Tobulos formos, stiprūs simboliai – kalvio Martyno saulutės atkartoja senąją lietuvių tradiciją

(Ne)atrasti veidai

Užuguosčio krašto kalvis, „Poškučio kalvės“ šeimininkas Martynas Breikštas, kurio kaldintos geležinės saulutės, dekoratyviniai puošybos elementai puošia po visą Lietuvą išsibarsčiusių koplytstulpių viršūnes, kryžius, gyvenamųjų namų tvoras, antkapinius ir kitus paminklus, pagaliau ryžosi ir savo darbų personalinei parodai.

Kalvį Martyną Breikštą pirmosios personalinės parodos proga pasveikino VšĮ „Meninė drožyba“ atstovai.

Paroda neatsitiktinai surengta VšĮ „Meninė drožyba“ amatų centre, juk būtent pažintis su Prienų medžio dirbtuvių vadovu tautodailininku Algimantu Sakalausku ir pastūmėjo Martyną į sakralinio meno, kryždirbystės sritį. Nuo 2017 metų jie kartu dalyvauja įvairiuose projektuose, ir A.Sakalausko užsakymu dirbtuvių meistrų iš medžio išdrožtiems stogastulpiams, memorialiniams paminklams kala metalines viršūnes ir dekoratyvines kompozicijas.
– Algimantas ir mano mokytojas, ir patarėjas, ir darbų užsakovas, ir draugas, ir kolega viename, – apie A.Sakalauską, priglobusį po savo stogu, paskatinusį surengti kaltinių saulučių parodą, šiltai atsiliepė Martynas. Nors jis nėra VšĮ „Meninė drožyba“ narys, tačiau jaučia nuolatinį šios srities profesionalo palaikymą, dėmesingą žvilgsnį iš šalies, skatinantį siekti tobulumo ir išbaigtumo geležies formose.
Parodų salėje eksponuojamos M.Breikšto kaldintos saulutės nepaprastai plastiškos ir skirtingos, kita vertus – ir iškalbingos. Jose atkartoti tolimos praeities simboliai dera su paties kalvio vaizduotės padiktuotais sprendimais.
Pasak M.Breikšto, saulučių, kurias kala, atskirų elementų jis randa išlikusiuose lietuvių tautodailės pavyzdžiuose, tačiau tai, kaip juos aplink saulės diską (skritulį, žiedą) išdėsto, sukomponuoja, yra jo kūryba. Jo saulutėse pasikartojantys ornamentai – perkūno strėlės, gyvybės medis, tiesūs ar banguoti spinduliai; atrandami ir kryžiaus, svastikos (sūkurėlio), saulės, pusmėnulio, žalčio, tulpės ir kiti simboliai, daugiausia siejami su senąja, ikikrikščioniškąja baltų kultūra. Mokėdamas juos skaityti, gali suprasti, kokios prasmės užkoduotos išraiškingose metalinių saulučių formose ir raštuose.
Ne visos kalvio sukurtos saulutės atsidūrė parodoje, kiti sakralinę prasmę turintys metalo dirbiniai puošia koplytstulpius, stogastulpius, paminklinius akmenis įvairiuose miestuose. A.Sakalausko iniciatyva parodoje eksponuojamos ir kelios nuotraukos su pirmaisiais, 2017 metų, jų bendradarbiavimo pavyzdžiais iš Angelų kalvos Trakų rajone, Panemunės bažnyčios šventoriaus, Skaudvilės (Tauragės r.s.), Seredžiaus (Jurbarko r.s.). Jo darbų galima rasti ir Prienų krašte – senosiose Jiezno žydų kapinėse, kunigo Prano Bieliausko gimtinėje Slabados kaime, Prienų „Žiburio“ gimnazijos kieme ir kt.
Martynas Breikštas su kalvystės darbais yra dalyvavęs 2018 m. Prienų krašto menininkų darbų parodoje, skirtoje nepriklausomos Lietuvos šimtmečiui paminėti, o šiemet – regioninėje liaudies meno parodoje „Aukso vainikas“.
Anot A. Sakalausko, Martynas mažakalbis, bet daugiadarbis. Tiesa, geriausi darbai, prasidėję nuo brėžinio, gimsta vidinėje tyloje. Jos neišsprogdina, greičiau veikia medituojančiai ir kalvio plaktuko ritmiškas kaukšėjimas, iš karštos geležies kaldinant ornamentus.
Paklaustas, kiek truko pasirengimas pirmajai autorinei parodai, Martynas susimąstė. Jo teigimu, parodai brendo, ko gero, nuo tada, kai pirmą kartą įžengė į kalvę, o tai buvo kokiais 1998 metais… Jis atskleidė, kad kalvystės mokėsi ne profesinėje, o gyvenimo mokykloje. Tarsi pati lemtis už rankos paėmė ir atvedė ten, kur jis yra dabar. Martyno, kaip žmogaus, antrasis gimimas po skaudžios avarijos, ir kalvystės dovanos gavimas užkoduotas sakmėje, pristatančioje personalinę parodą…
