Kai pasaulis eina iš proto…

…tuomet, kaip niekad, tu privalai nurimti. Nuraminti savo širdį, mintis ir visokias nereikalingas aistras. Tai visai nereiškia, kad liksi abejingas tam, kas vyksta aplinkui, bet pirmiausia turi įsigilinti, suprasti ir susivokti savyje… Tam reikia laiko. Šiandieniniai įvykiai pasaulio arenoje tai ne tas pats, kaip stebėti svarbias krepšinio varžybas, kai po kiekvieno sėkmingo metimo gali pašokti iš vietos ir išrėkti savo palaikymo emocijas, arba atvirkščiai, nušvilpti priešininką. Sutikime, labai sunku suvaldyti savo nepasitenkinimą, pyktį, kartais ir besiveržiančią neapykantą, bet puikiai žinome, kad visos tos neigiamos emocijos niekur nedingsta, jos ritasi kaip ta sniego gniūžtė nuo kalno – auga, didėja ir verčia viską, kas pasitaiko jos kelyje. Tie purslojimai bet kur ir bet kada: internetinėje erdvėje, komentaruose, suėjimuose, o visų blogiausia, dar ir šeimoje niekur neveda. Tiesiog imam patys to nejausdami nekęsti visko ir visų, kurie kitaip mąsto, kitaip gyvena, skirtingai nei mes supranta dalykus ir juos kitaip vertina.
Aš negaliu būtent šiandien paveikti didžiųjų pasaulio įvykių taip, kaip norėčiau, bet galiu to siekti savo mintimis ir darbais. Mažais, kasdieniniais ir savo pozytyviomis mintimis. Ir laikas mums duotas toks… Gavėnia… išjausti visą Kūrėjo kančios kelią. Jubiliejiniai Krikščionybės metai, lietuvių piligrimystė Romoje, kai turi neeilinę progą apmąstyti savo gyvenimą, pasitikrinti, ar nenutolai nuo savo tikėjimo ir vertybių. Ir mūsų šventė, Kovo 11-oji – dabar, po tiek metų, kai jau galim puikiai įvertinti kiekvieną tuo metu padarytą žingsnį, atsiminti ir pagalvoti apie tuo metu kilusias abejones, baimes, ar pasidžiaugti buvusiu ryžtingumu. Iš laiko perspektyvos visai kitomis akimis žiūrime į praeitį. O kai sprendimus išties reikia priimti greitai ir drąsiai – tuomet belieka kliautis savo išmintimi ir patirtimi. Ir nebijoti suklysti.
Ir dar… Pavasaris! Gyvybės pergalės laikas! Jis visuomet suteikia jėgų ir begalinio noro veikti, kurti, grožėtis, mylėti. Tai mėginkime šį gražųjį metą atitolti nuo neigiamų emocijų, atverkime savo širdis naujam žydėjimui, tiesiog su meile darykime savo kasdieninius darbus, triūskime sode ar darže, nebijokime panardinti rankas į šylančią žemę – testiprina jos motiniška energija mūsų širdis ir protą.
Jūsų Augustina

Priminimai kovui…

Pačioje savo pabaigoje parodžiusi aštrius nagučius žiema norom nenorom turėjo užleisti vietą pirmajam pavasario mėnesiui kovui, anksčiau dar karveliniu vadintam. Kartu su mumis žiemoję kovukai jau ima tvarkyti savo lizdus, kiek vėliau sugrįš ir išskridusieji. Miškams pavasarį paskelbs kikiliai, o ilgėjančios ir šviesėjančios dienos, ypač po pavasario lygiadienio, nors dar ir spaustų šaltukas ar siaustų aštrūs vėjai, jau kvepės ir aidės atbudimu, tikruoju pavasariu. Rytinis kovo šaltukas tepaspaudžia – taip žemelė greičiau džiūsta, o vasara, anot senolių, tuomet būsianti graži.
