Lapkričio laikas ir spalvos…

Dienos visai sutrumpėjo. Tamsoje gulamės, tamsoje keliamės, o dieną gaudyte gaudome kiekvieną saulės blyksnį apniukusiame danguje. Lietūs ir vėjai baigia nudrengti medžių rūbą, prasideda pilkasis metų laikas, pilkoji kasdienybė. Laikas – tąsi sąvoka. Viena valanda kartais gali prailgti iki begalybės, o kartais ją kažkas tiesiog ryte praryja, pradingsta nepastebėta. Štai ir mes, atsukdami laikrodžius atgal, pavogėme vieną valandą iš visatos ir net nepastebėjome. Ilgiau pamiegojome? Gal vakare ilgiau paskaitėme knygą?
Pajusti lėtą laiko tėkmę darosi didelė prabanga. O nuo nuolatinio bėgimo, šurmulio, skubėjimo, nuo pašėlusio gyvenimo tempo, įvairių technologinių dirgiklių tampame jautrūs, suirzę, plinta depresija, žmonės skundžiasi aukštu kraujospūdžiu. Šios kartos vaikams vis dažniau diagnozuojamas hiperaktyvumas. Nebeliko tokios sąvokos kaip vaikų laikas miegui – jie irgi vakaroja, sėdi prie kompiuterių, žaidžia telefonais. Gyvenimas verda visą parą – 24 valandas! Ir taip sepnynias dienas per savaitę! Poilsiui ir miegui laiką prisitaikome kiekvienas kaip kam išeina, ir ne tuomet, kai esi labiausiai pavargęs, ar kai saulutė nusileidžia. Taip gyveno tik mūsų protėviai, iki šv. Martyno užbaigdavę visus laukų darbus, o vėliau, dėkodami už tai, ilsėdavosi ir švęsdavo.
Laiko vagys kaip ir tie sukčiai, išviliodami mūsų santaupas, nesnaudžia. Nespėjome išpirkti vėlinių žvakių, o lentynos jau (!), o kai kur dar ir gerokai anksčiau sublizgėjo šventinėmis prekėmis. Nenori duoti mums atokvėpio nė valandėlei, nors tu ką. Barai, pramogų centrai, klubai vilios į šurmulingus renginius ir prasidėjus adventui – kokia čia ramybė, koks susikaupimas – reikia džiaugtis gyvenimu! Puikiai atsimenu ir aš prieš metus raginau nesipiktinti tuo blizgesiu ir perdėtu šurmuliu, sakiau, tegul praskaidrina pilką mūsų kasdienybę, tą niūrų laiką. Nežinau, ar buvau teisi, bet viskam yra saikas. O tą saiką žinome tik mes patys. Manau, kad savo kasdienybę galime nuspalvinti daug paprastesniais dalykais. Pamėginkime savo vieną lapkričio dieną peržiūrėti kaip sulėtintame filme – lėtai, valandą po valandos. Peržiūrėti ir įvertinti savo darbus, įspūdžius, prisiminti sutiktus žmones, skambučius. Ar viskas buvo taip pilka ir niūru? Esu tikra, kad kiekvienas rasime dalykų, kurie privers pasidžiaugti, nusišypsoti, o sieloje tą pilkumą pakeis gaivi žalioji kasdienybės spalva. Ta nepakeičiama gyvybės ir vilties spalva galime pamažėle ir patys sąmoningai spalvinti savo valandas ir dienas – gražiais darbais, geru žodžiu, meile, maža auka ir daugybe kitų dalykų. Tegul tos pilkosios lieka tik lopinėlis lapkričio danguje…
Linkiu visiems ramaus ir lėto laiko ir žaliosios kasdienybės spalvos!
