Sentimentalus palikimas…

Kaip bevertintume tokius permainingus vasaros orus, tačiau vasara yra vasara. O rugpjūtis, kaip toje Viktorijos Daujotės eilėraščio eilutėje:
„ta užuolaida dangaus gėlėta,/ lėtas buvimas vasaros ūksmėj,/ pilnoj bičių dūzgimo,/ virpančio vėjo“.
Tikrai, kas dar gali būti gražiau ir mieliau žmogui, pavargusiam nuo šurmulio, pasaulio kataklizmų, karo sukrėtimų, visokių kitokių negandų, už tą lėtą ir gražų vasaros buvimą?
Gal tik mums, vakariečiams – šiauriečiams, kiekviena tokia saulėta ir šilta vasaros valanda – aukso vertės. Tradiciškai tai dar ir atostogų metas. Ir nors daugelis jau ir kitais metų laikais turi galimybę pakeliauti po šiltuosius kraštus, bet moksleiviams, studentams tai – svarbiausias laikas ilsėtis. O mums, močiutėms ir seneliams, tai šventas anūkų viešnagės laikas. Tikriausiai reta kuri jau tupdome juos į lysvę ravėti ar kokių kitų sunkesnių darbų pramanome. Na, gal ir pasitaiko, kad reikia patalkinti, bet dažniausiai norime, kad kartu praleistas laikas būtų mielas, smagus, įsimintinas. Dažnai tarpusavyje pasikalbame, kaip dabar sunku kuo nors sudominti vaikus, atitraukti juos nuo telefonų – taip ir prakiurksotų ištisas dienas, jei kažko nepasiūlytum, nesudomintum.
Bet tikrai nėra taip blogai, kad reikėtų dramatizuoti. Štai, kad ir maniškiai, nors gyvena toli, bet kiekvieną vasarą lanko mus visus senelius: daug laiko praleidžiame kartu, jau turime susiklosčiusias tradicijas, kur privalome apsilankyti, ką nuveikti. Daug smagaus laiko praleidžiame sodyboje su kartu atostogaujančiais ir kitų giminaičių vaikais – kasmet susitinka paūgėję, vieni kitų pasiilgę.
Aišku, belaukdama jų ir aš prisikuriu visokių svajonių, planų – jaučiu, kaip tirpsta tas laikas: kažkada jie buvo dar maži, o žiūrėk – jau paaugliai ir studentai… Todėl taip norisi tą laiką nutverti už uodegos, sulaikyti. Anūkei suėjo aštuoniolika. Išdūmė į sostinę, į koncertą su drauge… Kiek neramu, žmonių ten daugybė, ar nepasimes, ar ko neatsitiks. Likome su dvylikamečiu bernaičiu. „Močiute, tu žadėjai kepti senelio gimtadieniui tortą, ar jau nebekepsi?“, – gan vėlyvą vakarą paklausė. Išties, buvau galvojusi su anūke tą kepimą paversti tokiu mergvakariu, jaukiu pasikalbėjimu, bet išdūmė. „0 ką?, – klausiu. „Aš labai mėgstu „Medutį“, bet niekada nemačiau, kaip jį kepa. Ar galiu tau padėti?“, – išgirdau netikėtą atsakymą. Ot tai tau! Na, ir ėmėmės smagaus darbelio! Užtrukome iki vėlumos, bet sekėsi puikiai, talkininkas plušo, kalbėjomės, juokavome, ragavome tešlos trupinėlius, džiaugėmės, kai koks „lapas“ pasisekdavo gražiai paskrudęs. Sulipdėme ne tortą, o tikrą kalną.
Grįžusi anūkė stebėjosi, kad visi namai taip skaniai Kalėdomis kvepia. O aš stebėjausi tuo, ką taip netikėtai suvokiau. Vis pagalvodavau, kad vargiai koks nors mano sukauptas palikimas sudomins ar nustebins vaikus. Ar skaitys knygas? Ar norės prisiminimui kokių indų, papuošalų, suvenyrų, paveikslų? Ir, prisipažinsiu, sielvartavau, kad neįvertins, o gal paprasčiausiai visu tuo atsikratys?
