Sielos švara…

Po didžiosios šventės vis dar esame tarsi naujai atgimę, pakylėti, kupini gerų emocijų ir Prisikėlimo džiaugsmo. Pavasario saulė irgi padeda busti sielai, o švelni ir švari žaluma ragina viską, kas iš po rudens ūkio aplinkoje liko nesužiūrėta ar nereikalinga – susitvarkyti, visus pašalius išgrėbstyti, išsišluoti. Balandis visuomet buvo toks švaros ir tvarkos mėnuo: įvairios akcijos „Darom“, miškų, pakelių tvarkymai ir kita tampa aktyviu poilsiu, pabendravimu, naudingai praleistu laiku. Jau tarsi išmokome išsiblizginti šventėms ne tik savo namų langus, bet ir pažvelgti kiek toliau už jų. Didžiuojamės, kad čia, Lietuvoje, tikrai neretai daug švaresnės gatvės ir aplinka, nei kažkur kitur, užsieniuose. „Tamsta kažką pametėt! – šypsodamasi šūkteliu priešai einantiems jaunuoliams ir pakėlusi nuo žemės paduodu numestą saldainio popierėlį. Atsimenu, to triuko pamokė vienas mano pažįstamas. Ir taip šmaikščiai ir gražiai auklėdami vieni kitus mokomės gyventi vis švariau, gražiau.
Gal todėl, neslėpsiu, taip giliai sukrėtė prieš šventes per TV parodytas reportažas apie ne vietoj ir neleistinai įkurtus sąvartynus, apie tonomis laidojamas šiukšles ir gamtai padarytą milijoninę žalą. Dar labiau tiesiog siutino žinia, kad tikrai buvo matančiųjų kas vyksta, buvo perspėjimų ir patikrinimų, bet nebuvo nieko, kas turėtų valios ir galios tokius nusikaltimus sustabdyti. Tuoj pat ir kita žinia apie gaisrą, kur vėl galima buvo nutuokti jo priežastį, kaip didelę netvarką. Kas čia pas mus vyksta? Kodėl taip atsitinka? Kodėl ir pavogti nepastebėtam galima tik labai daug milijonų? Ir tuomet klausi savęs, kaip dabar auklėti tą jauną žmogų ir mokyti sąžiningumo, kaip gėdinti vaiką, numetusį šiukšlytę, kaip drausminti galų gale save, kad kantriai rūšiuotum atliekas, kai tiesiog skendime sąvartynuose. Ir ne vien tiesiogine prasme, o apskritai jau klimpstame į apgaulės ir melo liūną?
Ar rasis kaltų? Ar atsistatydins koks ministras ar kitas veikėjas? Ne, gal geriausiu atveju bus skirta bauda kažkokiam nelaimėliui, kuris, pasirodo, iš tokio „verslo“ nelabai ir kokius turtus susikrovęs, tai ką čia iš jo beatimsi. Tai, va, kalbu, postringauju, rašau ir galvoju – kaip, kada ir iš kur tos dvasinės piktžolės randasi mūsuose, iš kur ta bjauri sėkla sėjasi? Ką ir kada pražiūrime savo aplinkoje, savo bendruomenėje, savo miestelyje, mieste ir galiausiai valstybėje? Ta dvasinė nešvara limpa prie mūsų visų, nors ir kaip tu norėtum nusipurtyti ir nejausti kaltės. Deja…Todėl sau ir visiems jums, mielieji, linkėdama budrumo, džiaugiuosi pavasariu ir tikiu dvasios pergale!
Jūsų Augustina

Priminimai balandžiui…

Ankstyvos šv. Velykos visus išjudino ir įtikino – pavasaris tvirtai užėmė savo pozicijas. Brinksta pumpurai, sujudėjo medžių gyvybės syvai. Laša sula. Anot senolių, jei daug sulos bėga iš beržų, vasara gali būti lietinga. Čirškauja ir smagiai prausiasi žvirbliai? Lauk šilumos. Beje, teko girdėti, kad šį pavasarį gausu pelių, o tai pranašauja alkanus metus… Neduokdie prasto derliaus, tad kovokime su nenaudėlėmis graužikėmis, ir pranašystės gal aplenks.