Jūsų Augustina

Priminimai lapkričiui…

Lapkritis jau nebeleidžia apgaudinėti savęs, kad dar ne pabaiga, dar gali nutikti gražių ir šiltų dienų. Jau labiau laukiame nušvintančios be lietaus dienos, kad sugrėbtume paskutiniuosius lapus, surinktume ir į vietą sudėtume užsilikusius įrankius, vazonus. Viską, ką dar spėsime sutvarkyti ir padaryti, uždengti, išsaugoti – pradžiugins po žiemos ankstyvą pavasarį. Senovėje lietuvių Vėlinės, dar vadinamos Ilgėmis, tęsdavosi iki pat šv. Martyno. Iki jo ir visus darbus stengdavosi užbaigti, kad jau po to galėtų midaus ar alaus ragą pakelti, vaišes giminei surengti ir taip atsidėkoti žemės ir derliaus dievybėms. Todėl nedelskime ir mes, kad dar liktų laiko poilsiui ir ramybės metui prieš prasidedant didžiosioms metų šventėms.
Pilnatis – 5 d., delčia – 12 d., jaunatis – 20 d., priešpilnis – 28 d.
Geriausios mėnesio dienos: 1, 3, 6, 11, 17, 24, 25, 26, 30.
Prasčiausios mėnesio dienos: 4, 5, 7, 8, 13, 19, 20, 27, 28.
Lapkričio 11 d. – Šv. Martynas, Ožio diena, 30 d. – Šv. Andriejus, Saulės grįžtuvių laukimo diena, Advento pradžia.

Sodininkui…
Vynmedžių genėjimas. Nukritus lapams, atsiveria vynmedžio ūglių vaizdas, kuris leidžia įvertinti jų tinkamumą žiemojimui. Genėti galima buvo pradėti spalio pabaigoje, bet geriausia lapkričio mėnesį arba net ankstyvą žiemą, po pirmų šalnų. Palikite pagrindines derančias šakas, pašalinkite perteklinius ūglius, ypač silpnus, nebrandžius. Rekomenduojama praktiškai pašalinti visus plonesnius nei 5 mm ir storus – 15 mm ūglius, o palikti bent 4–6 pumpurus ant derančių šakų. Ant jų kitąmet augs derlius. Iš vienos vietos augančių 2–3 ūglių irgi geriausia palikti vieną, stipriausią, o ant ankstesnių metų vynmedžio paliekami 3–4 jauni tais metais išaugę ūgliai. Apkarpyti reikia taip, kad virš gyvo pumpuro liktų 1–2 cm. Genėjimo darbus atlikite tik labai aštriomis ir švariomis genėjimo žirklėmis.
Lapų kompostas. Nors esame išmokyti, kad kompostuoti galima tik sveikus lapus, tačiau tai beveik neįmanoma misija, nes dauguma jų būna kažkiek pažeisti ligų ar kenkėjų. Tačiau jei kompostavimo procesas vyks tinkamai, „karštai“, tai toji temperatūra sunaikina dalį patogenų. Kad krūva neužšaltų ir neperdžiūtų, ją reikia palaistyti, pavartyti, kad patektų daugiau deguonies, taip šils ir žiemą.
Nukritusiuose lapuose daug maistingųjų medžiagų,: azoto, mikroelementų, o supuvę jie papildo dirvą humusu. Lapai supilami į 0,5–1m aukščio krūvas. Galima pilti tiesiai ant žemės ar ant šakų sluoksnio. Kad neišnešiotų vėjas, reikėtų pridengti tinklu. Krūvoje natūraliai pradeda veikti grybai, mielės, bakterijos ir suardo lapus. Skirtingų medžių lapai suyra nevienodai: liepų, beržų, ąžuolų suyra greičiau, o drebulių ar spygliuočių – lėčiau. Procesą galima paspartinti, lapus sluoksniuojant su paukščių mėšlu ar kitomis augalų liekanomis. Pavasarį grėbliu reikėtų atskirti likusias stambesnes šakų liekanas ir naudoti kompostą.
Lapai sode. Vejapjove susmulkintų plona lapų danga gali likti ant vejos ir būti natūraliu mulču ir papildyti dirvą organinėmis medžiagomis. Svarbu, kad tas sluoksnis būtų plonas ir nesupūdytų žolės.

