Didikų Pacų pėdsakai – ir pasaulinėje kavos istorijoje

Didikų Pacų giminės paveldo maršrutais Lietuvoje ir… Salvadore

V. Kratulis ir Pacų giminės palikuonis Juan Alfredo Pacas.

Kai italų pirkliai iš arabiškojo pasaulio mažais kiekiais pradėjo gabenti kavą į Europą, ja mėgautis galėjo sau leisti tik didikai. Tačiau netrukus mistifikuotas juodasis gėrimas paplito ir visoje Europoje. Kartu su juo atsirado ir kavinės, pradėjo vystytis kavos gėrimo kultūra. Vėliau kavai sparčiai išpopuliarėjus visame pasaulyje imta ieškoti ir ekspresyvesnių jos skonių.
Į tokias paieškas leidžiasi ir kavos ekspertas, vieno iš seniausiai Lietuvoje veikiančių kavinių tinklų „Huracan Coffee“ įkūrėjas Vytautas Kratulis, Salvadore netikėtai atradęs LDK didikų Pacų palikuonių kavos plantacijas. Istorija apie lietuviškųjų „šaknų“ turinčios kavos kelią iš Centrinės Amerikos į Lietuvą V. Kratulis dalijasi ir su „Gyvenimo“ skaitytojais.

– Vytautai, daug metų vertinate kavos kokybę visame pasaulyje, o kaip šis gėrimas atsirado Jūsų paties gyvenime?

Lietuvos delegacija kartu su Julita Pacas (kairėje) ir Alfredo Pacas (viduryje).

– Ragauti kavą pradėjau dar mokykloje ir iki šiol tikiu, kad kai jaunas žmogus ima gerti kavą, tai reiškia, kad jis save jau pozicionuoja suaugusiųjų gyvenimo atžvilgiu: pradeda gerti kavą, domėtis vaikinais ar merginom, megzti įvairius ryšius.
Mano mama taip pat negalėjo gyventi be kavos, kuri padėdavo sumažinti migrenos skausmą. Taigi aš labai anksti supratau, kad kava – ne tik skanus, bet ir naudingas gėrimas.
– Ne kartą esate sakęs, jog kavos, kuri pasiekia Jūsų tinklo lentynas, kokybę visada vertinate pats. Dėl to tenka leistis į tolimas, kartais ir pavojingas keliones po kavos pupelių plantacijas: ar šie keliai jus ir nuvedė į Salvadorą?
– Kelionės yra romantizuota mano rutinos dalis. Aš iki šiol esu atsakingas už visą kavą mūsų įmonėje, todėl mūsų lentynose nėra nei vienos kavos, kurios aš pats nesu ragavęs.
Žinoma, šį darbą galėtų atlikti ir kitas žmogus, bet kol kas neturiu mokinio, kuriam galėčiau patikėti tokią atsakomybę ir kuriame matyčiau didelę aistrą visame tame. Juk kavos degustavimas reikalauja daug žinių ir patirties.
– Apie Salvadorą užsiminiau ne veltui. Tuomet iš Centrinės Amerikos grįžote užmezgęs ypatingus ryšius – čia susipažinote su LDK didikų Pacų palikuonimis. Papasakokite plačiau apie šią pažintį.

Sunokusios kavauogės iš Pacų ūkio.

– Tai buvo tikrai labai įdomi istorija. Tuomet Centrinėje Amerikoje lankiausi, kaip vieno konkurso žiuri narys. Čia buvo suvažiavę kavos ekspertai iš viso pasaulio: Norvegijos, Japonijos, Graikijos ir kitų šalių.
Kadangi į kavos plantacijas vykome ne pačiais geriausiais keliais, buvome susodinti į džipus. Įsėdus į vieną iš jų, vairuotojas paklausė: „Kuris iš jūsų lietuvis“? Tuomet net susigūžiau, ėmiau teisintis, kad nieko nepadariau ir nieko nepavogiau. Reikia pasakyti, kad tuo laikotarpiu lietuviai Amerikoje nebuvo labai laukiami dėl savo „žygdarbų“, todėl ir pirma mintis, „šovusi“ į galvą, buvo: „gal koks lietuvis Salvadore „pasižymėjo“ ir dabar vairuotojas aiškinasi, kas čia atsitiko“. Bandžiau pasiteirauti, kodėl to klausia, bet man tebuvo atsakyta, kad apie mane klausia jo viršininkas.
Taigi į plantacijas važiavau sustingęs, o kai galiausiai atvykau, mane pasitiko du pagyvenę žmonės, prisistatę lietuviais. Tuomet labai nustebau, kaip šie žmonės gali būti lietuviai. Vėliau jie papasakojo nuostabią istoriją apie savo šaknis ir kaip jų protėvis Salvadore atrado iki tol niekam nežinomą kavos rūšį. Visi buvo šoke, kad tokia maža šalis, kaip Lietuva, yra palikusi įspaudą pasaulinėje kavos istorijoje.

