Rubrika Redakcijos skiltis

Joana Kliucevičienė: – Rudenį krintantys lapai – tai gamtos ir visatos laiškai. Jų negali perskaityti paprastu žvilgsniu, jie skverbiasi kažkur per pasąmonę giliais apmąstymais. Juo labiau, kai artėjant mirusiųjų pagerbimo dienai laikrodis pasukamas atgal. Gal ne viskas gyvenime taip trapu, kaip atrodo? Gal viskas sukasi gamtos ir visatos, žemės formos bei laikroduko ratu? Krintantys medžių lapai ir atsukamas laikas atgal man siunčia tokias mintis: ateis balta žiema į žemę, lyg mažas tyras gimstantis kūdikis. Jis … Skaityti toliau →

Artėjančios Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės kviečia mus atgaivinti atmintį apie artimus, kurie paliko ir išėjo į amžinybę. Vieną šių metų rytą, atėję į darbą, nustebome prie durų esančiu radiniu. Ant žemės gulėjo palikta nemaža dėžė, kurioje buvo sudėti dar nepalaidotos motinos tikėjimo ženklai – Šv. Raštas, maldų lapeliai, rožiniai ir kita. Palikta likimo valiai… Atėję muziejininkai ras, o vaikams mamos daiktai nereikalingi… Išėjo tikinti moteris, o likusieji skuba atsikratyti jos liestų ir ramybę bei … Skaityti toliau →

Birželio 24-ąją švenčiame Šv. Jono Krikštytojo iškilmę. Šventės dieną jau nuo amžių krikščionys degino deglus, nes Jonas pats buvo „liepsnojantis ir šviesą skleidžiantis žibintas“: ritinantis ratas, nes tuo laiku, apsisukusi ratą, nusileidžia saulė ir pažymima, kad praeina Jono, kuris buvo laikomas Kristumi, šlovė, kaip jis pats paliudijo sakydamas: „Jam skirta augti, o man mažėti“. Taip pat tai reiškia Jono ir Kristaus gimimo dienos: Jono gimimo dieną dienos ima trumpėti, Kristaus gimimo dieną – ilgėti…“ Šv.Jonas … Skaityti toliau →

Kunigas Remigijus Maceina Nuostabios gaivos kvepiančiais žiedais atsisveikino gegužis, kuris mums primins Motinos dieną, gegužines pamaldas namuose ar prie kaimo kryžių ir kuris į mėnesių eilę pakvietė atsistoti birželį. Birželis kviečia mus visus prisiminti Dievo gerumą, kuris spindi gražiausiais tikėjimo spinduliais iš mus mylinčios Jėzaus Širdies. Nors jau ne pavasaris, bandykime įsimylėti iš naujo Dievo gerumo ir Gailestingumo simbolį – Širdį. Paklausite manęs kodėl? Gal vien todėl, kad birželį prasidėjo vasara ir parapijų bažnyčiose vyksta … Skaityti toliau →

Daugelis vyresnės kartos žmonių dar tikriausiai gerai pamena šviesios atminties rašytojo Jono Avyžiaus romane „Kaimas kryžkelėje“ pasakytą lakonišką, bet labai gilią mintį „Buvo kaimas – ir kaimo nėra“. Man ši sparnuota tapusi frazė ir šiandien taip pat asocijuojasi su kaimu. Tiesa, tik prašydamasi kiek pakeisti pirmą žodį: vietoj kaimas sakyti žemė arba kelias. Taigi buvo žemė – ir žemės nėra, buvo kelias – ir kelio nėra. Pagrindo tokiems pasakymams gimti suteikia istorijos, susijusios su mūsų … Skaityti toliau →

„Žvelk, aš gyvas. Iš kur? Nei vaikystės, nei ateities nemažėja… Begalinė būtis trykšta man iš širdies“… (Devintoji elegija – M. Rilkė) Buvimas Gavėnios ir karantino laikotarpiu nors ir sunkiai, bet tarsi veržiasi prie kiekvieno, kad rastume laiko sau suvokti, kas aš esu. Per kelias savaites gavome begales receptų, patarimų, nurodymų… Gyvename santykio su savimi sunkiu laikotarpiu, kai kas rytą kėlėmės ir keliamės skaityti informacijos internete ar įsmingam į TV ekranus. Jau pasigirsta liūdnesnių namie buvimo … Skaityti toliau →

Pastarąją karantino savaitę socialiniuose tinkluose „sėdintys“ žmonės tūžta, kad specialiais reisais į gimtinę susigrąžinti piliečiai, vos kojomis palietę Lietuvos žemelę, duoda joms visišką valią – lanko savo pažįstamus, dalyvauja šeimyninėse šventėse, vaikšto po parduotuves, linksmai leidžia laiką. „Mes sėdime namuose, bijome išeiti į parduotuves, ieškome būdų, kaip geriau apsaugoti savo vaikus ir tėvus, o atsiranda toks vienas infekcijos nešiotojas, kuris „deda ant visų“ – ir „koronos“ grandinė tęsiasi, suserga niekuo dėti žmonės. Negi šiems de****ams … Skaityti toliau →