Rubrika Redakcijos skiltis

„Žvelk, aš gyvas. Iš kur? Nei vaikystės, nei ateities nemažėja… Begalinė būtis trykšta man iš širdies“… (Devintoji elegija – M. Rilkė) Buvimas Gavėnios ir karantino laikotarpiu nors ir sunkiai, bet tarsi veržiasi prie kiekvieno, kad rastume laiko sau suvokti, kas aš esu. Per kelias savaites gavome begales receptų, patarimų, nurodymų… Gyvename santykio su savimi sunkiu laikotarpiu, kai kas rytą kėlėmės ir keliamės skaityti informacijos internete ar įsmingam į TV ekranus. Jau pasigirsta liūdnesnių namie buvimo … Skaityti toliau →

Pastarąją karantino savaitę socialiniuose tinkluose „sėdintys“ žmonės tūžta, kad specialiais reisais į gimtinę susigrąžinti piliečiai, vos kojomis palietę Lietuvos žemelę, duoda joms visišką valią – lanko savo pažįstamus, dalyvauja šeimyninėse šventėse, vaikšto po parduotuves, linksmai leidžia laiką. „Mes sėdime namuose, bijome išeiti į parduotuves, ieškome būdų, kaip geriau apsaugoti savo vaikus ir tėvus, o atsiranda toks vienas infekcijos nešiotojas, kuris „deda ant visų“ – ir „koronos“ grandinė tęsiasi, suserga niekuo dėti žmonės. Negi šiems de****ams … Skaityti toliau →

Siekdami Jus ir redakcijos darbuotojus apsaugoti nuo nerimą keliančio koronaviruso plitimo ir atsižvelgdami į karantino laikotarpio reikalavimus, nuo kovo 16 dienos keičiame darbo tvarką, kviesdami vengti tiesioginių kontaktų ir daugiau bendrauti nuotoliniu būdu. Nuo kovo 16 d. iki kovo 30 dienos dėl skelbimų prašome kreiptis redakcijos telefonais: (8 319) 60 012, (8 319) 60 523, 8 605 19327, el.p.: zina@gyvenimas.info, info@gyvenimas.info. Jums svarbią informaciją, paklausimus, straipsnius prašome siųsti redakcijos pase nurodytais elektroninio pašto adresais. Informuojame, … Skaityti toliau →

Pro plačius gamtos vartus nesunkiai skindamasis kelią gražiai veržiasi pavasaris. Jis beldžiasi į žmonių širdis, budina giliai paslėptus jausmus, teikia naujų vilčių… Diena veja dieną. Pirmasis kalendorinio pavasario mėnuo – kovas mums dovanoja ir gražių švenčių. Trečiadienį buvo Kazimierinės, o baigiasi ši savaitė kita – tiesa, Lietuvoje dabar nevienareikšmiškai vertinama – Tarptautine moters diena. Šiandien diskutuoti dėl to, kad, pasak kai kurių politikų, tai sovietinė „raudonųjų tulpių“ šventė tikrai nėra prasmės. Gal tik dabartiniams jauniems … Skaityti toliau →

  Kai baigiantis metams paprašėme skaitytojų prisiminti tuos žmones, kurie savo darbais ir gyvenimo būdu daro pasaulį gražesnį, buvome labai maloniai nustebinti sulaukę daug atsiliepimų. Džiaugiamės, kad žmonės tampa patys aktyvesni, pilietiškesni ir pastebi šalia esančius: kuriančius, auginančius, skubančius į pagalbą, telkiančius bendruomenes, vykdančius įvairius projektus – tiesiog darančius prasmingus darbus. Metų žmonėmis „Gyvenimo“ ir „Birštono versmių“ skaitytojai išrinko: Antaną Kavaliauską, praėjusiais metais veiklos 25-metį paminėjusios UAB „Strielčių lentpjūvė“ steigėją ir vadovą bei „Pušynės“ viešbučio-restorano … Skaityti toliau →

Kelios paros po Naujų, o facebook vos talpina sveikinimus. Išrinkom gražiausias egles. Nusifotografavom šeimomis ir kas sau. Dar į objektyvą pateko ir tas pūkis gražuolis mėlyno kraujo seniai gyvai matyto draugo katinas. Toks vienišas pasirodė prie amerikoniškos eglės. Laukiau, kada pasirodys ir pats, vis mokantis kitus gyvenimo, pats susidėjęs kryžmai keduotas kojas ant apvalaus stalo – nes čia mes visi varguomenė tikino, ot Amerikoj tai kitaip suvokia gyvenimą. Galvojau, kad ir šypsosi kaip karalius. Ne … Skaityti toliau →

Kas galėtų atsakyti, kiek praeis laiko iki visų susitikimo Ten… Nebūtinai visų, kad ir mudviejų su tavimi, mama, tėte, dukra, sūnau, sese, broli, senele, seneli, drauge, kaimyne, artimas ir nespėtas pažinti žmogau… Su kiekvienu, būdami meilės santykyje, surasime apie ką pasikalbėti. Kaip ir vasarą, kai sapne aplankei, uždegus amžinos atminties ugnelę, bet iš geltono vaško, ne tą stiklinę, kurios nemėgai niekados. Šiandien aš atėjau tiesiog pasitarti, kaip pasielgti, kai besąlygiškai ir vėl myliu, kai vėl … Skaityti toliau →

Vengiame žodžio „mirtis“. Sakome: „išėjo“. O pianistė Margarita Dvarionaitė, garsiosios muzikų giminės atstovė, yra išsitarusi, jog norėtų, kad numirti būtų tarsi išvažiuoti – be artimųjų ašarų, skausmo. Suprantama, kad net ir prisimenant pagrindinį būties dėsnį: jei gimei, tai ir mirsi, artimųjų netektį išgyventi nėra nei paprasta, nei lengva. Gali pasiguosti nebent tuo, kad sendamas į mirtį imi žiūrėti ramiau. Net šypteli prisiminęs, jog jaunas būdamas nė pagalvoti negalėjai, vijai tą mintį šalin, kad teks ištverti … Skaityti toliau →