Balandžio 8 d. – jaunatis, 15 d. – priešpilnis, 24 d. – pilnatis;
. Geriausios dienos: 3, 5, 6, 10, 11, 13, 17, 18, 26;
. Prasčiausios dienos: 8, 12, 14, 15, 20, 21, 22, 25, 29;
Balandžio 23 d. – Šv. Jurgis, Ganiklio diena;
Balandžio 25 d. – Šv. Morkus, Daržų diena.

Sodininkui…
Vejos sėja. Geriausias pavasarinės vejos sėjos laikas – nuo balandžio vidurio iki gegužės pabaigos. Temperatūra jau turi būti pakilusi pradžioje iki 13 OC. Pavasarinė sėja yra patikimesnė, geriau sudygsta, reikia mažiau sėklų. Nekyla pavojaus, kad rudenį gali žolė nespėti įsišaknyti, sušalti. Anot specialistų, geriausia vejai tinka vidutinio sunkumo priesmėlis ar lengvas priemolis. Juodžemis – netinka. Dirva turėtų būti silpnai rūgšti (pH 5,5–7), pralaidi orui, vandeniui. Visuomet prieš sėją dar galite pagerinti dirvą: į molingą įmaišykite rupaus smėlio ir komposto, o į smėlingą – molingo grunto ir durpių, kad sulaikytų vandenį. Senos dirvos 15–20 cm sluoksnį perkaskite su naujuoju. Prieš sėją gražiai išlyginkite, išrinkite piktžoles, akmenis. Jei žadate įrengti drėkinimo sistemą, padarykite tai dabar, prieš sėją. Kokia bus jūsų vejos paskirtis? Trypiama ar dekoratyvi? Jei pirmas variantas, tuomet specialistai pataria rinktis paprastąją veją. Ją lengviau prižiūrėti, didžioji dalis žolių čia bus daugiametės, atsparios mindymui ir šalčiams. Sėjai pasirinkite ramią, nevėjuotą dieną. Pusę sėklų sėkite horizontaliai, pusę – vertikaliai. Išbarstytas sėklas suvoluokite, palaistykite purkštuvu. Jei po sėjos nelyja, paliekite negausiai ir kitomis dienomis. Nesėkite vejos po gausaus lietaus, o taip pat ir į perdžiūvusią žemę.
Vejos atnaujinimas
Žydinti veja. Pievutė su įvairiausiomis žydinčiomis gėlėmis ir žolėmis – mauritaniškoji veja. Sodyboje toks žydintis kampelis atrodo labai dekoratyviai, žaismingai. Tačiau prieš užveisdami tokią pievelę gerai pagalvokite – jei joje bus daug vaikščiojama, tai tikrai ją teks dažnai pjauti, o tai reiškia ir žiedų nematysit. Mauritaniškoji veja yra pjaunama tik įpusėjus sezonui, kai jau peržydi dauguma vienmečių gėlių. Jei jau nusprendėte, kad jums reikia šito grožio ir turite tinkamą vietą, skubėkite pirkti pievų žolių ir gėlių sėklų mišinį. Vieta žydinčiai pievelei gali būti ir saulėta, ir pavėsinga. Nepamirškite, kad ją pamėgs ir bitelės, todėl teks saugoti, kad mažyliai nepanorėtų vasarą ten bėgioti basi.
Samanų kilimas. Vienas iš didžiausių rūpesčių dažnai būna išguiti samanas iš vejos. O štai kitiems – rūpestis, kaip susikurti minkštą ir draugišką aplinkai samanų kilimą, kurio nei pjauti, nei tręšti, nei ravėti nereikėtų. Tuomet pirmiausia reikia pasirūpinti, kad samanos turėtų ant ko augti: plytelės, akmenukai, trinkelės… Nepamirškite, kad samanos mėgsta rūgščią dirvą, tad reikėtų ją parūgštinti. Samanų sodinukų galima nusipirkti, o paieškoję gal ir savo sode ar sodyboje aptiksite kokį kupstelį, beliks tik perkelti į norimą vietą. Palaistyti teks per sausras, tręšti nerekomenduojama.