Daržininkui…
Lapkričio sėja. Jei žiemos sėjai lysves pasiruošėte iš anksto, tai dabar belieka stebėti orų prognozes ir sėti tik tuomet, kai žemė jau pašalusi ir atšyla tik dienomis. Patyrę daržininkai sako, kad geriausias laikas yra, kai dirvos temperatūra tarp 2 OC ir –3 OC. Tai dažniausiai sutampa su prasidėjusiomis kasdieninėmis rytinėmis šalnomis. Jeigu jau sėjama į pašalusią dirvą (lapkričio viduryje), tai nuėmus nuo paruoštų lysvių priedangas aštriu šepečiu gerai išvalykite padarytus sėjai griovelius, kad neliktų gruodo. Gruntą, kuriuo bus užpilami grioveliai, jau turėjote būti pasiruošę iš anksto. Tokiam žemių mišiniui rekomenduojama lygiomis dalimis sumaišyti daržo žemę su perpuvusiu kompostu ir smėliu. Paruoštą gruntą iki sėjos reikia laikyti uždaroje patalpoje: sandėliuke, garaže ar pan., kad būtų sausas. Jei nepasiruošėte tokio savadarbio mišinio, tai sėklų griovelius tiks užpilti ir durpėmis ar pirktiniu universaliu žemių substratu.
Tačiau reikėtų nepamiršti ir kiekvienos sėjamos kultūros poreikių. Perkasti dirvą skirtingoms kultūroms reikėtų skirtingu gyliu: morkoms, pastarnokams, petražolėms – ne giliau kaip 20 cm, burokėliams pakanka 15 cm, o ridikėliams, salotoms, krapams, špinatams ir pan., giliai kasti visai nebūtina, nes jų šaknys paviršiuje. Jei pasinaudoję palankiais orais dirvą ruošiate tik dabar, atsiminkite, kad išravėtose, supurentose lysvėse kas 15–20 cm reikia įspausti 2–3 cm griovelius, lysves uždengti. Sėkite likus 7–10 dienų iki tikrų šalčių. Gal tai bus lapkričio vidurys, o gal ir dar vėliau.
Žieminių svogūnėlių pasodintų laistyti negalima! Paruoštų lysvių taip pat. Dar primename, kad ruošiant dirvą svogūnams į vieną kv. m rekomenduojama įterpti 5–6 kg komposto, apie 10 g kalio sulfato, 20 g superfosfato. Svogūnams ypač patinka, kai prieš pat sodinimą žemė pabarstoma pelenais (10 g –1 kv.m).
Ką sėsite? O galima prieš žiemą sėti ir petražoles, krapus, salierus, garstyčias, ridikėlius, salotas, salotines garstyčias, pekininius bastučius, kai kurias morkų ir burokėlių veisles, smulkius (1 cm) svogūnų sėjinukus ir, žinoma, – česnakus.
Palepinkite daugiamečius česnakus ir svogūnus. Nors pastarieji augalai (pav., meškiniai česnakai) tikrai nėra lepūs, bet truputis dėmesio nepakenks. Jei ruduo sausas, verta juos prieš žemei užšąlant gausiai palaistyti, o žemę aplink augalus pagerinti mėšlu arba kompostu bei kalio ir fosforo trąšomis (30– 40 g superfosfato ir 15–20 g kalio sulfato į 1 kv. m). Prieš šalčius daugiamečių svogūnų laiškus patariama nupjauti, nes juose gali būti kenkėjų, tuomet ir pamulčiuoti kompostu.
Nepamirškite rabarbarų, smidrų. Jei norite pavasarį didesnio ir sodresnio jų derliaus, būtinai aštriu peiliu nupjaukite lapus 5 cm virš žemės. Aplink kerą kruopščiai išravėkite piktžoles, kad neįsimestų kokia liga ar nepultų kenkėjai. Įsitikinkite, kad dirva aplink augalą neužmirkusi, o jei taip – supurenkite, įterpkite smėlio ir komposto mišinio. Praverstų ir patręšti rudeninėmis mineralinėmis trąšomis (kalio bei fosforo).Kompostas arba mėšlas aprūpins augalą maisto medžiagomis, bet ir apsaugos augalo šaknis nuo šalčio, palaikys drėgmę, pagerins dirvožemį. Mulčiuoti galite ir lapais, šiaudais, smulkinta žieve.
