Rubrika Kultūra: mumyse ir šalia mūsų

Lietuviškos Užgavėnės: nuo LDK dvariškių iki tarpukario miestelėnų

Antradienį – Užgavėnės, vieniems ši šventė asocijuojasi su gamtos kaita, žiemos virsmu ir pavasario atgimimu, kitiems tai pramoga, susijusi su Lašininio ir Kanapinio kova, šurmuliuojančiais persirengėliais ir kepamais blynais. Ar kada nors susimąstėte, iš kur į Lietuvą atkeliavo Užgavėnių tradicijos, kaip jos buvo švęstos Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio dvaruose, aristokratų namuose ar, palyginti, visiškai neseniai – tarpukariu? Liaudiškų Užgavėnių tradicijos yra visiems gerai žinomos, bet apie Lietuvos aukštuomenės Užgavėnes amžininkų prisiminimuose išlikusių liudijimų ne tiek jau … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

Dešimt metų be ir visada su poetu Justinu Marcinkevičiumi…

„Ašara Dievo aky“… Niekas, be Justino Marcinkevičiaus, taip jautriai ir talpiai nesikreipė į Lietuvą. Todėl Jo žodžiais pašaukiam žodį, akmenį, Lietuvą… Jo žodžiais išpažįstame meilę: „Myliu nuo Nemuno pradžios lig pabaigos, nuo vieno kranto ligi kito“. Net skausmo žodžiai, netekus artimųjų, yra poeto: „Ne žemę po liepa radau,/o švintančią motiną: dangų/ ji laikė ant kelių ir glostė“. Jo citatomis primename: „pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą“. Just. Marcinkevičius kartu su mumis, o mes kartu su poetu … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

Tapytojai Gintarei Maskaliūnienei menas – tai dar kartą išjaustos emocijos

Iš Išlaužo kilusi Gintarė Maskaliūnienė (Marčiulynaitė) pirmą kartą teptuką į rankas paėmė, tikriausiai kaip ir dauguma vaikų, dar ankstyvoje vaikystėje. Jau tuomet jaunesnioji Marčiulynų atžala mėgdavo stebėti tapantį vyresnėlį brolį. Ją taip žavėjo teptuko slydimas ir atsakingas brolio požiūris į tai, ką daro, jog dar būdama maža, Gintarė visiems sakė, jog užaugus ji bus dailininkė. Tačiau, kiek daug mažos mergaitės svajonėse ir žodžiuose buvo tiesos, ir šeima, ir ji pati suprato tik gerokai vėliau, kai … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

Kelionė prisiminimais apie sovietiniais laikais sunaikintą Lizdeikių kaimą

Kai mintimis aš praeitin nuklystu, menu Lizdeikių kaimą, tėviškę, namus, Šalia, arti gyvenusius kaimynus: Jurkšus, Rusecką, Narbutą bei Kačergius. Ten tolėliau, prie miško, už kanalo, styrojo Veiverienės sodybėlė paprasta. Šalimais jos takelis vedė į Bielskynės bažnytėlę pro Gervės, Bielskaus-Vaškelienės namelius tada. Menu, kai kas sekmadienį pro Kabišių sodybą, miško kampą, į Bielskaus bažnytėlę vesdavos mama, Čia melstis eidavo visi šio kaimo žmonės. Šiandien nugriautos šitos bažnytėlės, tik likę pamatai tėra. Šiaurinėj Viliušių, mūsų tėvų, sodybos … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

Su lietuviškomis tradicijomis auga jau penktoji Valentų šeimos karta

Kūrybos medis augina atžalas Meilė, pagarba savo kraštui, artimam žmogui, senųjų lietuviškų tradicijų išsaugojimas ir jų tęstinumas – tokios vertybės puoselėjamos Jiezne gyvenančių Valentų šeimoje. Ir nors trys iš keturių Ingridos Valentienės atžalų – jau suaugę, bet kadaise dar Ingridos senelių pasėtos lietuvybės sėklos įleido stiprias šaknis ir užaugino brandžius vaisius, o su lietuviška žodine kultūra auga jau ir penktoji Valentų šeimos karta. Ingrida Valentienė lietuvybę puoselėja ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje – … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

