Marijai Katiliūtei-Lacrimai – 90

(1930-2016)

Jėzau, gimęs mums šiąnakt,
Mus valdyk, mums viešpatauk!
Dievo taiką žemei nešk,
Tepriklauso tautos Tau! (Lacrima 1985.11.21)

Adventu pradėdami naujus liturginius metus, esame kviečiami stabtelėti ties praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Asmenybę visiškai pažinti įmanoma tik suvokiant jos darbų poveikį laikotarpiui, kuriame ji ir jos tauta gyveno. Mūsų kraštietė Marija Katiliūtė-Lacrima vienuolė, viena ryškiausių religinės poezijos kūrėjų Lietuvoje.
Poetė gimė 1930 m. spalio 4 d. Mačiūnuose, penkių vaikų šeimoje. Nuo 1950 m. mokėsi Prienų vakarinėje vidurinėje mokykloje, iškart pradėjo nuo šeštos klasės. Mokytis sekėsi, buvo pirmūnė. 1961 m., dar studijuodama Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą, Marija savo gyvenimą paaukojo Dievui, tapdama pogrindyje veikusios Kristaus Karaliaus diakonių kongregacijos seserimi. Našlaitės dalią patyrusi Marija Katiliūtė 1963 m. baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, 1971–1989 m. dirbo žurnalo „Kultūros barai“, 1988–1995 m.– „Katalikų pasaulis“ redakcijose. Jos poezijoje vyrauja religinė meditacija su tautiniu atspalviu.
„Turbūt nėra sunkesnio egzamino už tą, kurį pateikia gyvenimas: kalbėti apie save. Esu iš derlingos rašytojų Prienų žemės, kur, atrodo, kiekvienas kiek prasilavinęs žmogus, jei tik nori, gali rašyti. Šis įspūdis sustiprėja apsilankius Prienų krašto muziejuje, kai susipažįsti su tokia daugybe garsių kūrybingų asmenybių“, – taip apie save viename iš interviu kalbėjo poetė.
Kurti eiles Marija Katiliūtė pradėjo ankstyvoje jaunystėje, tačiau pirmoji knyga – sonetai „O Vilniau, Vilniau“ – Lietuvoje pasirodė tik 1989 metais. Sovietmečiu jos kūryba, nenurodant autoriaus, plito saviraida ir kartais buvo priskiriama kitiems poetams. Tik 1983 metais autorė pasirinko Lacrimos slapyvardį. Malšindama religinės poezijos alkį, per nuorašus sklidusi Lacrimos poezija pateko į užsienį ir, nenurodant autorystės, buvo išleista JAV, Australijoje, Kanadoje, Brazilijoje (Švč. M. Marijos ir Jėzaus Širdies litanijų invokacijų, Rožinio slėpinių, Kryžiaus kelio stočių apmąstymai). Daug jos eilėraščių tapo bažnytinėmis giesmėmis, neretai laikytomis tiesiog liaudies kūryba. Dar daug poetinės kūrybos, kurios Lacrima neapleido iki paskutiniųjų dienų, liko rankraščiuose. Klasikinio angliškojo soneto formos eilėraščiuose vyrauja religinė meditacija, dažnai įgaunanti tautinį atspalvį. Daugelis eilėraščių virtę bažnytinėmis giesmėmis. Kūrybai būdinga teologijos tiesų kaip slėpinių interpretacija, poetinis metafizinis dialogas. Sovietinės okupacijos metais religinių sonetų ir eilėraščių rinkiniai leisti užsienyje – Australija, JAV, Kanada, Brazilija nenurodant autorystės. Tenykščiai lietuviai, gėrėdamiesi jos žodžio skambumu, spėliojo, kas gi iš žinomų Lietuvos poetų – V.Mykolaitis-Putinas, K. Žitkus-Vincas Stonis ar dar kas – galėtų būti šios kūrybos autorius? Kad tai nauja, nežinoma poezijos Betliejaus žvaigždė – labai mažai kas težinojo. Lacrimos poezija, tai ištisi minčių lobiai, kupini gyvenimiškos išminties perliukų, jos kūryba suvirpina sielas, laikas tarsi sustoja: girdi naktį, girdi paukščius, matai meilę. Ši poezija yra labai aktuali šiuolaikiniame gyvenime, kai labai svarbu sustoti, pamatyti, įsiklausyti. Lacrimos kūryba – tai mąstomoji poezija – skirta skaityti veikiau tyliai ir vienumoje. Kažin, ar pati poetė galėjo įsivaizduoti, kad jos sonetų rinkinys „Irtis į gilumą“ kai kam gali tapti netgi gyvenimo knyga.
Lietuvoje išleista M. Katiliūtės-Lacrimos religinės lyrikos bei poetinių meditacijų rinkiniai „Troškulys“, „Septynios gelmės“, „Atverk man lūpas“, o 2015 m. – papildyta Rožinio meditacijų knyga „Mergelės Žiedas“. M. Katiliūtė-Lacrima sakė, jog kūryba jai teikianti džiaugsmo todėl, kad ja galima dalytis su kitais.
2000 metais už nuopelnus atkuriant ir įtvirtinant Lietuvos nepriklausomą valstybę Marija Katiliūtė-Lacrima apdovanota Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Rūta Levinskienė
Prienų krašto muziejaus kultūrinių veiklų koordinatorė ir organizatorė