Būtinai nupjaukite ir nudžiūvusius, pageltusius smidrų stiebus 5–7 cm virš žemės. Smidrų lysvę kruopščiai prieš žiemą išravėkite, apsaugosite nuo kenkėjų. Lapkritis yra geras laikas patręšti smidrus fosforo bei kalio trąšomis, perpuvusiu kompostu ar granuliuotu mėšlu. Trąšos tolygiai paskirstomos aplink augalus, lengvai įterpiamos į dirvą. Pradėjus šalti smidrus verta pamulčiuoti 4–10 cm storio komposto ar durpių sluoksniu, tarpueiliuose pabarstyti mėšlu. Mulčui tiks šiaudai, žolė, lapai, kurie supuvę pavasarį virs organine trąša.

Gėlininkui…
Jurginų išsaugojimas. Kai šalnos pakanda jurginų stiebus, reikia nedelsti iškasti ir jų šakniastiebius. Stiebus nukirpkite aštriu peiliu, neturi likti nė trupučio stiebo, kuris būtų pažeistas šalnos. Beje ir kasti reikia labai atsargiai, netraukti už stiebo, o šake iškelti visą šakniastiebių krūmą. Nutrūkę šakniastiebiai paprastai nebeturi pumpurų. Atidžiai apžiūrėkite gumbelius, atsiradusius puvinius išpjaukite aštriu peiliu. Senesnius nei trejų metų šakniagumbius geriau išmesti (jų žievė būna tamsesnė), nes pasodinti dažniausiai supūva. Gumbeliai gerai išdžius, jei 15–20 parų juos palaikysite 5–10 OC temperatūros ir 85–90 proc. drėgmės patalpoje. Jokiu būdu nedžiovinkite labai šiltoje patalpoje. Po to jau dalinkite krūmelius, geriausia dabar, rudenį. Dalinti jurginų krūmus būtina kasmet, tuomet jie tampa ilgaamžiai. Stambesnius krūmus dalinkite į 4–5, mažesnius – į kokias 2–3 dalis. Pjūvių vietas gerai apdžiovinkite, vėliau apibarstykite medžio anglimi ar siera.
Pastaba. Jurginų infekcijos šaltiniu gali tapti ir stambūs pumpurai, esantys šalia šaknų kaklelio, kurie laikymo metu dažniausiai supūva. Todėl gėlininkai juos dažniausiai išlaužo.
Kitiems metams – daugiau šilokų? Sutvarkėte gėlyną, išravėjote, paruošėte žiemai, bet kažkodėl ištuštėjusi erdvė kelia liūdesį. Trūksta žalumos? Būtent šilokai rudenį tą tuštumą puikiai užpildo, rudenį stebina spalvomis, savo tekstūra ir formomis, net ir žiemą džiugina akį. Susidraugauti su šiais augalais mėgsta tie, kurie nori gražaus, bet mažai rūpesčio keliančio gėlyno. O šilokams dėmesio tikrai daug nereikia: jie nereiklūs auginimo sąlygoms, atsparūs karščiui ir sausrai. Savo žiedynais gėlynus nuspalvina rugsėjį ir spalį, kai jau kitos gėlės baigia spalvų fiestą. Šilokų įvairovė įspūdinga – nuo kiliminių, žemę užklojančių iki vijoklinių ir aukštesnių, įvairiomis spalvomis žydinčių kerų, kuriuos mielai lanko bitės ir drugeliai.
Specialistai pataria, kad šiuolaikinėms šilokų veislėms labiau reikalinga sausesnė ir vidutinio derlingumo, geriausia – pusiau su moliu, dirva. Parinkite jiems saulėtus plotelius, nes pavėsyje jie suvargs. Dauginti šilokus geriausia pavasarį, kai ūgtelėja stiebai ir nebešąla. Žalieji auginiai paprasčiausia į sodinami į žemę, puikiai įsišaknija ir prigyja. Reikia tik vieno kito vazonėlio ir galima prisidauginti jų sočiai.