Daržininkui…
Apie lysves. Ar teko girdėti, kad derlių galima pagerinti ne tik gausiai tręšiant, bet ir protingai išdėstant daržo lysves. Svarbiausia, anot specialistų, išdėstyti jas taip, kad augalai gautų kuo daugiau šviesos. Tam geriausia yra parinkti atvirą vietą, ne prie statinių, medžių ar krūmų, o lysvės formavimo principas turėtų būti „šiaurė – pietūs“. Tačiau ir šis pasirinkimas tinka ne visoms daržovėms.
Drėgnuose, žemuose ir pavėsinguose sklypuose lysves siūloma formuoti nukreipiant iš šiaurės į pietus, nes taip vidurdienį augalai gauna maksimaliai saulės, ji puikiai prasiskverbia į tarpulysvius, gerai įšildo ir džiovina dirvą. Atkreipkite dėmesį į vietas, kur sklype kaupiasi lietaus ar atlydžio vanduo. Jei vanduo pasiskirstęs tolygiai, tai lysves gerai formuoti iš šiaurės į pietus, o jei netolygiai, tai lysvės turėtų driektis skersai nuolydžio.
Lengvo dirvožemio dirva greitai išdžiūsta ir daugiau sugeria saulės šviesos, todėl čia lysvės turėtų eiti iš rytų į vakarus. Tuomet augalai šešėlį mes į tarpulysvius, drėgmė dirvoje išsilaikys ilgiau.
Žemiems augalams lysvių kryptis praktiškai neturi reikšmės. Tačiau aukštiems – priešingai. Kuo aukštesni augalai, tuo labiau jiems patinka kryptis iš rytų į vakarus, nes tuomet juos geriau pasiekia rytiniai ir vakariniai spinduliai, šviesos gaunama tolygiai.
Ankstyvųjų daržovių lysves geriausia formuoti rytų kryptimi. Pietinė saulė geriausiai įšildo lysvių šonus.
Krypties reikšmės siūloma nepamiršti ir statant šiltnamį – jo galai turėtų būti nukreipti į pietus ir šiaurę, o šonus turėtų apšviesti rytinė ir vakarinė saulė.
Sėjomaina. Apie ją nuolat yra primenama, nes nekreipiant dėmesio į priešsėlį augalai skursta, dažniau serga, duoda mažesnį derlių. Kultūras galima keisti ir po keletą kartų per metus – pirmiausia priešsėlis, paskui pagrindinė kultūra ir galiausiai posėliai. Tinkamai keisdami auginimo vietą, tikrai padėsite augalams gauti pakankamą kiekį dirvožemyje esančių maisto medžiagų, reikalingų mikroelementų. Taigi dar kartą prisiminkime: bulves gerai sodinti po kopūstų, ankštinių kultūrų, agurkų. Neblogai – po svogūnų, burokėlių, morkų ir žalumynų. Netinka po pomidorų, paprikų, baklažanų, dumplūnių. Svogūnai, česnakai puikiai augs po agurkų, ankstyvųjų bulvių, ankštinių kultūrų. Dar nėra labai blogai sodinti po kopūstų, burokėlių, pomidorų. Morkoms patinka augti po agurkų, svogūnų. Galima sėti ir po burokėlių, kopūstų, ridikų. Ankštinės puikiai derės po visų kopūstinių augalų, agurkų, braškių, bulvių. Nesupyks labai pasodintos po pomidorų, žalumynų, tačiau jau nemėginkite eksperimentuoti po daugiamečių žolių, ypač dobilų. Burokėliams patiks svogūnų, agurkų ir bulvių priešsėlis, kiek mažiau, bet tinka ir po pomidorų, žirnelių. Agurkams, cukinijoms, patisonams ir moliūgams dirva tinkama po burokėlių, žalumynų. Pomidorai, paprikos, baklažanai bujos dirvoje, kurioje prieš tai augo burokėliai, bet tik ne bulvės. Kopūstai sodinami po svogūnų, česnakų, pomidorų, žirnelių, pupų, bulvių. Neblogai ir po salotų, bet visai netinka moliūgų, ridikų, griežčių, ropių priešsėlis. Žalumynų lysvelei patiks vieta po agurkų ir kopūstų, dar neblogai ištvers bulvių, pomidorų, ankštinių kultūrų, svogūnų dirvą. Tačiau žalumynai nemėgsta morkų, pastarnokų buvusios vietos.
