Rubrika Namų ūkis

klausausi sklindančios melodijos iš radijo imtuvėlio, „kaip žydėjimas vyšnios“ – atitariu ir tuomet taip realiai suvokiu, kad jau vidurvasaris, liepa, kad tos vyšnios šiemet taip greitai darganoto pavasario buvo nudrengtos, ir kad tikrai realiai nespėjau tuo žydėjimu pasidžiaugti. Jau reikėtų niūniuoti „ir sirpsta vyšnios Suvalkijoj“, pajuokauju mintyse, ir tai būtų arčiau realybės. Taip ir bėga dienos, savaitės, mėnesiai, o mes vis nenustojame stebėtis tuo laiko lėkimu, dažnai negailestingai, lyg nesulaikoma banga nuplaunančio, nunešančio mūsų planus, … Skaityti toliau →

Nesenai nuaidėję paskutiniai skambučiai suvirpino ne tik abiturientų širdis… Ne vienam iš mūsų pavasarį prisimena tos mokyklinės dienos, kai skleidėsi svajonės, tarsi sparnai kėlė tave į naujas nepatirtas erdves, žadino norą kuo greičiau patirti tai, kas laukia daug toliau už namų ir mokyklos sienų. Vienaip ar kitaip tos svajonės pildėsi, kartais ir dužo… Apie ką svajoja dabar mūsų vaikai ir anūkai, kai pažinimo ribos išsiplėtė taip plačiai? Jau nuo mažumės daugelis turi galimybę ir gali … Skaityti toliau →

Tai saulė, tai vėjas, tai baltas sniego šuoras susimaišęs su gegužės žiedais… Toks jau tas paskutinis pavasario mėnuo, nenuspėjamas, naktimis savo šalnomis bundančiai gyvybei net pražūtingas, bet grožiu ir žydėjimu nepralenkiamas. Paženklintas pačia gražiausia metuose Motinos dienos švente ir toliau mėnuo išlieka moteriškumo paženklintas, mat nuo senų senovės tikinčiųjų buvo Motinai mergelei Marijai maldomis apipintas. Kasdienės gegužinės pamaldos labiausiai paplitusios kaimuose, miesteliuose, o jų laikui turėjo įtakos mūsų žemdirbiška kultūra, nes žmonės bendrai maldai gali … Skaityti toliau →

Tokia bauginanti tyla, tamsa ir tuštuma vien tik pagalvojus, kad krikščioniškas pasaulis šiandien tyliai meldžiasi tuščiose, tamsiose bažnyčiose su nupuoštais altoriais… Tik kryžius centre, jo garbinimas, kryžiaus kelio apmąstymas. Tai – Didysis penktadienis, Didžiojo Tridienio skaudžiausia, sielvartinga – Kristaus kančios ir mirties diena, o mes ateiname melstis, atgailauti ir budėti. Darbų sūkuryje neretas, kad ir labai giliai tikintis, bažnyčios įsakymų besilaikantis katalikas per savo pašėlusį gyvenimo ritmą, manau, tikrai nebeturi galimybės pabūti tyloje, atlikti savo … Skaityti toliau →

Vieni dar nespėjome išsipakuoti savo pirkinių iš tradicinės Knygų mugės, kiti jau ruošiamės į svečius pas Kaziuką. Pati didžiausia ir spalvingiausia ši senas ir gilias tradicijas turinti šventė kasmet vyksta sostinėje. „Ir širdys pražysta“ – tokia jautri ir švelni šių metų mugės tema primena, kokia svarbi mums yra bičiulystė, kviečia atvykti į šventę nusiteikus bendrauti, švęsti, pasidžiaugti atgimimu, pavasariu savo turtingomis tradicijomis. Sunku net apsakyti, kiek širdies ir darbo įdeda organizatoriai į šią šventę Vilniuje, … Skaityti toliau →

Prasidėjęs šv. Blažiejaus minėjimu, linų šventinimu, o paskui ir Šv. Agotos diena, per kurią dar ne viena šeimininkė imasi ir kepa šv. Agotos duonelę, šventina ją, dalinasi su artimaisiais, kaimynais, draugais, vasaris ėmė ir taip įsibėgėjo, kad net sunku patikėti kalendorinei žiemai baigiantis. Štai dar nuplėšim kelis kalendoriaus lapelius ir jaunimėlis smagiai švęs Šv. Valentino, ar kaip dar sakoma, įsimylėjėlių dieną. Dar prieš kurį laiką purkštavę ir kritikavę, arba nepagrįstai kaltindami ją užgožiant mūsų valstybinę … Skaityti toliau →

„Senam, kaip ir mažam…“ kažką panašaus sako liaudies išmintis. Tas reklamuojamas „Kalėdinis traukinys“ mudviem su bičiule jau pernai nedavė ramybės: kodėl nenuvykus į sostinę, eglutės neapžiūrėjus, o paskui ir tuo stebuklingu traukiniu namo, kad ir per aplinkui, parvykus. Kaip tarėm, taip šiemet ir padarėm. Ne tokie jau čia baisūs tie mūsų metai, kad smagių norų atsisakytume. Puikiai praleidusios šventą dieną sostinėje atskubėjome į traukinių stotį dar gerokai iki traukinio išvykimo ir kaip nustebome, kad jis … Skaityti toliau →

Dienos visai sutrumpėjo. Tamsoje gulamės, tamsoje keliamės, o dieną gaudyte gaudome kiekvieną saulės blyksnį apniukusiame danguje. Lietūs ir vėjai baigia nudrengti medžių rūbą, prasideda pilkasis metų laikas, pilkoji kasdienybė. Laikas – tąsi sąvoka. Viena valanda kartais gali prailgti iki begalybės, o kartais ją kažkas tiesiog ryte praryja, pradingsta nepastebėta. Štai ir mes, atsukdami laikrodžius atgal, pavogėme vieną valandą iš visatos ir net nepastebėjome. Ilgiau pamiegojome? Gal vakare ilgiau paskaitėme knygą? Pajusti lėtą laiko tėkmę darosi … Skaityti toliau →

Nuo pirmųjų mėnesio dienų pasipylę renginiai ir įvairiausios pramogos senjorams (kaip nemėgstu to pavadinimo…)tęsis dar visą mėnesį. Štai bičiulė išdundėjo net į pajūrį – ten irgi senjorų savaitė, daug paskaitų, susitikimų. Kiekviena įstaiga stengiasi nelikti nuošalyje ir iš anksto šiai progai kažką suplanuoti, gal nori atiduoti tik duoklę, o gal išties daro tai su meile ir pagarba. Bet toks pabrėžtinas išskirtinumas kartais sukelia abejonių – nejaugi tikrai vyresnio amžiaus grupės žmonės turi burtis ir linksmintis … Skaityti toliau →