Tyli kapų kalba

Advento metu prisimename per metus nuveiktus prasmingus darbus ir imame galvoti, ką dar ateityje galime nuveikti savo aplinkos žmonėms, miestui. Birštono muziejaus, bibliotekos darbuotojai senosiose kapinėse tvarko keletą kapaviečių daugiau nei dešimt metų. Nuolat kyla rūpestis, o kas gi tvarkys žmonių, neturinčių artimųjų, kapavietes. Tai – ir Birštono muziejaus pastato statytojo ir savininko Antano Katelės, Birštono bažnyčios statytojo klebono kun. Alberto Rubšos, kun. Povilo Sakalausko, knygnešio Kajetono Sviderskio, bažnyčios statybos ir kapinių tvoros fundatorės Felicjos Machwitz ir kitų kapavietės.

Birštono kapinaičių prieigos.

Sakoma, kad kiekvienerios kapinės, kaip ir žmogus, turi savo veidą, išvaizdą, gyvenimą ir mirtį. Uždarant Birštono kapines 1961 m., galbūt buvo tikėtasi, kad gana greitai jos taps parku, tačiau taip neatsitiko. Jos tęsia savo gyvenimą ir netgi poilsiautojų lankomos. Vedant ekskursijas turistai suklūsta, išgirdę, jog čia buvo filmuojamas kino filmas „Raudonmedžio rojus“ (pagal Vytauto Sirijos Giros romaną, režisierius B. Talačka, 1981 m.). Miestelių kapinėse lankomasi ieškant žymių žmonių kapų ar tiesiog ramybės, susikaupimo. Europoje, pavyzdžiui, Paryžiuje ar Romoje gausūs srautai prie įėjimo į katakombas. Visam pasaulyje populiarėja kapų lankymas – sakraliojo turizmo dalis, skatinanti mąstyti apie neišvengiamą anapusinio gyvenimo perspektyvą.
Mažų miestelių, kaimų senosios kapinės Lietuvoje vertingos dėl jose stovinčių medinių kryždirbystės paminklų. Jau dvidešimt metų, kai Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija (UNESCO) kryždirbystės tradiciją paskelbė žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru. Birštono savivaldybės Nemajūnų kapinaitėse tokių paminklų yra, tačiau Birštono senosiose kapinėse likę vos keletas medinių kuklių kryžių. Šie kryžiai kasmet vis labiau smenga, nes kryžiaus mediena, veikiama drėgmės, pūva. Todėl vietoj sunykusių kryžių prieš dešimt metų Birštono savivaldybės administracijos iniciatyva buvo pastatytas dzūkiškas koplytstulpis (aut. R. Butkuvė), skirtas pagerbti Birštono statytojus.
Senosiose kapinėse yra išlikę nemažai metalinių kryžių. Vieni iš jų nukaldinti kalvių, kiti – pagaminti Kaune, M. Rekošo metalo pramonės gamykloje „Minerva“. Klaipėdos universiteto meno istorikas dr. Arminas Štuopys išskiria puošnų 1903 m. statytą ketaus antkapinį kun. A. Rubšos paminklą, primenantį koplytėlę. Paminklas sulūžo prieš keletą metų ir, anot tyrinėtojo, jį būtina restauruoti.
Pirmą kartą didesnis dėmesys kapinėse palaidotiems žymiems Birštono žmonėms buvo parodytas dar 1991 m. Birštono sav. Kultūros ir švietimo skyriaus tuometinio vedėjo Zigmo Vileikio. Su entuziastų grupe (drožėjų būrelio vadovu Romu Venckumi, jo mokiniais, tarp jų ir Andriumi Lik) kapinėse buvo pastatyti trys nauji mediniai paminklai: Lietuvos knygnešiui Kajetonui Sviderskiui (1837–1929), Birštono klebonui kun. Povilui Sakalauskui OFM (1807–1889), Sibiro tremtyje kalintiems ir negrįžusiems tremtiniams. Tačiau per trisdešimt metų paminklai „pavargo“. Pernai viešėdamas Birštone R. Venckus atnaujino tremtiniams skirtą paminklą. Kitas antkapinis paminklas, skirtas kun. P. Sakalauskui, prie pamato supuvo ir per vėtrą nuvirto.

Kun. A. Rubsos paminklas.

Kaip ir visose senosiose kapinėse kyla kapaviečių priežiūros problema. Birštono miesto tvarkymo tarnyba vasarą šienauja žolę, kerta persenusius medžius, grėbsto lapus, atveža vandens. Tačiau beveik 30 kvadratinių metrų kapavietė su iškiliu juodo granito paminklu, daug metų yra nesutvarkyta. Čia atgulė Felicja Machwitz (1850–1911). Ji Birštone gydydamasi ir kasmet lankydamasi įsimylėjo miestelį, tad išreiškė valią po mirties būti palaidotai ne Lenkijoje, kur gyveno, bet čia, Birštono kurorte. F. Machwitz mirė šešiasdešimt vienerių metų amžiaus, praėjus vos porai metų po bažnyčios konsekravimo. Birštoniečių ir klebono kun. Jono Karvelio pastangomis jos valia buvo įgyvendinta. 2001 m. E. Marčiulionytė surinko jau dabar iškeliavusių į amžinybę senųjų miesto gyventojų, prižiūrėjusių kapavietę, liudijimus. Jie pasakojo, jog F. Machwitz finansavo kapinių tvoros įrengimą ir prisidėjo lėšomis prie bažnyčios statybos. Mes, gyvenantys šiandien, esame šios užsienietės poilsiautojos tie artimieji, kurie brangina jos nuopelnus bendruomenei.
2021 m. vasarą Birštono muziejaus darbuotojai, paraginti direktorės V. Šalomskienės, ėmėsi tvarkyti kapavietę. Buvo sutaisyta sulūžusi tvorelė su varteliais ir nudažyti originalia juoda spalva, sutvirtinti nutrupėję pamatai ir pasodinti želdynai. V. Šeškevičius ir K. Lazauskas ne vienai dienai darbą kompiuteriu pakeitė fiziniu darbu su kastuvu. Buvo prašyta pagalbos ir metalo darbus išmanančio vietos žmogaus. Muziejininkai, tvarkydami senosiose kapinėse apleistus kapus, puoselėja orų ir garbingą požiūrį į išėjusiuosius ir jų amžinojo poilsio vietą. Tačiau tvarkytinų kapaviečių dar yra nemažai, kai kurių kryžiai vandališkai nudaužti. Tvarkytini ir kapinių vartai, pagaminti Vloclavike, Lenkijoje, XX a. pradžioje, jų neįmanoma varstyti. Lietuviai nuo seno kapines užverdavo išeidami, nes tikėjo, kad gerai uždarius vartus mirusiųjų vėlės nepareis į artimųjų namus ir „neišsives“ giminaičių.
Gera matyti, kad birštoniečiai kapines prižiūri ir atmena miesto geradarius.
Teol. dr. Roma Zajančkauskienė
Birštono muziejaus
struktūrinio padalinio vadovė

Rubrikoje Kultūra: mumyse ir šalia mūsų. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.