Jeigu gerai įdirbtoje dirvoje bulvės gali derėti keletą metų iš eilės arba ir žirneliai porą metų neblogai užaugs toje pačioje lysvėje, tai specialistai kategoriškai sako „ne“ agurkams. Anot jų, tie „ėdrūnai“ visiškai išsekina dirvožemį. Labai griežtai laikytis sėjomainos patariama ir kopūstų augintojams – nesodinkite antrus metus iš eilės toje pačioje dirvoje, nes po jų lieka daugybė fitopatogenų, toksinų, kenkėjų, kurie pažeidžia kopūstus puviniu, diegavirte, miltlige, bakterine dėmėtlige ir kitomis ligomis. Neverta tikėtis ir gero morkų derliaus pasodinus antrus metus į tą pačią vietą, nes jos suryja visas maistingąsias medžiagas. Keletą metų toje pačioje vietoje sodinami ir česnakai, tačiau trečią kartą sodinti jau tiesiog draudžiama. O ir vėliau sugrąžinti česnakus į tą pačią vietą galima tik po 4–6 metų.
Kaip sakoma, norite tikėkite, norite ne, bet pasirūpinti sėjomaina verta.
Spalvoti ridikėliai. Kadangi juos jau skubame berti į žemę, gal verta pasiduoti naujiems vėjams ir pamėginti pasisėti ne tik įprastų raudongalviukų, bet ir geltonų, baltų, violetinių – nauja spalvų paletė tegul papuoš mūsų stalą. Taigi pasidairykite čekų išvestos vidutiniško ankstyvumo geltonųjų veislės ‚Zlata‘, ar skanių ir greitai augančių geltonųjų ‚Golden Helios‘ veislės ridikėlių sėklų. Nemažas pasirinkimas jau yra baltųjų ridikėlių. Ankstyvoji ‚Sniežka‘ derlių duos po 20–27 dienų. Tai sultingi, traškūs ir labai švelnaus skonio šakniavaisiai. Į juos panašūs ir skanūs yra ‚Aphrodite‘, ‚Blanka‘. Pailgų, baltų tarsi ledo varvekliukai, ridikėlių pasirinkimas irgi nemažas. Nenusivilsite pamėginę auginti ‚Leda‘, ‚Rampouch‘, ‚Ilcicle‘ veisles. Jau žinome, kad violetinės daržovės turi didesnį antioksidacinį poveikį, todėl ir tokios spalvos ridikėliai turėtų rasti vietos lysvėje. ‚Felicia‘ – tai žaismingi, baltomis uodegytėmis pailgi violetiniai ridikėliai, auginami ir lauke, ir šiltnamyje. Apvalūs bus ‚Diana‘, ‚Viola‘ kiek stambesni, sodriai violetiniai, greitai neperaugantys. Nuo ankstyvo pavasario iki gegužės pabaigos į atvirą gruntą galite berti ‚Malaga Violet‘ – subrandins skaisčiai violetinius apvalius šakniavaisius. Vaikų stalui tiks rožiniai ‚Jutrzenka‘ arba ‚Red Meat‘, kurių viršutinė odelė balta ir tik vidus rožinis.
Atsiminkite, kad jauni ridikėlių lapeliai yra labai vertingi. Skanauti ir ruošti salotas pradėkite nuo jų, nelaukdami subręstančių šakniavaisių.