Pilnatis – kovo 14 d., delčia – 22 d., jaunatis – 29 d.
Geriausios mėnesio dienos: 9, 10, 11, 13, 19, 24, 25.
Prasčiausios mėnesio dienos: 7, 14, 15, 17, 21, 22, 28.
Kovo 10 d. – 40 šventųjų kankinių diena, 40 paukščių diena, 19 d. – Šv. Juozapas, Pempių diena, 20 – Pavasario lygiadienis, Žemės diena, 25 d. – Gandrinės (Blovieščiai).

Sodininkui…
Kovo genėjimas. Kol nepradėjo sprogti pumpurai, genėkite ir apžiūrėkite vaismedžius. Koks laukia derlius, galite spėti atidžiai apžiūrėję susiformavusius žiedinius pumpurus. Obelų ir kriaušių jie paprastai būna stambesni už vegetatyvinius, daugiausia susiformavę ant smulkių šakučių, o vyšnių ir slyvų – ant praėjusių metų ūglių. Palikite tik tiek šakų, kiek, jūsų manymu, vaismedis gali tinkamai išmaitinti pumpurų ir išauginti derlių. Vynuoges baikite genėti iki mėnesio pabaigos, nes vėliau iš pjūvio vietų išteka daug sulčių.
Kol parskris paukščiai, dar galite pagenėti medžius: ąžuolus, kaštonus (tik ne klevus, beržus ar alksnius). Mėnesio pradžioje genėkite krūmus (kaulenius, medlievas, putinus, šeivamedžius, šviesiąsias hortenzijas, pūslenius). Pats metas pagražinti kukmedžius, lazdynus, ligustrus – išpjaukite nereikalingus ūglius, nudžiūvusias šakas. Išpjaunant vieną kitą šaką, bet ne daugiau, nes kitaip atžalos ištįs, galima paretinti vytmenius, kolkvicijas, sausmedžius, eleuterokokus, ožekšnius. Galima pašalinti ir vieną kitą storesnį lekėčių kamienuką.
Aprišalai. Neskubėkite jų nuimti nuo vaismedžių – žalos gali pridaryti kaitri pavasario saulė ar užklydę ilgaausiai. Vynuogių apdangalų taip pat neverta tuoj pulti nurišti – galite paskubinti vegetaciją, o jauni vynuogių stiebai labai jautrūs šalčiui. Rododendrų gaubtus nuimkite apniukusią dieną ar lietingu oru. Dar geriau, jei padaryta lengva priedanga apsaugotų nuo tiesioginių saulės spindulių. Reikia atsiminti, kad jų lapai išgarina daug vandens, susisuka, o tuo metu šaknys dar negali įšalusioje žemėje pasiimti vandens.
Žaizdos. Jei medelis žiemą buvo pažeistas graužikų, ar išlūžo ir liko žaizdos, jas dabar pats metas užgydyti. Tos žaizdos, kurios siekia tik kamštinį sluoksnį, dažniausiai užsitraukia pačios, bet jei pažeista iki medienos audinių, būtina apvalyti, padezinfekuoti 3 proc. vario sulfato ar kitu fungicidu, užtepti sodo tepalu. Antraip medelis gali nudžiūti.