Marijai Katiliūtei-Lacrimai – 90

(1930-2016) Jėzau, gimęs mums šiąnakt, Mus valdyk, mums viešpatauk! Dievo taiką žemei nešk, Tepriklauso tautos Tau! (Lacrima 1985.11.21) Adventu pradėdami naujus liturginius metus, esame kviečiami stabtelėti ties praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Asmenybę visiškai pažinti įmanoma tik suvokiant jos darbų poveikį laikotarpiui, kuriame ji ir jos tauta gyveno. Mūsų kraštietė Marija Katiliūtė-Lacrima vienuolė, viena ryškiausių religinės poezijos kūrėjų Lietuvoje. Poetė gimė 1930 m. spalio 4 d. Mačiūnuose, penkių vaikų šeimoje. Nuo 1950 m. mokėsi Prienų vakarinėje … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

Aštuonios priežastys, dėl kurių Tau gali būti neverta apsigyventi Prienuose

Pirmoji ir pati pagrindinė priežastis yra ta, kad nežinai ir galbūt net nenori sužinoti, kur Prienai yra. Kai nežinai kur tai yra, dažniausiai nežinai ir kas tai yra. Taigi, jei tu nežinai, kur yra Prienai, neverta rizikuoti, nevažiuok. Antra. Jei tau patinka automobilių, ypač dyzelinių, išmetamų dujų smarvė, jokiu būdu nevažiuok. Nes mūsų miestelyje jų yra tiesiog per mažai, kad juos rimtai užuostum. Gali pradėti dusti nuo gryno oro… Trečia. Jei tau patinka rytais vykstant … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

Vilniaus universitete paminėtos Jono Kazlausko 90-osios gimimo metinės

Prof. Jonas Kazlauskas – vienas iškiliausių Nemuno krašto žmonių, visą save atidavęs Lietuvai bei savo darbais įnešęs didelį indėlį į lietuvių kalbos kūrimą bei puoselėjimą. „Jonas Kazlauskas buvo gimęs kalbos mokslui, jis galėjo dienomis ir savaitėmis aiškintis, mano akimis žiūrint, kokį visai nežymų tarmės ar senųjų raštų faktą, vartyti jį visaip, pasitraukti, užmiršti ir vėl prie jo grįžti su naujomis hipotezėmis ir nauja aistra“, – taip kalbininką kadaise apibūdinęs jo bendraklasis ir bendramokslis poetas Justinas … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

„Laukinė motina Gamta“ – nepaprasta laukinės gamtos istorija

Pristatome kraštiečių kūrybą „Laukinėje gamtoje niekada nenuobodu, joje gausu įvairiausios gyvybės, jos sąsajų, santykių, dramų, spalvų, paslapčių ir jos turtais gali stebėtis ir džiaugtis visi, tik kiekvienas kitaip. Man ji – įstabaus grožio šaltinis, žinių, jausmų, išminties skrynia, nusiraminimo, apsivalymo oazė, namai“, – tokie žodžiai įrašyti pirmuosiuose Eglės Aukštakalnytės-Hansen knygos „Laukinė motina Gamta” puslapiuose. „Laukinė motina Gamta” – tai jau trečioji mūsų kraštietės prieniškės E. Aukštakalnytės-Hansen knyga, kurioje ji dalijasi įspūdingais atradimais iš kelionių po … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0

Dvi Balbieriškio parapijos koplyčios

Senosiose Balbieriškio kapinėse už Peršėkės upės nuo miestelio einant kairėje pagrindinio tako pusėje prašalaičiui sunkiai pastebimas žemės kauburys, iš keturių pusių apjuostas apsamanojusiais akmenimis. Tai penkiolikos metrų ilgio ir dešimties pločio koplyčios, turinčios išmūrytą rūsį, liekanos. Vietos senoliai mena pasakojimus apie Pirmojo pasaulinio karo metais kilusį kapinių koplyčios gaisrą, persimetusį į miestelį, plėnimis paleidusį keliolika pastatų tarp Ringio upės ir bažnyčios. Vilniaus gatvės pradžioje gyvenusio ir trobesių netekusio Stasio Diškevičiaus giminaičiai pasakojo, jog gaisrą sukėlė … Skaityti toliau

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų | Komentarų: 0