Joana Kliucevičienė:
– Rudenį krintantys lapai – tai gamtos ir visatos laiškai. Jų negali perskaityti paprastu žvilgsniu, jie skverbiasi kažkur per pasąmonę giliais apmąstymais. Juo labiau, kai artėjant mirusiųjų pagerbimo dienai laikrodis pasukamas atgal. Gal ne viskas gyvenime taip trapu, kaip atrodo? Gal viskas sukasi gamtos ir visatos, žemės formos bei laikroduko ratu?
Krintantys medžių lapai ir atsukamas laikas atgal man siunčia tokias mintis: ateis balta žiema į žemę, lyg mažas tyras gimstantis kūdikis. Jis augs, o jo vaikystę primins pavasarį besiskleidžiantys medžių pumpurai. Tuomet suksime laikrodžių rodykles pirmyn, kaip tas vaikas skubantis patirt, užaugt… Ir jau, žiūrėk, vasara sužydėjusi, lyg jaunystė, skubanti skleistis žiedais. O saulės šviesa ir kaitra akina ir nudegina, lyg pirmoji meilė jaunystėje.
Ir štai pasibeldžia ruduo. Jis tarsi branda žmogaus, kai daug ką matai jau kitokiu žvilgsniu, nors ir žiūri tomis pačiomis akimis. Ir daug ką suvoki bei jauti jau kitaip, nors tuo pačiu kūnu. Kur mes skubėjome ir tebeskubame, žmonės? Gamton? Visaton?.. Nurimkime. Sustokime. Apsidairykime ir pasigrožėkime. Atsimerkime ir praregėkime. Klausykime ir išgirsime ne vien kūno, bet ir sielos virpesiais. Niekas mūsų gyvenime nevyksta veltui, viskas turi prasmę. Tikiuosi, suprasime tai ne per vėlai? Kokius laiškus barstys medžių lapai tuomet, kokie vaisiai ir mintys bus su tavim tavo rudenį? Ar galėsim tuomet skristi lengvai ir svajingai (lyg tie rudens lapai atgyvenę savo ciklą), kuždėdami apie prasmę ir laukdami naujo atgimimo?
Anelė Lukjančiuk:
– Gyvenimas margas kaip ruduo… Ir gyvenime – kaip rudenį. Ruduo viską ir išsprendžia.
Irena Šuliauskienė:
– Rudenį mintys liūdnesnės. Ir medžiai, ir žmonės liūdnesni. Jie tarsi supanašėja gatvėse. Nykiau. Nostalgijos daugiau. Ir susimąstymo, kai artėja Vėlinės.
Daina Jurkonienė:
– Koks grožis – kiek spalvų. Ir sunku surasti vienodai geltoną, žalią, rudą – skirtingos visos. Lapkritis, manau, padovanos ir darganų, šalnų. Bet toks yra gyvenimas. Juk tik nuo mūsų pačių priklauso, kiek sugebėsime džiaugtis rudens lietumi, pavasario žiedais ar žiemos šalčio raštais.
Brigita Vaitiekūnaitė:
– Su lapkričio pradžios gaida žemę aplanko nuostabus auksinis ruduo. Ruduo, kuris jau klaidžioja po langais. O lapai blaškosi po rudeniu kvepiančią žemę, lyg žiemos speigui ruoštųsi… Tolumoje Kapinių kalnelyje blykčiojančios žvakelės šildo, nors tamsa tarsi gaubia vėlių atminimą. Kuris, beje, atgyja žmonių prisiminimuose, gyvųjų. Ir jau danguje keliauja paukščių šeimynėlės… Galbūt šiuo metu ten labiau bendrauja ir vėlės.
Aplinkui, kur tik apsidairysi, jauti lietuviškąjį rudenį. Mūsų žemės dirvožemiai jau ištuštėjo. Retas kuris ūkininkas dar paliko keletą savo gėrybių laukuose. Nes dauguma jų – javai, kviečiai, moliūgai ar morkos – nurinkti ir paslėpti, kad tik ilgau išliktų šviežesni ir geresni.
Laikui pereinant, vakaro tamsa užgobia vis anksčiau ir anksčiau. Ji kiekvieną traukia prie širdį šildančių užsiėmimų bei darbų. Vienus – į šiltą šeimos ar draugų ratelį su arbatos puodeliu, kitus – priverčia vėl prisiminti rankdarbius ir gal jau žiemai pasiruošti porą šiltų, megztų vilnonių kojinaičių. Vis labiau jaučiant rudenį, pravartu atsiversti jau seniai skaitytą knygą su vis naujais siužeto pokrypiais. Štai kas man atskleidžia auksinio rudens grožį.
Kad ir kokiomis spalvomis nudažytas jūsų ruduo – gal jis labiau spalvotas ar daug magiškesnis nei manasis. Bet jis jau čia. Todėl norėčiau ir jums, brangūs skaitovai, palinkėti nuostabių ir palaimingų rudens vakarų ir šilumos jūsų širdyse, kuria, tarsi ta židinio liepsnele, sušildytume vieni kitus.
Parengė Palma Pugačiauskaitė
„Koks tu ir aš – tokia Lietuva“ ir „Tai, kas išaugina…“