Daržininkui…
Sėklų daiginimas kitaip. Kas dieną vis naujiena – taip galėtume pajuokauti apie daržininkų naujus atradimus, kuriais jie mielai dalinasi spaudoje, internete. Štai vienas toks – sėklų daiginimas popieriniame rankšluostyje. Pirmiausia paruoškite auginimo konteinerį. Tam panaudokite plastikinį indą arba didesnį plastikinį maišelį su užtrauktuku, skirtą produktų šaldymui. Į plastikinį indą įklokite drėgną popierinį rankšluostį. Ant rankšluosčio paberkite sėklas ir užklokite kitu drėgnu rankšluosčiu. Laisvai uždarykite maišelį arba uždenkite indą plastikine plėvele ar dangteliu. Jei ant sėklų pakelio rašoma, kad jų daiginimui reikia šviesos, dėkite indą šiltai ant pietinės palangės, o jei tamsos, į kokį spintelės stalčių. Kas kelios dienos tikrinkite sėklų daigumą. Jei popierius išsausėjo, supurkškite vandeniu. Pravėdinkite maišelius kelias minutes, kad neįsimestų pelėsis. Paprastai sėklos popieriniuose rankšluosčiuose sudygsta greičiau, nei nurodyta ant pakelio. Ir greičiau, nei grunte, todėl tikrinkite kas antrą dieną. Stebėkite prasikalusias sėklas ir pastebėję augimo požymius perkelkite atsargiai daigelius į indelius su drėgnu gruntu, panaudokite tam dantų krapštukus, pincetą, o duobutes įspauskite pieštuku. Visa daigelio šaknelė turi būti žemėje. Nepavėlinkite, nes šaknelės įaugs į popierių, teks jį išpjauti ir kartu su daigeliu pasodinti. Vietoj popierinio rankšluosčio dar naudojami ir kavos filtrai. Kodėl nepamėginus?
Kiškių bulvytės? Taip juokaudami galėtume pervadinti nuo vaikystės pažįstamus kiškiakopūsčius, kurių šviežių saldžiarūgščių lapelių esame dažnas ragavę, nes pastaruoju metu labai populiarėja gumbinės šio augalo veislės. Tai – puiki alternatyva bulvėms ir kitoms šakniavaisinėms daržovėms: gumbuose gausu angliavandenių (iki 25 proc. sudaro krakmolas), baltymų, yra beta karoteno (provitamino A), kalio, kalcio ir geležies. Todėl gumbų skonis tikrai yra išskirtinis. Patys gumbeliai gali būti geltoni, rožiniai, raudoni, purpuriniai ar margi. Dideli jie neužauga, labai priklauso nuo auginimo sąlygų. Savo forma tikrai primena bulvytes, paviršius būna nelygus, banguotas.
Sodinimui pasirinkite tvirtus ir sveikus gumbelius, be jokio puvimo ar pažeidimo. Sodinami jie, kai temperatūra sušyla iki 10–12 laipsnių, jau būna praėjęs šalnų pavojus. Sodinkite į gerai drenuojamą, purią, organinių medžiagų turinčią dirvą, kurios PH būtų neutralus arba silpnai rūgštus (6,0–7,0). Augalas mėgsta šviesą, bet neblogai augs ir daliniame pavėsyje, o karštomis vasaros dienomis čia jam patiks net labiau. Gumbams gerai užaugti reikia ilgų ir vėsių rudens naktų. Sodinkite gumbelius į 5–7 cm gylį, palikite 30 cm tarpelius, o tarp eilučių – 50 cm. Augimui pagerinti naudokite kompostą ar organines trąšas. Tręškite saikingai, ypač azoto trąšomis, nes subujos lapai, o ne gumbeliai. Dirvą ravėkite, mulčiuokite, laistykite reguliariai, bet nepadauginkite. Gumbai subręsta per 6–7 mėnesius, nunykus antžeminei daliai, jau po pirmųjų silpnų šalnų galite pradėti atsargiai kasti. Derlių gerai išdžiovinkite pavėsyje, saugokite vėsioje ir sausoje vietoje. ‚Big pink‘ – tai nauja gumbinių kiškiakopūsčių veislė, išsiskirianti savo dekoratyvumu, maistinėmis savybėmis, ryškiai rožinės spalvos gumbeliais. Jų skonis švelnus, saldokas, su vos juntama rūgštele. Pradžiai pamėginimui galite auginti ir darželyje, nes augalas gan dekoratyvus.