Panaršykite dabar po internetą, pavartykite katalogus ir pasirinkite, kokias šilokų veisles norėtumėte įkurdinti savo gėlyne. Atkreipkite dėmesį į ‚Thunderhead‘, dar vadinamus ‚Autumn Joy‘. Šie augalai žavi savo mėsingais ir blizgiais lapais ir intensyviai raudonai violetiniais žiedynais, kurių spalva keičiasi ir intensyvėja nuo pavasario iki rudens, kerai atlaiko visą žiemą, tik nemėgsta užmirkusios žemės. ‚Xenox‘ veislės šilokai dekoratyvūs jau nuo pavasario – lapai ir stiebai tamsiai vyšninės spalvos, o žydi rausvai rožiniais tankiais žiedynais. Baltų žiedų mėgėjai rinksis ‚Iceberg‘ ir ‚Stardust‘ veisles. Kiliminiai (šliaužiantieji) šilokai tiks alpinariumuose, kapinėse, ar ten, kur paprasčiausiai norite sukurti žalią dangą. Tie, kurie jau yra pamėgę šiuos augalus, tikriausiai pastebėjo, kad jiems nelabai patiko ši drėgna vasara – kai kur įsimetė puvinys, lapų dėmėtligė, miltligė. Jei taip atsitiko, pašalinkite visus pažeistus lapus, sudeginkite, nupurkškite „Bordo“ mišiniu arba biologiniais fungicidais. Labai senus augalus verta atnaujinti.

Bitininkui…
Šiuo metu bitelėms jau ramybės metas – susimetusios į kamuolį jos pradeda žiemoti. Jei dar kokią dieną kitą saulutė gerai pašildo, jos gali sugalvoti ir pasiskraidyti. Perų aviliuose jau neturėtų būti, todėl būtų galima juos apdoroti dūminiais preparatais nuo erkių.
Būtų pats laikas pridengti grotelėmis nuo pelių lakas, o po aviliais padėti eglišakių, nes šios graužikės nemėgsta jų kvapo. Darykite viską jau dabar, kad vėliau nedrumstumėte bitėms ramybės.
Avilius šiltinkite vasario mėnesį, kai motinėlė pradeda dėti pirmuosius metinius perus. Bet jeigu sausį spustelėtų speigai, pridenkite ir avilių viršų. Šonines kamšas dėkite palikdami oro tarpą, kad vėdintųsi lizdas.
O kol bitelės ilsisi, bitininkui yra kitų darbų: valyti rėmelius, skusti nuo jų pikį. Tuščius avilius ir rėmelius dezinfekuokite 5 proc. natrio šarmo ar kitais tirpalais. Tvarkykite korius, lydykite vašką, keiskite jį į vaškuoles arba vežkite pas perdirbėjus.

Namams…
Pagaliau – sąmoninga netvarka. Jeigu jau daugiau kaip gerą dešimtmetį save kankinate mintimi, kad jūsų namai ir jų interjeras neatitinka šiuolaikiškų tendencijų – tobulos tvarkos įvaizdžio, nusiraminkite. Daugeliui ta labiau prabangius viešbučius primenanti idealios tvarkos ir minimalizmo mada pagaliau traukiasi, užleisdama vietą naujam stiliui, taip vadinamam „messy girl aesthetic“, arba sąmoningos netvarkos madai. Dar tiksliau lietuviškai būtų – „netvarkingos mergaitės estetika“.
Tiesiog pamažu buvo įsitikinta, kad grožis slypi ne tvarkoje, o tikrume ir tame, kas namus daro gyvus: šiek tiek netvarkos, palikti žmogaus pėdsakai, daiktai, turintys savo istoriją ir kt.
Tobuli namai ne tie, kurie gerai atrodo, o tokie, kuriuose tu gerai jautiesi. Šito dabar siekiama ir prabangiuose interjeruose. Namų erdvėje turi atsispindėti ir laiko žymės, ir gyvenimo ritmas. Todėl ruduo, tas sulėtėjęs laikas ir ilgi vakarai labai tinkamas metas pagalvoti ir imtis nors mažų permainų savo namų jaukumui ir grožiui puoselėti. Jeigu iki šiol ant lentynėlės pagal taisyklę turėjo stovėti trys kruopščiai atrinkti daiktai, tai gal dabar jų tegul bus dešimt ar daugiau. Drąsiai ištraukime paslėptas savo suvenyrų iš kelionių kolekcijas, atvirukus, senas šeimos nuotraukas. Tai mūsų gyvenimo istorija, ji mums miela, kelia gerus jausmus, mielus prisiminimus.
Tegul mūsų namai alsuoja ramybe, šiluma, elegancija. Savo namuose švęskime gyvenimą!