Dabar tapo aišku – nesvarbu, kaip ten bus su tais daiktiškais reikalais ir visai tas pats, kur jie nukeliaus. Tikrų tikriausiai žinau, kad vaikai tikrai niekada nepamirš mūsų kartu praleistų vasarų, jaukių bendravimo valandų, to močiutės verdamos uogienės, „širdelinių“ blynų, pyrago kvapo, tų Kalėdomis kvepiančių namų! Kodėl esu tuo tikra? Todėl, kad nėra šiems dalykams prilygstančių analogų, materialių dalykų, todėl, kad ir mano pačios vaikystės atsiminimuose tai tebėra gyva, labai jautru ir brangu.
Linkiu visiems, kas turime tokią galimybę, kaupti šį brangų, kad ir sentimentalų palikimą, – jis niekada nenukeliaus į užmarštį.
Gražaus rugpjūčio, puikaus likusios vasaros laiko su artimaisiais, vaikais ir vaikaičiais, su savo brangiais žmonėmis linkėdama,
Jūsų Augustina

Priminimai rugpjūčiui…

Amerikietiški kalneliai nesibaigia – taip apie šią vasarą juokauja daržininkai ir sodininkai, dalindamiesi savo patirtimi, kaip sekasi prisitaikyti prie nuolat kintančių orų. Tikrai nėra lengva nei augalui, nei žmogaus sveikatai, kai po rudeniško šaltoko ir lietingo oro kitą dieną reikia ištverti didelę kaitrą, tvankumą. Dar viliamės, kad gal ruduo bus kiek ilgesnis ir švelnesnis, kompensuos įnoringos vasaros orus. Tai reikės stebėti per Gandrines: jei tądien lyja, šlapias bus ir ruduo… Bet dabar dar džiaukimės vasara, jos šventėmis ir dovanomis.
Priešpilnis – rugpjūčio 1 d., pilnatis – 9 d., delčia – 16 d., jaunatis – 23 d.
Geriausios mėnesio dienos: 3, 4, 7, 8, 11, 14, 15, 21, 26, 27.
Prasčiausios mėnesio dienos: 1, 5, 6, 9, 13, 19, 22, 23, 25.
Rugpjūčio 10 d. – Šv. Laurynas, Paskutinė Perkūno diena; 15 d. – Žolinė; 16 d. – Šv. Rokas, Pjūties pabaiga; 24 d. – Šv. Baltramiejus, Gandrų išskridimo diena.

Sodininkui…
Šilauogių ir spanguolių kaimynystė. Taupydami rūgščias durpes ar kitą substratą sodininkai tarp šilauogių sodina vieną kitą krūmelį spanguolių. Tačiau vėliau, kaip rodo patirtis, jie pradeda skursti. Suvešėjusios šilauogės užgožia pašonėje augančias spanguoles, joms pradeda trūkti šviesos, maisto medžiagų. Šilauoges reikėtų mulčiuoti rūgščiomis durpėmis, smulkintomis spygliuočių medžių žievėmis, drėgnomis jų pjuvenomis ar kitu rūgščių žemių mišiniu, ne storesniu kaip 5-10 cm sluoksniu. Prie uogakrūmių stiebų palikite 3-5 cm tarpus, kad nesušustų jautri kaklelio žievė. Mulčas šilauogėms yra ypač svarbus ir reikalingas, nes dirvoje palaiko drėgmę, nuolatinę dirvos temperatūrą, išsaugo mikroflorą, apsaugo vaiskrūmių šaknis nuo iššalimo, taip pat yra gera apsaugos priemonė nuo piktžolių. Patiks ir šalia augančioms spanguolėms. Tačiau verta pagalvoti ir apie nedidelį atskirą spanguolių plotelį prie namų. Jo įrengimu reikia pradėti rūpintis iš rudens, apie tai pakalbėsime kitą mėnesį.
Obelaites užpuolė rauplės. Parudavo obelaičių šakos, nugelto lapai? Didelė tikimybė, kad jas užpuolė rauplės, kurios dažniausiai išplinta drėgnais ir permainingais metais. Reikia tokias obelaites nedelsiant gelbėti – jei sausa, būtina laistyti. Rauplės apninka ne tik lapus, bet ir vaisius, ūglius. Jau vasaros pradžioje turėjote pastebėti viršutinėje lapų pusėje atsirandančias apvalias juosvai žalias dėmeles neryškiais kontūrais. Dabar jos jau parudavusios, sutankėjusios, lapai krenta. Ant vaisių yra apvalių, pradžioje pilkšvai rudų, vėliau žalsvai juodų dėmelių. Jos turi ryškius kontūrus. Vaisiaus odelė sukamštėja, vėliau sutrūkinėja.