Saulės vaisiai – taip galime vadinti vis labiau populiarėjančius geltonuosius pomidorus, nors jie auginami jau nuo senų senovės ir tai nėra selekcininkų išmonė. Geltoną ir oranžinę spalvą jiems suteikia karotenoidas liuteinas, kuris yra labai svarbus akių sveikatai. Jis gali padėti apsaugoti nuo kataraktos ir geltonosios dėmės degeneracijos. Geltonuosiuose yra ir daugiau mineralų. Jie sukaupia daugiau natrio, geležies, cinko, fosforo, folio rūgšties. Nustatyta, kad juose yra net 4 kartus daugiau natrio ir 2 kartus – cinko. Ir dar daug kitų gerų savybių sveikatai ir skoniui priskiriama geltoniesiems ir oranžiniams vaisiams. Todėl pats laikas, jeigu dar tebesate raudonųjų pomidorų gerbėjai, įsileisti ir šių saulėtų vaisių keletą veislių į savo daržą. Gal vertėtų pradžiai pamėginti nuo lietuviškų, nes jos tikrai pasižymi stipria genetika: nesikryžmina, atsparios daugeliui ligų, turi natūralų imunitetą. Išskirtinio dėmesio, anot patyrusių daržininkų, yra verta veislė ‚Midaus bačka‘. Šie pomidorai aukštaūgiai, vidutinio ankstyvumo, labai derlingi ir atsparūs ligoms. Auginami ir lauke, ir šiltnamyje. O vaisių skonis išties primena medų. Klasika yra tapę ‚Dotnuvos geltonieji‘, senovinė geltona ‚Jaučio širdis‘. ‚Antaniniai‘ ypač tinkami auginti lauke, nes krūmas, užaugatis iki metro, yra labai tvirtas. Vaisiai ilgiau laikomi nepavandenija, nepūva, tiesiog vysta, kaip obuoliai. Pamėginti verta ir ‚ Baltijos gintarą‘, ‚Aukso veršį‘, ‚Babos Genovaitės geltonuosius‘, ‚Vytėnų auksinį‘. Pastarieji yra aukštaūgiai, dryžuoti, kokteilio ar desertinio tipo mėgėjams.

Gėlininkui…
Violetės (Saintpaulija). Taip pavadintas sanpaulijas galite aptikti dviejų šviesaus atminimo bičiulių – poeto Stasio Santvaros ir aktorės Rūtos Staliliūnaitės skelbtame susirašinėjime. Laiško pabaigoje aktorė siųsdavo violetėms ant rytmetinės palangės Bostone linkėjimus, gaudavo jų ir atgalios. Ir neatsitiktinai paminėta rytmetinė palangė – šios kuklios, bet įspūdingos, dar ir Afrikos žibutėmis vadinamos vazoninės gėlytės tikrai mėgsta rytmetinę saulę. Jų mėlynos, rožinės, baltos spalvų paletė dabar jau išsiplėtė iki daugybės įvairiausių atspalvių. Egzistuoja apie 20 sanpaulijų rūšių, tačiau išvesta yra daugiau nei 7,500 veislių. Dėl lengvos priežiūros ir ilgo žydėjimo jos yra vienos iš mylimiausių kambarinių gėlių, palangių žibutėmis meiliai gėlininkų vadinamos. Kad ir kokios nelepios jos būtų, tačiau kaip ir visi augalai taip ir sanpaulijos turi savo mažų kaprizų ir pageidavimų, kuriuos verta prisiminti. Jas svarbu laiku palaistyti, laiku persodinti, duoti pakankamai šviesos, saugoti nuo skersvėjų ir šalčių. Sanpaulijoms labai patinka šiltas vanduo. Į pastovėjusį (ar distiliuotą) vandenį įpilkite dalį karšto vandens, kad temperatūra būtų kiek šiltesnė nei kambario. Laistykite iš apačios vazonėlio, niekada neperliekite, nes augalas supus. Vandens ant lapų ar ant gležnos skrotelės jos nemėgsta. Persodinti patartina kas pusę metų, o jau nors kartą per metus – tai būtinai. Šviežias substratas aprūpina reikalingomis maisto medžiagomis, apsaugo nuo puvinio. Daugelis kolekcininkų yra išbandę ir naudoja substratą – aukštapelkių durpes, pusiau sumaišytas su perlitu. Vazonėliai šiam augalui turi būti kuo mažesni. Jei lapijos skersmuo siekia 15 cm, tai vazonėlis 5, o daugiausia 7 cm skersmens. Sanpaulijų šaknelės yra mažos, dideliame vazone jos prapuola, gėlė mažiau žydi. Nemėgsta ji ir tiesioginių saulės spindulių, nelabai patinka ir dirbtinis apšvietimas. Taigi ta rytmetinė palangė – pats tas.
