Su lietuviškomis tradicijomis auga jau penktoji Valentų šeimos karta

Kūrybos medis augina atžalas

Meilė, pagarba savo kraštui, artimam žmogui, senųjų lietuviškų tradicijų išsaugojimas ir jų tęstinumas – tokios vertybės puoselėjamos Jiezne gyvenančių Valentų šeimoje. Ir nors trys iš keturių Ingridos Valentienės atžalų – jau suaugę, bet kadaise dar Ingridos senelių pasėtos lietuvybės sėklos įleido stiprias šaknis ir užaugino brandžius vaisius, o su lietuviška žodine kultūra auga jau ir penktoji Valentų šeimos karta.

Ingrida Valentienė lietuvybę puoselėja ne tik savo šeimoje, bet ir visuomenėje – ji yra Jiezno kultūros centro folkloro ansamblio „Jieznelė“ vaikų ir suaugusiųjų grupės vadovė. Moteris pamena, kad meilė muzikai ir lietuviškoms tradicijoms užgimė dar vaikystėje, nes su lietuviška daina ir šokiu gyveno jos tėvai bei seneliai, tad laikui bėgant nenutrūkstamas tradicijas perėmė ir ji su broliais bei seserimi, o vėliau perdavė ir savo vaikams. „Mokykloje lankiau chorą, dalyvavau dainų dainelėse, tačiau ne vien šie aspektai lėmė mano meilę muzikai. Kultūros gyvenime buvau nuo pat mažens, kartu su savo tėvais. Manau, kad tai – viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl pasirinkau būtent šį kelią, nes tai – mano kraujyje“, – pasakoja Ingrida.
Paklausta, ką jos gyvenime reiškia folkloras, moteris sako: „Tai – senoviniai papročiai, dainos iš senelių lūpų, požiūris į praeitį ir vertybės, kurias ugdau savo vaikų gyvenime“. Tiesa, nepaisant to, jog lietuviškos tradicijos ir papročiai Ingridą lydėjo nuo ankstyvos vaikystės, folklorinis dainavimas jos gyvenime atsirado vėliau – kai prieš 26-erius metus atsikraustė gyventi į Prienų rajoną, Vėžionių kaimą, ir pradėjo dirbti šio krašto kultūros namuose, kur tradicinė žodinė kultūra užėmė svarbią vietą. „Taip ir prasidėjo mano kelias kartu su juo“, – teigia veikli moteris.
Kadangi darbas ir pomėgiai sutapo ir, kaip pati Ingrida teigia, folkloras užėmė didžiąją dalį jos gyvenimo, matydami gražų mamos pavyzdį, mamos pėdomis pasekė ir visi keturi jos vaikai – dvi dukterys ir du sūnūs. „Taip ir užaugome visi kartu su liaudiška muzika, daina ir šokiu. Kaip ir mes su seserimi ir broliais perėmėme tradicijas iš tėvų, senelių, taip ir aš noriu jas perduoti savo vaikams bei anūkams“, – pasakoja keturių vaikų mama.
Vis dažniau visuomenei plėtojant mintį, jog jaunimas negerbia senųjų lietuviškų tradicijų, Ingrida atvirauja, kad, augant vaikams, taip pat buvo įvairių situacijų. Buvo laikas, kai jiems tai atrodė galbūt neįdomu, o galbūt „atgyvena“ ar tiesiog nusibodę, tačiau ji niekada nei dukrų, nei sūnų nevertė tuo užsiimti. Gal ir todėl, kad turėjo teisę patys pasirinkti, galiausiai jie vis tiek sugrįždavo ten pat, nuo ko pradėjo ir su kuo užaugo – folkloro. Tad šiandien Ingrida drąsiai tvirtina ir džiaugiasi, jog jos vaikai vertina lietuviškas tradicijas ir jų nesigėdija.
Moteris didžiuojasi, kad visi jos vaikai – gabūs muzikai: ir sūnūs, ir dukterys lankė muzikos mokyklą. Šiuo metu jaunėlio Nojaus gyvenime muzika užima reikšmingą vietą – jis groja keliais instrumentais, dainuoja, abi Ingridos dukros savo ateitį taip pat sieja su tradicine kultūra, o vyriausia dukra Ieva kartu su mama ir sakralines giesmes gieda.