Šios ligos pagrindinis infekcijos sukėlėjas – ligoti obelų lapai, o juose esantis grybas gerai žiemoja nukritusiuose lapuose. Štai kodėl labai svarbu rudenį juos sugrėbti ir naikinti. Tą turėtų daryti ir sodo kaimynai, nes rauplių sukėlėjų sporos plinta ore, su vėju nukeliauja didelius atstumus. Profilaktiškai nuo rauplių ptariama naudoti fungicidus. Per sausras vaismedžius būtina laistyti, papildomai tręšti organinėmis ir kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis, laiku genėti ir purkšti nuo ligų. Pradedantiems sodininkauti patariama rinktis rauplėms atsparias vaismedžių rūšis.
Obelų vėžys – laiku pastebėkime. Šiltos ir besniegės žiemos, pasak mokslinininkų, sudaro labai palankias sąlygas plisti obelų vėžiui. Jo sukėlėjas – patogeninis grybas Neonectria ditissima ( N. Galligena) aptinkamas ant obelų kamienų, šakų, vaisių. Pirmiausia vėžys „įsikimba“ į šakoje ar kamiene atsiradusią žaizdą. Vėliau žaizda gilėja, didėja, grybas numarina žievės audinius, plečiasi į sveikus. Žievė apmiršta, trupa, mediena apsinuogina, pakraščiai sustorėja, linksta skeletinės šakos. Dėl temperatūros svyravimų ir grybo veiklos trūkinėja augalo šakų žievė. Grybas plisdamas apjuosia visą medelio liemenį, ir šis žūsta.
Laiku pastebėjus pragraužtas obelų ar kitų vaismedžių šakas, būtina jas pašalinti, sudeginti. Jei pažeista dar kokia viena šaka, ji nupjaunama, šakvietė dezinfekuojama arba užtepama sodo tepalu. Obels liemens tokia žaizda išpjaustoma iki sveikų audinių ir užtepama sodo tepalu, aliejiniais dažais. Išvalytas žaizdas galima užtepti molio, karvių mėšlo (1:1) ir 2 proc. turimo fungicido skiediniu. Kamieno žaizdas galima dezinfekuoti vien tik vario sulfatu (300 g – 10 l vandens). Rudenį būtinai surinkite pažeistus obuolius, lapus kompostuokite, apžiūrėkite, ar neatsirado naujų pažeistų šakų. Anksti pavasarį, tik pradedant brinkti pumpurams, tokias obelis reikia nupurkšti fungicidu, kurio veiklioji medžiaga – varis. Vėliau preparatas gali nudeginti besiformuojančius žiedus.

Daržininkui…
Daržovių tręšimas. Ar, persiritus vasarai į antrą pusę, vis dar reikia tręšti daržą? Pasak specialistų, brandindami derlių augalai sunaudoja daug maistinių medžiagų, todėl tręšimas yra būtinas. Be to, vasarinis tręšimas stiprina augalų imunitetą, padeda ištverti nepalankias gamtines sąlygas, užtikrina didesnį derlių. Jei augalai šiuo metu pradeda keisti lapų spalvą, meta vaisių užuomazgas, silpnai žydi, būtina sureaguoti į šiuos signalus, kurie reiškia maisto medžiagų badą.
Agurkams pravers papildomas tręšimas rugpjūtį. Liepą jie turėjo būti patręšti jau du kartus, kai jiems labiausiai reikėjo kalio, fosforo, mangano, boro. Dabar reikalingas superfosfato ir kalio sulfato tirpalas: 10 l vandens imti po šaukštą superfosfato ir kalio sulfato. Šį mėnesį agurkus galima apipurkšti rūgpienio (arba raugintų pasukų) ir vandens mišiniu (1 :3). Agurkams labai patinka ir raugintų žolių antpilas: įvairios žolės užpilamos vandeniu, rauginamos 7-10 dienų, perkošiamos ir, praskiedus vandeniu (1:5), laistoma. Vasarą tinka ir pelenų antpilas (1 l pelenų – 10 l vandens).
