Dešimt metų be ir visada su poetu Justinu Marcinkevičiumi…

„Ašara Dievo aky“…

Niekas, be Justino Marcinkevičiaus, taip jautriai ir talpiai nesikreipė į Lietuvą. Todėl Jo žodžiais pašaukiam žodį, akmenį, Lietuvą…
Jo žodžiais išpažįstame meilę: „Myliu nuo Nemuno pradžios lig pabaigos, nuo vieno kranto ligi kito“. Net skausmo žodžiai, netekus artimųjų, yra poeto: „Ne žemę po liepa radau,/o švintančią motiną: dangų/ ji laikė ant kelių ir glostė“.
Jo citatomis primename: „pabandykime suprasti gyvenimą kaip pareigą“.
Just. Marcinkevičius kartu su mumis, o mes kartu su poetu ėjome į Atgimimo revoliuciją (data įrašyta virš eilėraščio „1989 m. Vasario 16-oji“):
Diena atrištom akim.
Tauta iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atkimt.
Tebūnie jos žodžiai kilnūs.
Jo žodžiais dainavom: „Tai uždaryk mane, tėvyne, savyje“. O kur dar „Penkios meilės elegijos“, „Namų psalmės“, „Mažvydas“, „Mindaugas“, „Donelaitis“….
„Žiburio“ gimnazijoje poeto atminimas neužmirštas. 2018 m. atidaryta edukacinė erdvė, skirta poeto Just. Marcinkevičiaus atminimui. Atidarymo šventei mokiniai pastatė filmuką, kuriame apžvelgė poeto gyvenimo Prienų rajone metus, pabuvojo svarbiausiose vietose: gimtinėje, pradinėje mokykloje, „Žiburio“ kalnelyje, skaitė eilėraščius, kurių gimimą įkvėpė šios vietos, sutikti žmonės. Just. Marcinkevičiaus edukacinėje erdvėje vyksta lietuvių kalbos ir literatūros, netradicinės pamokos, pavyzdžiui, Kalėdinės pamokos metu skaitėme poeto eilėraščius apie žiemą. 2020 m. vyko Just. Marcinkevičiaus poezijos skaitymai. Eilėraščius skaitė gimnazijos lituanisčių paruošti mokiniai, atsiminimais dalinosi poeto bendraklasiai, sūnėnas J. Jonyka. Todėl galime pasakyti, kad poetas Justinas Marcinkevičius visada su mumis. Poetas su mumis kartu kiekvieną dieną, kiekvieną akimirką, kiekvieną Vasario 16-ąją:
Tuo keliu aš pareinu,
ant to slenksčio atsisėdu,
langu tuo žvaigždes skaitau.
Savo žodžiu, buvimu šalia jis ragina: „ dienos/ įtemptas būgnas/ tyliai, bet atkakliai/ eik eik“
Ir tarsi rašo „Laišką“ mums:
parašysiu kaip niekad nebūna
tik iš krintančių lapų suprasi
jog tai buvo žemėj
skaitysi
ir galbūt tarp eilučių regėsi
sunkiai einančias mano akis
parašysiu kaip būna kai nieko
iš alsavimo gal ir pažinsi
jog tai aš
kai skaitysi
apkabink jį – tai viskas
ką turiu
Snieguolė Milušauskienė
„Žiburio“ gimnazijos mokytoja

Ateitis dar nesibaigia…

„Aš dėkingas, kad likimas lėmė gimti Prienų rajone, kur žmonės kalba tokia sodria ir taisyklinga lietuvių kalba“ (Justinas Marcinkevičius)

Poeto ir garbaus mūsų kraštiečio dukros Jurga ir Ramunė su šviesios atminties Genovaite Marcinkevičiene memorialinio kambario atidarymo dieną.

