Rubrika Namų ūkis

Tokia bauginanti tyla, tamsa ir tuštuma vien tik pagalvojus, kad krikščioniškas pasaulis šiandien tyliai meldžiasi tuščiose, tamsiose bažnyčiose su nupuoštais altoriais… Tik kryžius centre, jo garbinimas, kryžiaus kelio apmąstymas. Tai – Didysis penktadienis, Didžiojo Tridienio skaudžiausia, sielvartinga – Kristaus kančios ir mirties diena, o mes ateiname melstis, atgailauti ir budėti. Darbų sūkuryje neretas, kad ir labai giliai tikintis, bažnyčios įsakymų besilaikantis katalikas per savo pašėlusį gyvenimo ritmą, manau, tikrai nebeturi galimybės pabūti tyloje, atlikti savo … Skaityti toliau →

Vieni dar nespėjome išsipakuoti savo pirkinių iš tradicinės Knygų mugės, kiti jau ruošiamės į svečius pas Kaziuką. Pati didžiausia ir spalvingiausia ši senas ir gilias tradicijas turinti šventė kasmet vyksta sostinėje. „Ir širdys pražysta“ – tokia jautri ir švelni šių metų mugės tema primena, kokia svarbi mums yra bičiulystė, kviečia atvykti į šventę nusiteikus bendrauti, švęsti, pasidžiaugti atgimimu, pavasariu savo turtingomis tradicijomis. Sunku net apsakyti, kiek širdies ir darbo įdeda organizatoriai į šią šventę Vilniuje, … Skaityti toliau →

Prasidėjęs šv. Blažiejaus minėjimu, linų šventinimu, o paskui ir Šv. Agotos diena, per kurią dar ne viena šeimininkė imasi ir kepa šv. Agotos duonelę, šventina ją, dalinasi su artimaisiais, kaimynais, draugais, vasaris ėmė ir taip įsibėgėjo, kad net sunku patikėti kalendorinei žiemai baigiantis. Štai dar nuplėšim kelis kalendoriaus lapelius ir jaunimėlis smagiai švęs Šv. Valentino, ar kaip dar sakoma, įsimylėjėlių dieną. Dar prieš kurį laiką purkštavę ir kritikavę, arba nepagrįstai kaltindami ją užgožiant mūsų valstybinę … Skaityti toliau →

„Senam, kaip ir mažam…“ kažką panašaus sako liaudies išmintis. Tas reklamuojamas „Kalėdinis traukinys“ mudviem su bičiule jau pernai nedavė ramybės: kodėl nenuvykus į sostinę, eglutės neapžiūrėjus, o paskui ir tuo stebuklingu traukiniu namo, kad ir per aplinkui, parvykus. Kaip tarėm, taip šiemet ir padarėm. Ne tokie jau čia baisūs tie mūsų metai, kad smagių norų atsisakytume. Puikiai praleidusios šventą dieną sostinėje atskubėjome į traukinių stotį dar gerokai iki traukinio išvykimo ir kaip nustebome, kad jis … Skaityti toliau →

Dienos visai sutrumpėjo. Tamsoje gulamės, tamsoje keliamės, o dieną gaudyte gaudome kiekvieną saulės blyksnį apniukusiame danguje. Lietūs ir vėjai baigia nudrengti medžių rūbą, prasideda pilkasis metų laikas, pilkoji kasdienybė. Laikas – tąsi sąvoka. Viena valanda kartais gali prailgti iki begalybės, o kartais ją kažkas tiesiog ryte praryja, pradingsta nepastebėta. Štai ir mes, atsukdami laikrodžius atgal, pavogėme vieną valandą iš visatos ir net nepastebėjome. Ilgiau pamiegojome? Gal vakare ilgiau paskaitėme knygą? Pajusti lėtą laiko tėkmę darosi … Skaityti toliau →

Nuo pirmųjų mėnesio dienų pasipylę renginiai ir įvairiausios pramogos senjorams (kaip nemėgstu to pavadinimo…)tęsis dar visą mėnesį. Štai bičiulė išdundėjo net į pajūrį – ten irgi senjorų savaitė, daug paskaitų, susitikimų. Kiekviena įstaiga stengiasi nelikti nuošalyje ir iš anksto šiai progai kažką suplanuoti, gal nori atiduoti tik duoklę, o gal išties daro tai su meile ir pagarba. Bet toks pabrėžtinas išskirtinumas kartais sukelia abejonių – nejaugi tikrai vyresnio amžiaus grupės žmonės turi burtis ir linksmintis … Skaityti toliau →

Nušurmuliavo rugsėjo 1-oji, vėl ir vėl primindama mums vaikystę, mokyklos dienas, nuotykius, draugus, mokytojus. Ir net jei tavo šeimoje šiuo metu niekas nesiruošia praverti mokyklos durų, nuo tų prisiminimų niekur nepabėgsi – jie gyvi visam gyvenimui. Kiekvienas jų turime ir saugome: kas apie savo mielą, pirmąją mokytoją, kas apie ten aplankiusią slaptą meilę, gal apie pasisekusį rašinį, kuriame išdrįsai išlieti savo svajones. Vėliau džiaugėmės užvėrę jos duris ir pasklidę po pasaulį kurti ir mokytis gyventi. … Skaityti toliau →

Kaip bevertintume tokius permainingus vasaros orus, tačiau vasara yra vasara. O rugpjūtis, kaip toje Viktorijos Daujotės eilėraščio eilutėje: „ta užuolaida dangaus gėlėta,/ lėtas buvimas vasaros ūksmėj,/ pilnoj bičių dūzgimo,/ virpančio vėjo“. Tikrai, kas dar gali būti gražiau ir mieliau žmogui, pavargusiam nuo šurmulio, pasaulio kataklizmų, karo sukrėtimų, visokių kitokių negandų, už tą lėtą ir gražų vasaros buvimą? Gal tik mums, vakariečiams – šiauriečiams, kiekviena tokia saulėta ir šilta vasaros valanda – aukso vertės. Tradiciškai tai … Skaityti toliau →

Prieš pradėdama jums rašyti gerokai pagalvojau, ar čia toks mano atsivėrimas kažkam bus įdomus, ar tik pasišaipymo vertas. Bet vasariška nuotaika paėmė viršų, tad galvoju, kodėl neatsipalaidavus ir nepajuokavus šiek tiek apie save, o jei tiksliau, tai apie mūsų moterišką bendravimą. O istorija tokia visai paprasta. Esam dvi geros, senos draugės, gyvenam viena nuo kitos gan toli, mat, Ona nutekėjo į Žemaitiją. Anksčiau susitikdavome dažnokai, pasisvečiuodavom viena pas kitą, tai į kokią kelionę ar renginį … Skaityti toliau →