pomidorai. Kartu gerai augs paprikos, baklažanai, šparaginės pupelės, braškės, arbūzai. Tarp pomidorų pasodinti česnakai gelbės nuo ligų. O prie pietinio lango eilute pasodinti porai jausis itin gerai. Su paprikomis viename šiltnamyje gerai jausis baklažanai, dumplūnės, neblogai bus ir agurkams. Tik verta prisiminti, kad agurkai mėgsta rytinę saulę, o paprikos – vakarinę. Saldžiąsias ir aitriąsias paprikas reikėtų sodinti toliau vienas nuo kitų, arba atskirti keliais baklažanų krūmais. Kitaip paprikos gali perduoti savo savybes vienos kitoms ir gausis nei šis, nei tas.
Agurkai draugauja su paprikomis ir gerai su savo giminaičiais – patisonais, cukinijomis, arbūzais. Greta agurkų naudinga pasodinti daug vietos neužimančių pupelių, gerai sutaria. Svogūnai padės agurkams išvengti voratinklinių erkučių. Gerai agurkų kaimynystėje įkurti smulkių prieskoninių augalų. Bene visoms daržovėms patinka bazilikų draugija, o agurkus jie saugoja ir nuo miltligės. Daugelis prieskoninių augalų atbaido tripsus, baltasparnius, amarus, voratinklines erkutes, kitus kenkėjus, pagerina derlių.
Priminimas. Beveik visi šiltnamių augalai vengia šalavijų ir pankolių kaimynystės. Šiltnamio aplinką teigiamai veikia serenčiai.
Žiemojančių daržovių sėjos laikas – gegužės pabaiga. Ir nors pirmųjų morkų ar burokėlių tikriausiai pasisėjote balandį, dabar, ar net birželio pradžioje pasėtąsias galėsite vėliau ir kasti, jos ilgiau išliks šviežios ir maistingos. Lygiai taip reikėtų sodinti ir bulves – dviem etapais. Vienas gegužės pradžioje, kitas mėnesiu vėliau. Gerai pasirinkę veisles vienų valgysime ankstyvą derlių, kitos liks žiemojimui.

Gėlininkui…
Gegužės vidurys, jeigu jau tikrai nepranašauja šalnų, geras laikas išnešti kambarines gėles į terasas ar balkonus – joms irgi norisi saulės, šviežio oro ir šilumos. Čia gerai augs petunijos, begonijos, pelargonijos.
Kompozicijos atrodys dar įspūdingiau. Kaip dabar madoje darželiuose, taip ir komponuojant venkite tvarkos. Tegul kaip gamtoje atrodo chaotiškai, natūraliai, tačiau harmoningai. Petunijas ir pelargonijas tiks komponuoti su šlamučiais, verbenomis, lakišiais, bakopomis. Begonijas tinka derinti tarpusavyje, nes jų lapų ir žiedų įvairovė begalinė, užburianti. Jos pelnytai vadinamos sodų ir terasų karalienės. Tačiau kaip ir karalienės, jos yra reiklios: pavėsyje veši tik lapai, o saulėje blunka žiedai. Todėl joms reikia surasti nuo tiesioginių vidurdienio saulės spindulių apsaugotą vietą, tačiau kartu ir šviesią, kad gėlės neišstyptų. Beje, šios karalienės mėgsta ir minkštus purius patalėlius, todėl jas sodinti reikia gerai aeruojamoje dirvoje, vengti molingos. Kad aeracija pagerėtų, į durpių komposto mišinį galima įmaišyti natūralių drėgmės kaupiklių – keramzito, stambaus žvyro. Nors begonijos mėgsta drėgmę, perlaistyti jas pavojinga, gali žūti.
Poilsis. Kalijas, ciklamenus, meilenius vasaros poilsiui užkaskite į daržą ir gerai patręškite organinėmis trąšomis. Per vasarą šie augalai prikaups maisto medžiagų kitų metų žiedams.
Juka. Pasisodinote ją pirmą kartą? Tuomet būkite kantrūs. Kol ji suformuos pirmą žiedą, gali praeiti 1–2 mėnesiai. Žemė tuo metu turi būti nuolat drėgna. Pasirodžius daigui vazoną pastatykite saulėtoje vietoje. Pirmus metus prižiūrėkite juką labai atidžiai, palaistykite nuolat, kad neperdžiūtų žemė. Kai gerai įsišaknija, juka jau taip nebebijo sausrų, mėgsta karštas, apysauses vietas. Nepakenčia sunkios žemės ir nuolatinės drėgmės. Ir žiemą joms pavojingas ne šaltis, o drėgmė. Vazoną prieš šalnas įneškite į patalpą. Porą trejetą mėnesių ją galima laikyti rūsyje.