Kaip prasminga tiesiog būti…

„Žvelk, aš gyvas. Iš kur? Nei vaikystės, nei ateities nemažėja… Begalinė būtis trykšta man iš širdies“… (Devintoji elegija – M. Rilkė) Buvimas Gavėnios ir karantino laikotarpiu nors ir sunkiai, bet tarsi veržiasi prie kiekvieno, kad rastume laiko sau suvokti, kas aš esu. Per kelias savaites gavome begales receptų, patarimų, nurodymų… Gyvename santykio su savimi sunkiu laikotarpiu, kai kas rytą kėlėmės ir keliamės skaityti informacijos internete ar įsmingam į TV ekranus. Jau pasigirsta liūdnesnių namie buvimo pasekmių… Pavasarį daugėja paukščių klegesio, žalumos ir šiltesnės saulės. Deja, prieš šias Velykas dažnas to klegesio mieliau pasiklauso internete. Kažkas vyksta ir drumsčia įprastą buvimą namuose, darbe, tarp žmonių. Neįprastai. Kasdien keičiasi informacijos srautai. Kraujospūdis sukyla ir ne rizikos grupės žmogui. Tada gelbsti kasdieniai darbai. Vieni sodina gėles balkone, kiti sėja pomidorus, treti siuva, kepa, verda – jei pritrūksta produktų, skuba dar… Daiktų, kaip kurjeriai pasakoja, „užversti paštomatai“… Jie namų dvasios lyg nekuria, gal užpildo tuštumą… Įvairią.
„Verbą būtinai rišiu, atsinešiu prie televizoriaus, dalyvausiu šv. Mišiose. Verbų sekmadienis – Viešpaties įžengimas į Jeruzalę – dalyvausiu namuose liturginėse apeigose – telefonu pakalbinta ramiai dėsto senjorė, nepamiršdama pasakyti, kad jau rizikos grupėje, nes perkopė aštuoniasdešimt. – Kadagys auga prie namo, parsinešiu lazdyno šakelę, tujos būtinai, siūlu surišiu ir kitiems patariu. Bažnyčią galima juk pastatyti ir mažajam kambarėlyj, svarbu sieloj bus bažnyčia“…
…Jeruzalės gyventojai Jėzų pasitiko džiaugsmingai, iš didžios pagarbos Mesijui klojo jam po kojų palmių ir alyvų šakeles… Ir nesvarbu, kad pašventinta namuose, bežiūrint transliuojamas Mišias per televizorių ar klausantis radijo, Verbos šakelė primins Kristaus pergalę… Verbų sekmadienis, giedant „Osana“, tai – ir laikas apmąstyti savo klaidas, dar ir dar pajusti atgailą, atleidimą sau ir kitiems, pripildyti širdis artimo meilės ir taip pasiruošti Kristaus Prisikėlimo šventei – Velykoms… Kartu su Verbų sekmadienio diena drauge įžengdami į Didžiąją savaitę, tam dar turime laiko… Ypač branginimui vienas kito. O jeigu iškyla mažas nesusipratimas, didesnė problema – turim laiko kalbėjimui ir išsikalbėjimui… Jei širdys to prašo. Kaip ir švęsti namuose. Jei neprašo, galbūt ir nereikia. Ne visi prisikels… Iš sielvarto, nemeilės, kaukių (ne, ne nuo viruso), nusikaltimų, susipriešinimų… Per Didžiąją savaitę įvyktų Didis Stebuklas, jei po Velykų būtų nutrauktas karantinas ir mažėtų sergamumas… Jei taptume visi vieno Dievo vaikais, norinčiais išsaugoti vieni kitus – čia esančius, sugrįžusius, neteisiančius be priežasties… Kiek daug klausimų, kai skaitai gyvenimą tarp eilučių…Tikėkime, kad būsime sveiki, o malda bus stipresnė kovoje su tamsos galybėmis pasitinkant Velykinių Varpų gaudesį… Nes, pasak R. M. Rilkės „kartą, viskas tik kartą. Kartą, ir baigta. Ir mes tiktai kartą. Ir niekad. Bet tas BŪTI tik kartą, jei ne tik kartą žemiškai būti neišvengiama regis“…
Palma