Šiuo metu, kai dienos ilgėja ir šviesos vis daugiau, pats laikas pasidauginti šių mielų gražuolių. Tai labai paprasta – išsirinkite dailų sveiką vidutinio dydžio lapą nuo krūmelio vazonėlyje ir galite tiesiai sodinti į substratą, dėkite ant šiltos šviesios palangės. Patiks augalėliui ir kambarinis šiltnamiukas, nors nebūtinai. Saikingai laistykite ir kantriai laukite, kol lapelis „atsives“ vaikučių. Sanpaulijų auginimas – labai užkrečiantis užsiėmimas. Tuo labiau, kai taip lengva pasiduoti pagundai ir nusignybti kur slapčia patikusios lapelį, bet gal verčiau paprašyti, apsikeisti. Pradėjus jas auginti jau būna sunku sustoti, nes kiekvieną kartą pamačius naują veislę norisi papildyti savo kolekciją – garbanotomis, pilnavidurėmis, miniatiūrinėmis, svyrančiomis ar kitokiomis. O mūsiškių išvesta veisle ‚Lituanika‘ domisi kolekcininkai visame pasaulyje.
Vaistiniai žolynai – darželyje. Jei vienu metu gėlininkai buvo pametę galvas dėl įvairiausių egzotinių augalų, tai pastaruoju metu daugelis vėl atsigręžia į senąsias tradicijas ir, kaip buvo įprasta mūsų močiutėms, daugelį vaistinių augalų sėja ir augina darželiuose. Šiandien tokius darželius vadiname etnodarželiais. Labiausiai senovėje buvo mėgstami aromatiniai augalai, nes pasėdėti ir pailsėti tokiame darželyje ant suoliuko buvo graži tradicija. Iš įvairiausių pasaulio vietų atkeliavę vaistiniai augalai pritapo mūsų krašte ir iki dabar mielai auginami ir grožiui, ir gydomosioms arbatoms, antpilams ir kitokiam naudojimui. Vaistinės gelsvės, vaistiniai isopai, arba juozažolės, vaistiniai kiečiai, arba peletrūnai, tikrieji margainiai, vaistinės medetkos, didžiosios nasturtės, mėtos, melisos, pelynai, trispalvės našlaitės, bijūnai, diemedžiai, aukštosios piliarožės, žaliosios rūtos, raktažolės, gvazdikiniai serenčiai, vaistiniai skaisteniai ir daugybė kitų, sunku visus ir suminėti, žavi iki šiol aromatais, grožiu ir yra naudingi sveikatai. O dar pamėgtos rausvažiedės ežiuolės, pankolinė kinmetė, storalapė bergenija, kurios pasižymi imuniteto stiprinamuoju poveikiu, ir kiti žydintys augalai vartojami nuo uždegimų, kosulio ir kitokių negalavimų… Jų daugybė. Tai tikrai verta atsigręžti į senas tradicijas ir savo darželį paversti aromaterapijos oaze, namų vaistinėle. Reikėtų pasidomėti ir jūsų mėgstamų gėlynų savybėmis, gal paprasčiausiai nežinote apie jų naudą sveikatai. Čia į pagalbą tikrai ateis internetas ar literatūra apie vaistinius augalus. Rašome apie juos ir mes.