Jaunesnioji Ingridos dukra Gabija kartu su mama ant scenos stovėjo būdama vos trejų metukų. „Kadangi ant scenos reikia natūralumo, aš ten visada tikdavau su savo nuoširdžiu vaikiškumu. Kaip mano mama sako, „duodavai gyvumo“. Pamenu, kai kažkuriais metais buvo dainų šventės apžiūra, turėjau užvesti dainą, o aš tuo metu sugebėjau susijuokti ir iš gėdos užsimesti prijuostę sau ant galvos. Mano pasirodymą stebėjusi mama manė, kad „viskas“, bet mano natūralumas sužavėjo komisiją ir mes tikrai patekome“, – savo pirmosiomis patirtimis dalijasi mergina.
Visgi Gabija pripažįsta, jog paauglystėje pasitaikydavo ir, kaip ji pati sako, vaikiškų kaprizų, tačiau padėjo tai, jog mama savo vaikų niekada neversdavo užsiimti tuo, ką daro pati. „Kai pasakydavau, kad nedainuosiu ar nedalyvausiu, ji atsakydavo: „Nedainuok, niekas tavęs neverčia“, bet dienos pabaigoje vis tiek mintys apsiversdavo ir stovėdavau ant scenos. Iš vienos pusės, nesinorėjo nuvilti mamos, o kita vertus, su tuo užaugau, todėl pati labai norėjau visur dalyvauti, tad ir susidomėjimas folkloru išsivystė natūraliai, o dabar suprantu, saugau ir puoselėju tai, ką išugdė mama“, – atvirauja jaunesnioji I. Valentienės dukra.
Šiuo metu Gabija mokosi apeigų ir švenčių organizavimo. 21-erių mergina pasakoja, jog baigus vidurinę mokyklą, jos ateities planai buvo visai kitokie – tuomet ji pasirinko paramediko specialybę, tačiau greitai suprato, kad tai visai ne jai, tad mokslus nutraukė. O vėliau pasirinko tai, su kuo užaugo, ką išmano geriausia, nes, anot jos, tikras lietuvis turi pažinti savo tautos tradicijas, muziką, ją suprasti ir visa tai išsaugoti savo vaikų širdyse.
Mergina įsitikinusi, kad folkloras gali būti įdomus ir jaunimui, tereikia atrasti tinkamą būdą, kaip jį tuo sudominti. Visgi Gabijos asmeninė patirtis liudija, jog bene didžiausią indėlį turi įdėti tėvai ir mokykla. „Taip, kaip jie sugeba „įskiepyti“ vertybes, požiūrį į lietuvybę, tradicijas ar papročius ir ar iš viso stengiasi priminti savo vaikams tai, kas turi būti svarbu kiekvienam lietuviui, tokį požiūrį ir išugdys savo vaikuose… Negaliu teigti už visus, bet tikrai žinau, kad mano amžiaus žmogui jau vis mažiau ir mažiau įdomios senosios dainos, su kuriomis užaugo mūsų tėvai ar seneliai, ir vis sunkiau juos tuo sudominti. Tikrai yra jaunų žmonių, kuriems patinka folkloras, bet pažįstu ir tokių, kurie į tokius dalykus nebežiūri rimtai, galbūt net jaučia gėdą prieš savo bendraamžius, nes tai neatrodo „kieta“, – sako jaunosios kartos atstovė.
I.Valentienė jau džiaugiasi ir trimis anūkais. Vyriausiam, penkerių metukų, Adamui jau taip pat yra tekę pabuvoti ant scenos šeimų festivalyje. Tiesa, tuomet dainuoti Adamas buvo kiek per mažas, tačiau dabar mu-zikali moteris pastebi, kad anūkas turi gerą klausą, todėl viliasi, jog ateinančioje respublikinėje dainų šventėje berniukas kartu su šeima dainuos liaudiškas dainas. „Tikiu, kad tokie vaikai – Lietuvos ateitis“, – sako lietuvybės puoselėtoja. Kiti Ingridos anūkai dar maži, jiems vos 1-eri metukai, tačiau moteris viliasi, kad visi trys anūkėliai ateityje noriai tęs tėvų, senelių ir prosenelių puoselėtas tradicijas.
Rimantė Jančauskaitė