Rytas Pacų ūkyje.

Beje, lietuviškų „šaknų“ turinčių kavos plantacijų pasaulyje yra ir daugiau, bet aš negirdėjau, kad kas nors kitas jas būtų radęs. Kadangi aš pats labai ieškau lietuvybės kavos istorijoje, per savo karjerą man pavyko rasti du tokius atvejus.
– Ar užsimezgusius ryšius su Alfredu ir Marija Pacais palaikote iki šiol?
– Taip, su Pacais gražiai bendradarbiaujame jau daugiau nei 10 metų ir vieni pas kitus atvažiuojame, gilinamės į kavos subtilybes. Dėka tos pažinties Lietuva tapo ir pirmąja eksporto šalimi pačių Pacų pagaminto romo. Iki tol Salvadore niekada nebuvo gaminamas romas. Kadangi Pacai turi didelį cukraus fabriką, jie įsteigė ir romo gamyklą. Šis gėrimas yra įvertintas ir pasaulinėse parodose, o Lietuva buvo tapusi pirmąja eksporto šalimi.
– Šios pažinties dėka į Lietuvą atkeliavo ir „Pacas de pacas“ kava. Viename interviu esate minėjęs, kad ši kava atskleidžia ir lietuviško būdo savybes: kokias?
– Pacas, kaip kavamedis, yra neaukštas, bet labai tvirtas ir atsparus klimatinėm negandom. Tie kavamedžiai buvo praktiškai pasmerkti žūčiai. Visgi, nenorėdami jų išmesti, augintojai juos persodino į kitą kalno pusę, kur pūtė atšiaurūs vėjai, buvo šalta, mažai saulės ir, pasirodo, iš jų išaugo labai gera, atspari ir derlinga rūšis. Dėl šių savybių kavamedis buvo naudojamas kavos kiekiui auginti, bet vėliau paaiškėjo, kad, augdamas gerose sąlygose, jis gali būti ne tik derlingas, bet ir labai skanus.

Kavauogių atranka.

Kai pirmą kartą paragavau „Pacas de Pacas“ kavos, man pasirodė, kad ji turi geltonų slyvaičių skonio. Kaip žinia, šis vaismedis Lietuvoje labai plačiai auginamas soduose.
Taigi atsparus kavamedis, turėjęs geltonos slyvaitės skonį – visa tai man atrodė taip lietuviška, todėl ir nusprendžiau, kad ši kava privalo būti mūsų asortimente. Ši rūšis lietuviškų šaknų turi ne tik augintojų giminystės ryšiais, bet ir savo skoniu, ir „charakterio“ savybėmis.
– Į Lietuvą iš Salvadoro tikriausiai atkeliavo ir daugiau lietuviškų „šaknų“ turinčios kavos rūšių: kiek jų šiuo metu galima paragauti Lietuvoje?
– Reikėtų paminėti, jog Pacų šeima turi ne vieną kavos plantaciją. Lietuvą pasiekia kava iš maždaug dešimties Pacų ūkių, bet jie turi ir daugiau. Tų rūšių ir rūšelių iš Pacų ūkio pas mus yra daug: Moka, Bernardina, Pacas, Pacamara ir t.t.
– Šiais laikais kava tikriausiai neišvengiamas kiekvienų namų ritualas: ar prie Pacų didybės prisiliesti galime, gerdami namuose paruoštą kavą, ar visgi tam reikalingos specialios technologijos?
– Su kava viską svarbiausia padaryti tinkamai. Kavos kokybė užauga plantacijoje ir nuo tos minutės, kai vaisius yra nuraškomas nuo medžio, kokybę galima tik išlaikyti arba sugadinti. Jos negalima padauginti. Galima šiek tiek išryškinti, bet pridėti – neįmanoma. Gerai kavai reikia tik karšto vandens ir kavos. Daugiau jai nieko iš esmės nereikia, nebent yra kokių nors kitokių specialių poreikių. Dažnai žmonės investuoja į kavos įrenginius ir stengiasi kuo pigiau nusipirkti kavos. Čia yra didelė klaida. Skonio reikia ieškoti pačioje kavoje, o ne bandyti pridėti cukraus, pieno ar tikėtis jo dėl aparato.
– Kokį skonį iš Pacų asortimento Jūs, kaip ekspertas, rekomenduotumėte paragauti kavos mylėtojams?
– Reikėtų ragauti ir rasti tai, kas jums tinka, o ne naudotis kieno nors rekomendacija. Trupučiuką kantrybės, pasikalbėkit su kava, paragaukit vieną, antrą, trečią rūšį ir rasit tai, kas jums patinka. Jei nerasit, linkiu nenuleisti rankų. Kavą, kaip ir žmogų, reik mokytis pažinti ir mokėti ja mėgautis.
Rimantė Jančauskaitė