Vėlinės kviečia pamąstyti…

Artėjančios Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės kviečia mus atgaivinti atmintį apie artimus, kurie paliko ir išėjo į amžinybę. Vieną šių metų rytą, atėję į darbą, nustebome prie durų esančiu radiniu. Ant žemės gulėjo palikta nemaža dėžė, kurioje buvo sudėti dar nepalaidotos motinos tikėjimo ženklai – Šv. Raštas, maldų lapeliai, rožiniai ir kita. Palikta likimo valiai… Atėję muziejininkai ras, o vaikams mamos daiktai nereikalingi… Išėjo tikinti moteris, o likusieji skuba atsikratyti jos liestų ir ramybę bei paguodą teikusių daiktų.
Tą rytą iškilo daug klausimų. Koks buvo santykis vaikų su mama, su jos atminimu. Kas yra sakralu vidurinės kartos žmogui gyvenime? Ką reiškia tautos tradicijos lietuviams? Laiko rato besisukančio nesustabdysime. Ar aš norėčiau, kad mano vaikai antrą dieną po mirties išmestų viską, kas man buvo brangu? Taip, žmonės išeina, tačiau lietuviai tikėjo, kad iki metinių mirusiojo siela lanko jam brangius žmones, vietas… Tad vengdavo, ypač nepalaidojus žmogaus, išmesti jo daiktus. Kokios logikos vedini vaikai atnešė prie muziejaus durų ir paliko ant žemės pašventintus daiktus? Be jokio paaiškinimo, be jokių žodžių…
Muziejuje neretai tenka išgirsti klausimą, kaip elgtis su sakraliais daiktais žmonių, kurie išėjo. Baisokai skamba, bet tokios dėžės atsiduria ir šiukšliadėžėse.
Daugelis psichologų rašo, kad pirmieji mėnesiai po artimo žmogaus mirties yra sunkūs artimiesiems. Šeimos nariams tvarkant mirusiojo daiktus, juos judinant, sugrįžta prisiminimai ir ilgesys bei gedėjimas tampa akivaizdus. Žemaičiai turėjo paprotį mirusiojo drabužius ir šiaip visokius daiktus atiduoti mažiau turintiems, kad melstųsi. Ignas Končius knygoje „Žemaičių šnekos“ mini, kad metinių ir kitų mirusiojo metų sukaktuvėse elgetos prie bažnyčios gerai žinojo visus namų mirusiųjų sąrašus. Reikia stebėtis, kiek toli į praeitį jie atsimindavo. Ne tik čia mirusio, bet ir kitų mirusių palaidotus gimines. Elgetų neliko, sakysite, ir nėra kas atminimą puoselėja. Netiesa, daugelis mirusiųjų tėvų, senelių, prosenelių vardus žino ir Vėlinių dieną, lankydami kapus, pamaldas bažnyčioje, meldžiasi.
Daugelis namuose kaip brangiausią išėjusiojo relikviją saugo kažką, ką turėjo miręs artimasis. Ar tai skarelę, ar nuotraukas, ar kokį buities daiktą. Tai skatina ir palaiko mūsų prisiminimus. Mes juos branginame, kaip kadaise branginome pačius žmones. Iš tokios pagarbos praeičiai, jos tradicijoms XIX a. buvo kuriami pirmieji muziejai. Kad nepamirštume, iš kur mes atėjome.
Gal todėl nereikėtų daiktų išmesti tuoj pat, jie gali palaukti, suradus nuošalią vietą namuose. Tikrai ateis laikas, kada norėsis viską sutvarkyti, o kambarį, kuriame gyveno velionis, pertvarkyti savaip. Kai pašventintų daiktų, dar vadinamų sakramentalijomis, negalima naudoti dėl susidėvėjimo ar sugadinimo, jie turėtų būti sudeginami. Pašventintų daiktų niekas neišmeta.
Jau nematėme, sovietmečiu buvo išnaikinta tradicija, kai Vėlinių dieną parapijos kapinėse užkuriamas laužas ir jame sudeginami supuvę kryžiai ar jų likučiai, susirinkę žmonės pasimeldžia, pagieda.
Gal ir negalime smerkti žmonių už parodytą nejautrumą, už siekį atsikratyti prisiminimų, o galbūt už lietuvių tradicijų nežinojimą. Gal jie motinos nebuvo išmokyti gerbti papročių. Gali būti, kad velionė pati vaikams, kurie nevertina pamaldumo priemonių, pasakė, kur padėti. Dar yra pamaldžių davatkėlių, kurios mėgsta „patarti“ nunešti į muziejų… Bet pamąstykime, ar muziejus yra vieta, kurioje priimama labdara, daiktai, kurių šeimai nereikia.
Iš tiesų, muziejus yra krikščioniškos krypties paveldo saugotojas ir renka vertingas bei retas maldaknyges, paveikslus ir kita. Pagal savo misiją muziejus renka, saugo, tyrinėja ir aprašo tautos senienas: daiktus, kurie turi memorialinę, istorinę svarbą tam tikros vietos istorijai. Kiekvienas muziejus turi kriterijus, pagal kuriuos renka ir kaupia muziejines vertybes. Saugyklos yra labai riboto ploto, todėl čia laukiami daiktai, kurie yra itin originalūs. Pavyzdžiui, Sakralinis muziejus renka palaimintojo vyskupo ir kankinio T. Matulionio, kardinolo V. Sladkevičiaus memorialinius daiktus, nuotraukas, o taip pat krikščioniškos kultūros 50 metų senumo ir daugiau daiktus. Dažnai birštoniečiai ir Prienų krašto žmonės ateina ir pasiūlo šeimoje saugotus daiktus, fotografijas. Tarp jų yra gana originalių eksponatų, kuriuos panaudosime ateityje parodose. Muziejininkai kruopščiai atsirenka tai, kas įdomu ar vertinga tautos ir mūsų krašto istorijai ir kultūrai pažinti.
Vėlinės kviečia gerai pamąstyti apie mūsų santykį su mirusiaisiais. Kiek dažnai prisimename, ar prašome šv. Mišių aukoje jiems amžinos laimės ir ramybės. Gali būti, kad taip, kaip mes gerbiame mirusius savo artimuosius, taip ateityje ir mūsų vaikai bei anūkai saugos mūsų atminimą.
Dr. Romutė Zajančkauskienė
Birštono sakralinio muziejaus vedėja