Gėlininkui…
Žibuoklės. Mėlynu kilimu sužydo žibuoklės šlaituose. Skinti jas saikingai leidžiama, nedraudžiama ir vieną kitą kerelį išsikasti, kad liudytų atėjusį pavasarį ir jūsų sodyboje ar darželyje. Tik palikite kasdami pusę nepažeisto augalo ar jų sąžalyno. Draudžiama kasti nuo šlaitų, kurių nuolydis didesnis negu 10 laipsnių. Žibuoklių kerelis gali išgyventi ilgiau kaip 50 metų, nors savo žydėjimu džiugina tik kelias savaites. Tai daugiametis žolinis augalas. Po žeme slepiasi trumpas rudas su žvyneliais šakniastiebis, kuris kiekvienais metais išleidžia naują pridėtinių šaknų „ratą“, pagal kuriuos galima suskaičiuoti, kiek augalui metų. Lapai peržiemoja po sniegu, yra apaugę plaukeliais ir saugo besiformuojančius žiedelius nuo pavasarinių šalnų. Po žydėjimo pamažu jie sunyksta. Lietuvoje paplitusi triskiautė žibuoklė. Dauginamos sėklomis ir vegetatyviškai. Birželį nukritusi sėkla gali dygti keletą metų, o pradėti žydėti tik po 3–4 metų. Galima dauginti ir šakniastiebiais su 2–3 pumpurais liepos – rugpjūčio mėnesiais. Augalas mėgsta drėgną dirvožemį, medžių pavėsį, gali augti ir šiaurinėje namo pusėje. Per vasarą jos ilsisi, netrikdykite jų purenimu ir ravėjimu, prieš žiemą verta pamulčiuoti. Visos žibuoklės yra nuodingos. Tačiau vienas kitas, kad ir visai mažytis kerelis šalia samanoto akmens ar visžalio krūmo ankstyvą pavasarį pradžiugins akį ir širdį pirmaisiais žiedais.
Rožynas. Pavasaris rožėms labai sunkus metas. Dienos šiltėja, žadina jas, o naktys dar negailestingai šaltos. Neskubėkite jų genėti, palaukite, kol jos pradės leisti žalios ar ryškiai raudonos spalvos ūglius, tuomet tikrai matysite, kurios šakos negyvos, kurias reikėtų šalinti. Per ankstyvas genėjimas gali pražudyti rožę iki pat šaknų. Šiuo metu galima tiesiog šake subadyti žemę aplink rožes, kad dirva gautų daugiau oro. Dar aplink krūmelius užpilkite sluoksnį perpuvusio mėšlo, ant jo paskleiskite durpių, žemės sluoksnį ir kauptuku įterpkite jį į rožyno žemę. Rožės labai daug maistinių medžiagų pasiima iš dirvožemio. Todėl gausiam žydėjimui padeda tręšimas mėšlu, srutomis, kombinuotomis mineralinėmis medžiagomis, skirtomis žydintiems augalams. Rožių šaknys būna gan giliai, todėl maistingas medžiagas jos pasisavins geriau, jei palaistysite tręšdami ir po to. Pavasarį rožės ypač alksta azoto. Todėl vieną kartą patręšite, pakartokite po dviejų savaičių tręšimą dar kartą kompleksinėmis trąšomis, kuriose daug azoto.
Našlaitės – niekada iš mados neišeinančios gėlės. Jei praėjusią vasarą ar rudenį jų nepasisėjote, visuomet galima nusipirkti sodinukų ir jau ankstyvą pavasarį papuošti savo aplinką nepakartojama šių gražuolių spalvų gama. Našlaitės vienodai gerai auga saulėtoje ar vidutiniškai pavėsingoje vietoje, tačiau žydės saulėtoje vietoje daug trumpiau. Labiausiai joms patinka augti derlingoje, vidutinio priemolio dirvoje, gausiai patręštoje kaliu, fosforu, bei pralaidžioje vandeniui. Tai lengvai prigyjančios gėlės, persodinamos ir žydinčios. Sodinkite jas 15–20 cm atstumu, lengvai užpildykite tuštokas vietas gėlyne, šalia svogūninių gėlių, laisvuose ploteliuose alpinariumuose. Jos nesikeroja, todėl neužstelbs ten esančių augalų. Retsykiais reikia patrumpinti jų ūglius, kad kerelis atrodytų kompaktiškas. Pasodinę našlaičių vazonuose, loveliuose, greitai „pražydinsite“ savo terasą, balkoną. Dabar yra daug naujų, gražių našlaičių veislių, todėl niekada nepralošite jas pasirinkę, tik mažumėlę teks rūpintis jomis, reguliariai laistyti.

