Rubrika Kultūra: mumyse ir šalia mūsų

„Ašara Dievo aky“… Niekas, be Justino Marcinkevičiaus, taip jautriai ir talpiai nesikreipė į Lietuvą. Todėl Jo žodžiais pašaukiam žodį, akmenį, Lietuvą… Jo žodžiais išpažįstame meilę: „Myliu nuo Nemuno pradžios lig pabaigos, nuo vieno kranto ligi kito“. Net skausmo žodžiai, netekus artimųjų, yra poeto: „Ne žemę po liepa radau,/o švintančią motiną: dangų/ ji laikė ant kelių ir glostė“. Jo citatomis primename: „pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą“. Just. Marcinkevičius kartu su mumis, o mes kartu su poetu … Skaityti toliau →

Iš Išlaužo kilusi Gintarė Maskaliūnienė (Marčiulynaitė) pirmą kartą teptuką į rankas paėmė, tikriausiai kaip ir dauguma vaikų, dar ankstyvoje vaikystėje. Jau tuomet jaunesnioji Marčiulynų atžala mėgdavo stebėti tapantį vyresnėlį brolį. Ją taip žavėjo teptuko slydimas ir atsakingas brolio požiūris į tai, ką daro, jog dar būdama maža, Gintarė visiems sakė, jog užaugus ji bus dailininkė. Tačiau, kiek daug mažos mergaitės svajonėse ir žodžiuose buvo tiesos, ir šeima, ir ji pati suprato tik gerokai vėliau, kai … Skaityti toliau →

Kai mintimis aš praeitin nuklystu, menu Lizdeikių kaimą, tėviškę, namus, Šalia, arti gyvenusius kaimynus: Jurkšus, Rusecką, Narbutą bei Kačergius. Ten tolėliau, prie miško, už kanalo, styrojo Veiverienės sodybėlė paprasta. Šalimais jos takelis vedė į Bielskynės bažnytėlę pro Gervės, Bielskaus-Vaškelienės namelius tada. Menu, kai kas sekmadienį pro Kabišių sodybą, miško kampą, į Bielskaus bažnytėlę vesdavos mama, Čia melstis eidavo visi šio kaimo žmonės. Šiandien nugriautos šitos bažnytėlės, tik likę pamatai tėra. Šiaurinėj Viliušių, mūsų tėvų, sodybos … Skaityti toliau →

Kūrybos medis augina atžalas Meilė, pagarba savo kraštui, artimam žmogui, senųjų lietuviškų tradicijų išsaugojimas ir jų tęstinumas – tokios vertybės puoselėjamos Jiezne gyvenančių Valentų šeimoje. Ir nors trys iš keturių Ingridos Valentienės atžalų – jau suaugę, bet kadaise dar Ingridos senelių pasėtos lietuvybės sėklos įleido stiprias šaknis ir užaugino brandžius vaisius, o su lietuviška žodine kultūra auga jau ir penktoji Valentų šeimos karta. Ingrida Valentienė lietuvybę puoselėja ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje – … Skaityti toliau →

(1930-2016) Jėzau, gimęs mums šiąnakt, Mus valdyk, mums viešpatauk! Dievo taiką žemei nešk, Tepriklauso tautos Tau! (Lacrima 1985.11.21) Adventu pradėdami naujus liturginius metus, esame kviečiami stabtelėti ties praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Asmenybę visiškai pažinti įmanoma tik suvokiant jos darbų poveikį laikotarpiui, kuriame ji ir jos tauta gyveno. Mūsų kraštietė Marija Katiliūtė-Lacrima vienuolė, viena ryškiausių religinės poezijos kūrėjų Lietuvoje. Poetė gimė 1930 m. spalio 4 d. Mačiūnuose, penkių vaikų šeimoje. Nuo 1950 m. mokėsi Prienų vakarinėje … Skaityti toliau →

Pristatome kraštiečių kūrybą „Laukinėje gamtoje niekada nenuobodu, joje gausu įvairiausios gyvybės, jos sąsajų, santykių, dramų, spalvų, paslapčių ir jos turtais gali stebėtis ir džiaugtis visi, tik kiekvienas kitaip. Man ji – įstabaus grožio šaltinis, žinių, jausmų, išminties skrynia, nusiraminimo, apsivalymo oazė, namai“, – tokie žodžiai įrašyti pirmuosiuose Eglės Aukštakalnytės-Hansen knygos „Laukinė motina Gamta” puslapiuose. „Laukinė motina Gamta” – tai jau trečioji mūsų kraštietės prieniškės E. Aukštakalnytės-Hansen knyga, kurioje ji dalijasi įspūdingais atradimais iš kelionių po … Skaityti toliau →

Senosiose Balbieriškio kapinėse už Peršėkės upės nuo miestelio einant kairėje pagrindinio tako pusėje prašalaičiui sunkiai pastebimas žemės kauburys, iš keturių pusių apjuostas apsamanojusiais akmenimis. Tai penkiolikos metrų ilgio ir dešimties pločio koplyčios, turinčios išmūrytą rūsį, liekanos. Vietos senoliai mena pasakojimus apie Pirmojo pasaulinio karo metais kilusį kapinių koplyčios gaisrą, persimetusį į miestelį, plėnimis paleidusį keliolika pastatų tarp Ringio upės ir bažnyčios. Vilniaus gatvės pradžioje gyvenusio ir trobesių netekusio Stasio Diškevičiaus giminaičiai pasakojo, jog gaisrą sukėlė … Skaityti toliau →