„…Matyti galima tik širdimi“

Kunigas Remigijus Maceina

Nuostabios gaivos kvepiančiais žiedais atsisveikino gegužis, kuris mums primins Motinos dieną, gegužines pamaldas namuose ar prie kaimo kryžių ir kuris į mėnesių eilę pakvietė atsistoti birželį.

Birželis kviečia mus visus prisiminti Dievo gerumą, kuris spindi gražiausiais tikėjimo spinduliais iš mus mylinčios Jėzaus Širdies. Nors jau ne pavasaris, bandykime įsimylėti iš naujo Dievo gerumo ir Gailestingumo simbolį – Širdį. Paklausite manęs kodėl? Gal vien todėl, kad birželį prasidėjo vasara ir parapijų bažnyčiose vyksta Pirmosios Šv.Komunijos, garsių atlaidų, krikštynų ir santuokų šventės. Vasaros pradžios birželis tikėjimo kelionėje mus kviečia suklupti prie Jėzaus širdies, apmąstyti šią paslaptį ir iš jos pasisemti drąsos keliauti tolyn išganymo keliu.
Širdis – tai žmogaus centras, esminė kūno dalis, kuri palaiko gyvybę. Tai – meilės simbolis. Daugelis žmonių supranta širdį tik kaip gražią ir galingą metaforą….
Tačiau šiandieną, nors ir esame išsilavinę ir patirties turintys žmonės, ieškokime atsakymo kreipdamiesi į autoritetus. Pažvelkime į tūkstantmetinę žmonijos patirtį ir žmogiškąją, ir dievišką išmintį. Mums, tikintiesiems, svarbiausias yra Šv.Raštas. Ir Senasis, ir Naujasis Testamentas yra gausiai kupini įvairių pasakymų, išsireiškimų apie žmogaus širdį. Išminties knygoje Senajame Testamente randame tokius žodžius „O žmonės tai matė, tačiau nesuprato – jie niekaip širdim negalėjo suvokti, kad Viešpats yra maloningas ir geras saviesiems rinktiniams, kad gausiai atlygina savo šventiesiems“. Išm 4,15. Žmonės čia supranta širdimi, ne protu. Naujajame Testamente randame parašyta: „Iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, melagingi liudijimai, šmeižtai“, taip pat: „O kas išeina iš burnos, eina iš širdies, ir tai suteršia žmogų. Iš vidaus, iš žmonių širdies išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės… Morkaus 7. Jau iš šių dviejų Naujo Testamento citatų galima suprasti, kad širdis yra tam tikras žmogaus centras arba jo vidus, arba, kitaip pasakius, žmogaus vidus yra jo širdis. Atidžiai įsižiūrėjus Naujajam Testamente randame daug vietų, kur kalbama apie širdies sutaurinimą ir praplėtimą. Antrasis laiškas korintiečiams sako: „Tad atsimokėkite tuo pačiu, – kalbu kaip vaikams, ir praplėskite savo širdį! Atverkite mums savo širdis!“. „Kad pažintume meilę, kurios pertekusi jums mano širdis“ arba „Tu, Viešpatie, kuris visų širdis pažįsti…? Apaštalų darbų knyga. „Kur jūsų lobis ten ir širdis“. „Geras žmogus iš gero savo širdies lobyno ima kas gera, o blogasis iš blogo lobyno ima bloga. Jo burna kalba tai, ko pertekusi širdis“. Išgirdome pakankamai daug Šv.Rašto minčių, kad galėtume įsitikinti, jog Naujasis Testamentas daug kalba apie širdį, kaip žmogaus centrą, iš kurio išeina daug sprendimų.
Visi, kurie mokėsi mokykloje, gerai žino, kad Blezas Paskalis buvo garsus prancūzų matematikas ir fizikas, gyvenęs septynioliktame amžiuje. Tačiau retas žino jo, kaip filosofo, idėjas ir mintis. Šis nuostabios erudicijos loginio mąstymo mokslininkas yra pasakęs neįtikėtinų dalykų apie širdį: „Mes žinome tiesą ne tik protu, bet taip pat širdimi“, „Širdis turi savo mintis, kurių protas nesupranta.Mes jaučiame tai tūkstančiuose dalykų“. Taip pat svarbus itin kraštutinis Paskalio teiginys apie tai, kad „Žmonėms trūksta širdies, jie neketina su ja susidraugauti“.
Antuano de S. Exupery literatūrinio veikėjo Mažojo princo draugės lapės ištarti prasmingi žodžiai: „Štai mano paslaptis. Jis labai paprastas: matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akimis nematomi“.
Jeigu kas nors šiame pasaulyje paklaustų, kieno yra geriausia ar tobuliausia širdis – tai mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus Širdis. Didžiulės šimtus ar net tūkstančius žmonių sutelkusios minios sekė Jėzų. Tie, kurie turėjo galimybę Jį pažinti, su Juo kalbėti ir bendrauti, tuojau Jį pamildavo, palikę savo namus, šeimas, darbą ir pomėgius sekdavo Jėzų, lydėdavo kelionėse, troško dar ir dar susitikti su Juo. Kas tuos žmones traukė prie Jėzaus? Gimsta paprastas atsakymas tai – Jėzaus tobuliausioje širdyje liepsnojanti beribė, bekraštė, pasidalijanti visu turimu gėriu meilė žmonėms. Tikinčiųjų žmonių bendruomenė trečiąjį penktadienį po Sekminių bažnyčios liturgijoje švenčia Švč. Jėzaus Širdies šventę. Šiemet ji švenčiama birželio 19 dieną.
Kai buvau paauglys, birželio mėnesį lankydavausi vakarais bažnyčioje per Jėzaus Širdies pamaldas ir su nuostaba klausydavausi giesmės, kuriai pritardavo vargonai. Kaip maršas įkvepiantys ir uždegantys skambėjo giesmininkų tariami žodžiai: „Žinom Širdį tokią, Širdį maloningą, ji visiems atleidžia, nes ji gailestinga. Tai širdis mūs Atpirkėjo ir tikriausio mūs Globėjo Jėzaus Viešpaties“ (Liturginis maldynas). Šie ir kitų panašių giesmių žodžiai ir Jėzaus Širdies garbinimas mums primins šventųjų globėjų atlaidus, švenčiamus karštą vasarą. Ir šimtai šventųjų danguje nusilenks Švenčiausiai Jėzaus Širdžiai, parodydami mums kelią į Širdį, kuri kupina meilės, nepavargsta mylėti. Šis kelias skirtas visiems, jam negalioja sistemos, režimai, susidariusi situacija. Jame nėra baimės ir netikrumo, didelių blogą žinią skelbiančių skaičių…
Į šį kelią visada galime sugrįžti tie, kurie kažkada buvome paklydę.

Rubrikoje Redakcijos skiltis. Bookmark the permalink.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.