O kuria Martynas skambiai pavadintoje „Poškučio kalvėje“. Poškutis – tai senovės lietuvių ir baltų mitologijos dievas, geriau žinomas kaip Perkūnas arba dangaus kalvis. Todėl ir savo darbuose M.Breikštas stengiasi išlaikyti kuo daugiau senosios autentikos. Kalvę jis įkūrė vaizdingoje, kalvų ir ežerų apsuptoje žmonos Vilmos tėviškėje Antaveršio kaime, tarp Užuguosčio ir Aukštadvario.
– Tai visiškas Prienų rajono pakraštys. Mūsų namas dar stovi šios savivaldybės teritorijoje, o miškas – jau Trakų rajono žemėje, – pasakoja Martynas, sodyboje radęs erdvės savo dirbtuvėms, o kaimynystėje – ir gerus žmones.
Pagal specialybę M.Breikštas yra elektrikas, o metalo apdirbimu susidomėjo dar dirbdamas šaltkalviu Lietuvos elektrinėje. Persikėlus į kaimą ir sulėtėjus gyvenimo tempui, pasak Martyno, jis nuo šalto metalo perėjo prie karšto. – Mes, menininkai, esame ir amatininkai, iš meno nepragyvename, todėl užsakovams gaminame ir tai, kas reikalinga jų buityje ir puošia aplinką, – paklaustas, ko lankytojai nepamatys parodoje, sakė M.Breikštas. Bet kiekvienas kalvio metalo dirbinys – ar tai būtų vartai, laiptų turėklai, ar lauko šviestuvai, šašlykinės, įrankių komplektai prie židinio ir kt. – pagaminti su meile. Labai gražiai išsireikšta apie kūrybinį procesą „Poškučio kalvės“ feisbuko paskyroje:
„Kalvis – tai kūrėjas, kuris turi galią susijungti dvi stichijas: ugnį ir vandenį (besilydantį metalą). Tik tuomet, kai jis pajunta metalo gyvastį, su meile, savo rankomis sukuria naują kūrinį, kuris keliauja į kažkieno namus. Kalvio rankomis sukurtas metalo gaminys bus visuomet šiltas…“
Lapkričio 26 dieną kalvystės darbų parodą atidaręs VšĮ „Meninė drožyba“ vadovas Algimantas Sakalauskas pasveikino visus parodos lankytojus – Martyno Breikšto palaikyti, jo kūryba pasidžiaugti sugužėjusius bičiulius, kaimynus, kraštiečius, kolegas ir atsitiktinius smalsautojus. „Meninės drožybos“ meistrų vardu Algimantas kartu su kolege Audrone parodos „kaltininkui“ įteikė suvenyrus, tarp kurių – ir 7,5 tūkstančių metų senumo ąžuolo gabalėlis iš Biržų alkavietės, patikrintas radiometriniu būdu. Linkėta, kad šis tolimos praeities artefaktas įkvėptų menininką lietuvybės puoselėjimo darbams.
Martynas Breikštas pastebėjo, jog ši dovana tikrai turėtų kažką reikšti, nes tai jau antras gabalėlis ąžuolo, jam dovanotas iš tos pačios radimvietės. Kaip pakomentavo vienas parodos lankytojas, galbūt tai ženklas kalviui savo darbuose metalą sujungti su ąžuolu, ką, beje, Martynas sėkmingai ir bando, bendradarbiaudamas su medžio skulptoriumi, tautodailininku Algimantu Sakalausku.
Tokia svarbia autoriui proga jį pasveikino ir Trakų krašto tradicinių amatų asociacijos pirmininkė Dominyka Semionovė bei Amatų centro atstovės. Aukštadvario regioninio parko vyr. kultūrologė, etnologė ir žolininkė Rita Balsevičiūtė menininkui, subtiliai jaučiančiam ir savo kūriniuose perduodančiam protėvių dvasią, linkėjo išlikti didžiu lietuviu.
Parodoje ne tik kalbėta apie senųjų baltų tradicijų išsaugojimą. „Sienakalnio“ bendruomenės vaidila, Kauno Santakos parko pagoniško aukuro prižiūrėtojas Rimas Pakeris-Pakerys visus nustebino renginyje pademonstravęs Labanoro dūdą, su kuria dalyvauja dūdmaišininkų susipūtimuose. Jo atliekami skambėjo apeiginiai žiemos saulėgrįžos, Jorės šventės kūriniai. Taigi šios parodos atidarymas tapo ir senosios pasaulėjautos atstovų neformaliu susibūrimu.
Martyno Breikšto iš geležies kaldintų saulučių paroda VšĮ „Meninė drožyba“ patalpose veiks iki gruodžio 29 d. A.Sakalauskas kvietė apsilankyti Amatų centre, ne tik pasigrožėti paroda, bet ir pasižvalgyti po sutvarkytą, beveik įveiklintą medžio dirbtuvių teritoriją, galbūt netgi čia pritapusio kūrybingo jaunimo pavyzdžiu pabandyti prisijaukinti medžio apdirbimo įrankius.
Dalė Lazauskienė