Apie vaikams rūpimus dalykus – per knygą

Atvelykio, dar kitaip vadinamo Vaikų velykėlėmis, proga svetainėje mielai sutiko pasisvečiuoti radijo diktorė, skaitovė, LRT laidų rengėja ir vedėja Bernadeta LUKOŠIŪTĖ. Vyresniesiems ji gerai žinoma kaip televizijos laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja, o jau vėliau – ir daugelį metų rengtos sekmadieninės LRT radijo laidos visai šeimai „Tetos Betos viktorina“ autorė ir vedėja.
– Teta Beta (taip jus šiltai vadino mažieji žiūrovai ir ne tik jie), papasakokite, prašau, ir patarkite, kaip ugdyti vaikų meilę knygai? Kaip jų nenuvilti, kai mes, močiutės, mamos, norime padovanoti savo atžaloms ne kažkokį šiuolaikišką niekutį, o būtent knygą. Savo darbe jūs tai darėte nuolat – skatinote jas skaityti, pati skaitėte pasakas, viktorinos prizai taip pat buvo knygos. Gal galite pasidalinti ir savo asmenine, kaip mamos ir močiutės, patirtimi?
– Vaikystėje laukdavom Atvelykio, bet apie Vaikų velykėles tuomet nelabai žinojom. O knygos yra mano mylima tema – man tai rūpi ir labai įdomu. Kartais kokiame knygyne, kai pastebiu mamas su vaikais renkantis knygą, pagaunu save, kad norėčiau imti ir įsikišti, nes vaikas baksteli pirštu į ryškiaspalvę celofanuotą knygą, o mama, daug nesvarstydama, ją jau ir nešasi prie kasos. Dažniausiai tai būna gana brangios, blizgios, tačiau menkavertės knygos, prastomis iliustracijomis ar dar prastesnio vertimo kažkokios kopijos. Jei jau esame nusiteikę įpratinti savo atžalą prie knygos, turime pirmiausia patys susigaudyti ir kuo daugiau sužinoti apie tai, kas šiuo metu išleidžiama vaikams, kokios knygos vertos dėmesio ir kokiomis leidyklomis galima pasitikėti. Man į pagalbą ateidavo žurnalas „ Rubinaitis“ – vienintelis tokio pobūdžio profesionalus leidinys Lietuvoje besidomintiems vaikų literatūra. Tai tikrai geras ir patikimas patarėjas jauniems tėvams, močiutėms, mokytojams.
Kada pradėti vaiką pratinti prie knygos? Sakyčiau, labai anksti, dar jam nemokant kalbėti. Pirmiausia reikia žiūrėti paveikslėlius, atsargiai ją vartyti, pasakoti vaikui, kas čia yra. Piešiniai taip pat turi būti kokybiški, kaip, antai, mano mėgiamo autoriaus Kęstučio Kasperavičiaus. Jo knygos universalios: pradžioje galima pasakoti istorijas vaikui pagal piešinius, o vėliau ir skaityti. Svarbu parinkti vaikui knygą pagal jo amžių ir supratimą – jam turi būti įdomu ir smagu.