Pomidorai rugpjūtį būna ypač „alkani“. Brandinantiems derlių pomidorams labai reikia kalio, boro, mangano ir jodo. Siūloma rinktis kompleksines trąšas su mikroelementais. Liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje labai efektingos mielių trąšos (100 g šviežių mielių – 10 l vandens). Kiekvienam pomidorų krūmeliui reikėtų apie 1,5 l tirpalo. Prisiminkite, kad prieš pavartojant mieles, pomidorus reikėtų patręšti kalio trąšomis, geriausia – kalio sulfatu (20-40 g / 1 kv.m). Kalio neturi trūkti vaisiams nokstant. Signalą duos besisukantys lapai, dėmėti ir netolygiai nokstantys vaisiai. Tuomet palaistykite pomidorus kalcio salietros tirpalu (2 g – 1 l vandens).
Kopūstai, ir vidutinio vėlyvumo, ir vėlyvesnių veislių, rugpjūtį jau prašo maisto, nes laikas sukti gūžes. Jie gali būti tręšiami skystosiomis organinėmis trąšomis, įmaišant į jas superfosfato (20-30 g / 10 l vandens). Patyrę augintojai rekomenduoja ir tokį mišinį: kibire vandens ištirpinamas šaukštas superfosfato, šaukštas kalio sulfato, šaukštelis trašų su mikroelementais. Augalui pilama po 0,5 l tirpalo.
Morkas vasarą reikėtų tręšti saikingai, joms netinka organinės trąšos, netinka jos ir bulvėms – jų gavo sodinimo metu. Nevalia pertręšti paprikų. Šiuo metu joms reikėtų kalio, kalcio ir šiek tiek mažiau – fosforo. Derančias paprikas šį mėnesį labiau tinka tręšti natūraliomis, iš žolių pagamintomis trąšomis, pridėjus pelenų. Cukinijos ir moliūgai visada mėgsta pagerintą dirvą – tinka biologiniai dirvą gerinanantys preparatai, jie prailgina derėjimą, užtikrina atsparumą ligoms. Vasarą pakaitomis tręškite mielių tirpalu, žolių antpilu, pelenais, mineralinėmis trąšomis, prieš tai visuomet moliūgus palaistykite. Dabar, kol moliūgai dar mezga ir intensyviai augina vaisius, vertėtų patręšti azoto, fosforo ir kalio kompleksinėmis trąšomis.
Iki rugpjūčio vidurio skystosiomis mineralinėmis ir organinėmis medžiagomis dar tręškite burokėlius. Rugpjūtį į burokėlių tarpulysvius rekomenduojama pabarstyti druskos – mat joje esantis natris suteiks jiems sultingumo ir saldumo. Jei burokėlių lapai paraudo, vadinasi, reikia tręšti tirpiomis azoto, fosforo, kalio trąšomis ir mikroelementais. Tačiau nesistenkite jų užauginti kuo didesnių – skaniausi yra maži. Beje, jei perpjovę burokėlį pamatysite šviesias ar baltas rieves, vadinasi, ši veislė jau išsigimsta, keiskite.
Svogūnų sėja ir sodinimas. Patyrę daržininkai rugpjūčio mėnesį įsigudrino sėti, o spalį sodinti žiemojančius svogūnus. Taip jų derlius subręsta visu mėnesiu anksčiau, nei pasodintų pavasarį. Doc. Audronė Žebrauskienė spaudoje yra pasidalinusi patarimu išmėginti čekiškos kilmės žiemojančių svogūnų veisles: vasaros pabaigoje sėti ‚Winteria‘ veislės arba iš rudens sodinti ‚Shakespeare‘ sėjinukus. Šios veislės atsparios ligoms ir kenkėjams, gerai atlaiko lietuviškas žiemas. ‚Winteria‘ – vidutinio ankstyvumo svogūnų veislė, roputės apvalios, vienodo dydžio, apie 100-115 g svorio, laiškai žali, gražūs, sveiki. Svogūnai kasami liepą. ‚Shakespeare‘ – ankstyva žiemojančių svogūnų veislė, auginama trumpam laikymui. Svogūnai labai skanūs, neaštrūs, laiškai tamsiai žali. Apie Jonines svogūnai jau raunami.
