Rubrika Namų ūkis

Nušurmuliavo rugsėjo 1-oji, vėl ir vėl primindama mums vaikystę, mokyklos dienas, nuotykius, draugus, mokytojus. Ir net jei tavo šeimoje šiuo metu niekas nesiruošia praverti mokyklos durų, nuo tų prisiminimų niekur nepabėgsi – jie gyvi visam gyvenimui. Kiekvienas jų turime ir saugome: kas apie savo mielą, pirmąją mokytoją, kas apie ten aplankiusią slaptą meilę, gal apie pasisekusį rašinį, kuriame išdrįsai išlieti savo svajones. Vėliau džiaugėmės užvėrę jos duris ir pasklidę po pasaulį kurti ir mokytis gyventi. … Skaityti toliau →

Kaip bevertintume tokius permainingus vasaros orus, tačiau vasara yra vasara. O rugpjūtis, kaip toje Viktorijos Daujotės eilėraščio eilutėje: „ta užuolaida dangaus gėlėta,/ lėtas buvimas vasaros ūksmėj,/ pilnoj bičių dūzgimo,/ virpančio vėjo“. Tikrai, kas dar gali būti gražiau ir mieliau žmogui, pavargusiam nuo šurmulio, pasaulio kataklizmų, karo sukrėtimų, visokių kitokių negandų, už tą lėtą ir gražų vasaros buvimą? Gal tik mums, vakariečiams – šiauriečiams, kiekviena tokia saulėta ir šilta vasaros valanda – aukso vertės. Tradiciškai tai … Skaityti toliau →

Prieš pradėdama jums rašyti gerokai pagalvojau, ar čia toks mano atsivėrimas kažkam bus įdomus, ar tik pasišaipymo vertas. Bet vasariška nuotaika paėmė viršų, tad galvoju, kodėl neatsipalaidavus ir nepajuokavus šiek tiek apie save, o jei tiksliau, tai apie mūsų moterišką bendravimą. O istorija tokia visai paprasta. Esam dvi geros, senos draugės, gyvenam viena nuo kitos gan toli, mat, Ona nutekėjo į Žemaitiją. Anksčiau susitikdavome dažnokai, pasisvečiuodavom viena pas kitą, tai į kokią kelionę ar renginį … Skaityti toliau →

Nežinau, tikriausiai turėčiau Jūsų visų iš karto atsiprašyti, kad šį gražų, pirmąjį ir džiaugsmingąjį vasaros mėnesį imsiu kalbėti apie ne visai malonius dalykus. Tiesiog pastaruoju metu skaudi patirtis neduoda ramybės, niekaip neišeina iš galvos. Kiekvieną kartą važiuodama su reikalais plentu pro tą vietą, kurioje dabar matau vis uždegtą pakelėje žvakutę ir pamerktų šviežių gėlių, atsimenu ir tą dieną, kai atsitiko nelaimė. Mokyklose tądien buvo švenčiamas paskutinis skambutis, o man teko su reikalais nukakti į didmiestį. … Skaityti toliau →

Jau po truputėlį rimsta mūsų sujaudintos širdys ir protas – toks sumišęs nuo gražiausių šventinių įspūdžių ir sujaudintas dėl didelių netekčių. Ne, gedulas neaptemdė nei proto, nei širdies, tik didžiulis ir keistai šviesus liūdesys apgobė mūsų dienas – iškeliavo į savo Tėvo namus popiežius Pranciškus, mus paliko šviesaus atminimo žmogus, kunigas Antanas Saulaitis. Tai tarsi atsisveikinimai su mūsų šeimos artimiausiais žmonėmis, kuriuos pažinojome, sekėme jų darbus, mokėmės gyvenimo tiesų ir išminties. Mokėmės, kaip reikia netausoti … Skaityti toliau →

Toks jau bus šis balandis, šv.Velykomis pasipuošęs. Vėlyvos jos šiemet, tad jei orai nesubiurs, margučius ridenti jau turėtume žalioje ir žydinčioje pavasario pievelėje. Ir nesvarbu, kad paskutinės Gavėnios savaitės tarsi reikalauja dar didesnės rimties ir susikaupimo, tas nuostabus Prisikėlimo šventės laukimas jau yra apėmęs mintis ir širdį – jaudina, žadina norą nusimesti bet kokio nerimo skraistę, atgimti, atbusti iš sustingimo. Ilgėjančios, šviesėjančios dienos, švilpaujantys varnėnai, pirmieji spalvingi žiedeliai, auksą barstantys žirginėliai ir visa aplinkui raginte … Skaityti toliau →

…tuomet, kaip niekad, tu privalai nurimti. Nuraminti savo širdį, mintis ir visokias nereikalingas aistras. Tai visai nereiškia, kad liksi abejingas tam, kas vyksta aplinkui, bet pirmiausia turi įsigilinti, suprasti ir susivokti savyje… Tam reikia laiko. Šiandieniniai įvykiai pasaulio arenoje tai ne tas pats, kaip stebėti svarbias krepšinio varžybas, kai po kiekvieno sėkmingo metimo gali pašokti iš vietos ir išrėkti savo palaikymo emocijas, arba atvirkščiai, nušvilpti priešininką. Sutikime, labai sunku suvaldyti savo nepasitenkinimą, pyktį, kartais ir … Skaityti toliau →