Skaityti vaikui labai svarbu. Iš savo patirties prisimenu – grįždavau iš darbo ar renginių pavargusi, jau atrodo liežuvis žeme velkasi, tačiau būtinai skaitydavau sūnui prieš miegą. Džiaugiuosi, kad pamėgo knygas ir suaugęs jas skaito. Vėliau skaitydavom su anūke, netgi pagal savo mėgiamus knygos personažus, ypač pagal Mamulę MŪ ir jos draugę Varną, kurdavom etiudus, savo tekstus, o originalų tekstą jau mokėjom mintinai. Todėl dar kartą noriu akcentuoti, jeigu jau išleidžiame pinigus, pirkime tik labai gerą knygą, o svarbiausia nepagailėkime laiko ją kartu paskaityti. Per knygą su vaiku galima kalbėti bet kuria tema, net pačia skaudžiausia. Štai temai apie gyvenimą ir mirtį puikiausiai tiks pasitelkti puikią Astridos Lindgren novelę „Broliai liūtaširdžiai“, o apie tarpusavio santykius ir su bendraamžiais, ir su vyresniaisiais pamokanti yra tos pačios autorės knyga „Padaužų kaimo vaikai“. Charles Dickenso „Kalėdų giesmė“ – nepakartojamas kūrinys apie tikrąsias gyvenimo vertybes. Ir daugybė kitų, jau klasika tapusių, knygų visada padės jums vienoje ar kitoje situacijoje, nes visose gerose knygose kalbama apie žmogui labai svarbius dalykus. Tik taip galime ir mes savo jaunimui padėti susiformuoti stiprų dvasinį stuburą, išsiugdyti gerą skonį.
Visuomet prisimenu epizodą iš savo skaityto puikaus Johno Irvingo romano „Sidro namų taisyklės“, kur našlaičių namuose prieš miegą būtinai yra skaitomos pasakos. Ir vaikai prieš užmigdami pasilinki vienas kitam labos nakties tarsi būtų princai ir princesės…
Dėkoju už pokalbį.

Atvelykio skanėstai

Šokoladinis varškės pyragas
Reikės papločiui: 125 g šokoladinių sausainių, 90 g sviesto.
Įdarui: 100 g riebios grietinėlės, 150 g juodojo šokolado, 2 kiaušinių, 2 kiaušinių trynių, 1 citrinos nutarkuotos žievelės, vanilės esencijos, 50 g cukraus, 500 g riebios varškės.
Papuošti: miltinio cukraus, kokteilinių (arba kompoto) vyšnių.
Sausainius sutrinkite ir sumaišykite su ištirpintu sviestu, sudėkite į apskritą išardomą tortui skirtą formelę, suspauskite ir padėkite kuriam laikui šaltai. Grietinėlę užvirinkite, supilkite ant susmulkinto šokolado ir maišykite, kol ištirps. Įmaišykite kiaušinius ir trynius, citrinos žieveles. Į grietinėlės ir kiaušinių masę įpilkite vanilės esencijos, suberkite cukrų, sudėkite varškę, išmaišykite. Įdarą sukrėskite ant atvėsinto papločio skardoje ir kepkite 180 OC orkaitėje 35–45 minutes. Atvėsusį apibarstykite miltiniu cukrumi, papuoškite nusausintomis vyšniomis.

Migdolinis skanėstas
Reikės: 400 g varškės, 500 ml 30 proc. grietinėlės, 200 g miltinio cukraus, 2 šaukštų želatinos, 100 g maltų migdolų, migdolų plokštelių papuošimui.
Želatiną išbrinkinkite šaltame vandenyje, paskui pakaitinkite, kad išsileistų. Grietinėlę atvėsinkite, išplakite su miltiniu cukrumi ir sukrėskite į dubenį su varške. Supilkite želatiną, maltus migdolus, išmaišykite. Masę sukrėskite į formelę, išlyginkite paviršių ir dėkite šaltai porai valandų. Sustingusį skanėstą išverskite į lėkštę, papuoškite migdolų plokštelėmis, marcipanų gėlytėmis.

Balta arbata su muskatais ir cinamonu
Reikės: 2 stiklinių pieno, 0,5 stiklinės stiprios ramunėlių arbatos, po pusę šaukštelio maltų muskatų ir cinamono, žiupsnelio vanilės ar vanilinio cukraus, 2 šaukštelių medaus.
Į kaitinamą pieną pilkite ramunėlių arbatą, sudėkite medų, įberkite cinamono, muskato, truputį vanilės. Užvirinkite ant mažos ugnies. Patiekite karštą