Parinkite jiems saulėtą humusingą, purią, laidžią, nepiktžolėtą lengvo priemolio dirvą ir išmėginkite. Prieš sėją (2-3 savaites) specialistė pataria išberti mineralines kompleksines trąšas (30-50 g / 1 kv m).

Gėlininkui…
Genėjimas ir puokštės iš savo gėlyno. Vidurvasaryje, kai pati žiedų gausa, jau negaila suskinti iš jų puokštę ir papuošti namus, nusinešti į darbovietę ar kažkam padovanoti. Pjaudami rožių žiedus, ypač su ilgais žiedynkočiais, turėkite galvoje, kad, nuskynus per daug žydinčių ūglių, nuskurdinsite kerą. Smarkiai išskintų kerų gyvenimo trukmė gerokai sutrumpėja, tačiau saikingas genėjimas tikrai nepakenks. Drąsiai pjaukite arbatinių hibridinių ir stambiažiedžių rožių šakeles, augančias į krūmo vidurį ir jį tankinančias. Taip pat – silpnus ūglius, išsidėsčiusius šalia stipriųjų, kreivesnius, deformuojančius kerą.
Genėti kitas rožes, formuojančias stambius žiedynus (floribundines, poliantines, parko), nėra prasmės, nes jų žiedai prasiskleidžia ne vienu metu, šalia nužydėjusių žiedų visuomet yra žalių žiedpumpurių. Pjaukite ir dėkite į puokštes tik kai kurių didžiažiedžių floribundinių rožių veislių žiedus.
Kardeliai pjaunami tada, kai prasiskleidžia apatiniai žiedai varpiškame žiedyne, aštriu peiliu – taip, kad liktų nepažeisti mažiausiai keturi apatiniai lapai. Jų negalima nukirpti žirklėmis, nes pažeisite stiebo ląsteles, ir pamerkti jie greičiau nuvys. Pamerkti kardeliai per dvi savaites puikiausiai išskleis visus žiedus. Apatinius, baigiančius žydėti, vis pašalinkite.
Jurginus skinkite visai prasiskleidusius, anksti ryte, tačiau ne rasai iškritus. Drėgni žiedynai ima greitai pūti.
Dekoratyvinių česnakų iškasimo ir sodinimo laikas labai įvairus, kaip ir jų pačių įvairovė. Šių augalų svogūnus geriausia iškasti tada, kai nudžiūsta jų antžeminė dalis. Jei nežadate iškasti, žiedynai gali likti ilgiau, kol dar yra dekoratyvūs, neišvartyti vėjo. Didelius svogūnus išauginančias veisles: ‚Ambasador‘‚ Giganteum‘, ‚Gladiator‘, ‚White Giant‘, – rekomenduojama iškasti kasmet. Mažus svogūnėlius iškaskite tada, kai jie labai sutankėja, kas 3-4 metus. Sodinami dekoratyviniai česnakai nuo rugsėjo iki spalio vidurio. Paskubėti reikėtų sodinti tas veisles ir rūšis, kurios sudygsta iš rudens. Tai – mėlynuosius ir kiaušininius česnakus, nes rugsėjo pradžioje neiškasti jie jau būna sudygę.
Flioksų miltligė. Tikroji miltligė itin paplitusi flioksų liga. Sergantys šluoteliniai flioksai tampa nedekoratyvūs, pažeistos dalys apsitraukia balzganomis, į miltus panašiomis apnašomis. Ligoti augalai skursta, blogai žydi, nukrinta lapai. Miltlige augalai suserga lietingą ir vėsią vasarą arba atvirkščiai – sausą ir karštą, arba, kai yra pertręšti azotu. Profilaktiškai augalus reikėtų nupurkšti 2-3 kartus pavasarį skalbimo miltelių skiediniu ( 10 l vandens – 60 g miltelių) kas dvi savaites. Kad flioksai nesirgtų miltlige, kasmet reikia pašalinti jų antžeminę dalį, o dirvą pavasarį ir rudenį pabarstyti medžio pelenais (200 g /kv.m). Jei flioksų plotelis didesnis, patartina nupurkšti fungicidais: 0,25 proc. penkocebu ir 0, 15 proc. previkuru. Flioksus būtina mulčiuoti pavasarį ir rudenį durpėmis ar perpuvusiomis pjuvenomis.