Prienų rajone gyvenantys žmonės visada didžiavosi tuo, kad yra Justino Marcinkevičiaus kraštiečiai. Buvo ir yra linkę Jį savintis, tai pabrėždami pasakymu: „Mūsų Marcinkevičius“, suprask – ne šiaip koks nors Marcinkevičius, o MŪSŲ, t.y. – POETAS Justinas Marcinkevičius. Tas žinojimas, kad turi savo poetą, prieniškiams suteikdavo stiprybės, nes Justinas Marcinkevičius visada buvo moralinė ir dvasinė atrama ne tik kultūros darbuose, bet ir didžiuose lietuvybės puoselėjimo ir valstybės atstatymo darbuose Prienų krašte.
2011-ųjų vasario 16-ąją Poeto netekome. Liko Kūryba, prasmingas ir santūrus Gyvenimas, iš kurių mokėmės ir vis dar mokomės mylėti savo namus, savo kraštą, savo kalbą, žmones ir Lietuvą.
Aiškiai juntamas gilus Poeto ryšys su gimtine prieniškius tarsi įpareigojo – Justino Marcinkevičiaus atminimas turi būti įamžintas gimtajame krašte. Čia turi būti saugoma atmintis ne tik apie Justiną Marcinkevičių, bet ir apie sudėtingą poeto gyventą laiką, tautos istorijos ir kultūros ženklus, užkoduotus kūryboje.
Justinas Marcinkevičius buvo knygos žmogus, todėl sprendimas prisiimti atsakomybę nešti Poeto Justino Marcinkevičiaus vardą rytdienai Prienų rajono viešajai bibliotekai buvo labai organiškas, lyg savaiminis. Poeto našlė Genovaitė Marcinkevičienė pritarė Prienų rajono viešosios bibliotekos bendruomenės iniciatyvai ir 2011 m. liepos 28 d. Prienų rajono savivaldybės taryba priėmė sprendimą suteikti Prienų rajono viešajai bibliotekai kraštiečio poeto Justino Marcinkevičiaus vardą.
2012 m. rugsėjo 28 d. buvo atidarytas Justino Marcinkevičiaus memorialinis kambarys, kuriame įsikūrė Genovaitės Marcinkevičienės padovanota didžioji Poeto asmeninės bibliotekos dalis, drauge su lentynomis iš Poeto darbo kambario Mildos gatvėje Vilniuje (lentynas kadaise „sumeistravo“ pats Justinas Marcinkevičius) ir knygomis, sustatytomis taip, kaip ir Justinui Marcinkevičiui gyvam esant – tose pačiose lentynose, ta pačia tvarka.
…Daugiau kaip prieš 35-erius metus Justinas Marcinkevičius yra pasakęs: „Žinau, kur baigiasi ateitis: ten, kur prasideda abejingumas tautos istorijai, kultūrai ir kalbai“.
Abejingų tarp apsilankiusiųjų bibliotekoje įkurtame Poeto Justino Marcinkevičiaus memorialiniame kambaryje, prisilietusių prie Poeto rankų šilumą dar menančių knygų jo asmeninėje bibliotekoje – nebūna. Vadinasi, ateitis – dar nesibaigia…
Dalia Bredelienė
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešosios bibliotekos metodininkė

Matome žodžius, girdime įskaitytus tekstus…

Prienų krašto muziejus – viena iš tų vietų, kur J. Marcinkevičiaus šviesa švies visada. Justinas Marcinkevičius ir Prienų krašto muziejus glaudžiai susiję. Poetas labai džiaugėsi, kad Prienų krašte kuriamas muziejus ir muziejaus atidarymo proga pasakė: „…Šiandien galime su džiaugsmu ir pasididžiavimu pasakyti: Prienai turi tai, ko dar niekados neturėjo – Prienai turi savo krašto muziejų. Tai daug, tai labai daug. Turime vietą, turime pastogę, į kurią patys atėję ar kokį svečią atlydėję galime ištarti: štai čia su meile sudėtas, su pagarba surinktas ir išrikiuotas šito krašto gyvenimas, jo žmonių darbai, jų džiaugsmas ir vargas, jų kančios ir praradimai. Čia dega niekada neužgęsęs mūsų krašto žmonių siekimas laisvės ir šviesos, tiesos ir grožio. Galime pasakyti, kad nuo šiol čia apsigyveno Prienų krašto DVASIA, įsikūnijusi senuose audiniuose, medžio ir molio dirbiniuose, senose nuotraukose ir knygose. Tegul būna jai čia gera ir jauku.“

Prienų krašto muziejus yra vienas poeto Justino Marcinkevičiaus palikimo saugotojų. 2015 metų pavasarį ir vasarą rašytojo dukros atidavė nemažai poeto asmeninių daiktų. Muziejų taip pat pasiekė darbo kabineto baldai ir visa tai, kas buvo kabinete: stalas, spintutė, nedidelė minkštoji dalis, nes poeto našlė, dabar jau šviesaus atminimo Genovaitė Marcinkevičienė po rašytojo mirties buvo palikusi darbo kabinete viską taip, kaip buvo, ir nieko neleido judinti, sakydama, jog jai dar per anksti atsisveikinti su tais daiktais. Tačiau poeto dukros nusprendė kitaip – jos pamanė, kad tinkamiausia vieta ir didžiausia galimybė daiktams išlikti yra muziejus, todėl Prienų rajono savivaldybės tarybos sprendimu suformuotas Prienų krašto muziejaus Justino Marcinkevičiaus rinkinys. Daiktai, kurie pateko į muziejų, tampa eksponatais – jų, kartu su knygomis, gali susidaryti per tūkstantį.
Šiandien Prienų krašto muziejuje, „Literatūrinių Prienų“ ekspozicijoje, galima pažinti Justiną Marcinkevičių kaip kūrėją, kaip vieną iš pagrindinių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veikėjų, kaip puikų šeimos žmogų – vyrą, tėvą, brolį, giminaitį.
Sunku patikėti, kad praėjo jau 10 metų, kai netekome vieno iškiliausių lietuvių tautos poetų. Tačiau poeto davasia gyva, mes, muziejininkai kasdien, matome poeto žodžius, girdime jo įskaitytus tekstus, klausome jo žodžiais parašytų dainų.
Lolita Batutienė
Prienų krašto muziejaus direktorė