Negandų šuva

Romaldas Zabulionis

Su sausuolių šakų ir plonų išvartų nešuliais ant pečių vyrų vora lėtai žingsniavo smėlėtu miško keliuku. Nešulių virvės skaudžiai rėžėsi į prakaituotus sprandus. Kai priekyje pasirodė raitas kliučvaitis, iki miestelio pirmųjų trobų kinkuoti buvo likę apie pora varstų. Sustabdęs arklį dvaro liokajus bizūno kotu Mykolui ir Petrui nurodė surinktas varganas malkas nešti į jo, į kliučvaičio, kiemą. Šie vyrai buvo ūgiu didesni, o ir jėga stipresni už kitus, tai ir pagalių ryšuliai pas juos gerokai storesni kaip pas kitus. Mykolui prisiminus žiauriais rimbo smūgiais nuplaktą, vos gyvasties neatidavusią žmoną, kuri, negalėdama paeiti, kelis varstus šliaužė, ropojo visą naktį link savo namelių pas alkanus, jau kelios dienos jokios putros negavusius vaikus, sudrebėjo kojos ir piktas raudonis išmušė veidą. Nežmoniškai sunkią moteriškės naktinę kelionę namo saugojo bei lydėjo stambi, iš šilo glūdumų atbėgusi vilkė, kuri lyg tai suprato – kad ir koks sunkus gyvenimas, tačiau meilė ir pareiga nepalikti vaikų našlaičiais nugali bet kokią negandą… Mykolo žmona Ona dar nežinojo, kad motinos rūpestis, pasiekus namus, privers ją įsipjauti pirštą ir, neturint pieno, krauju pamaitinti alkaną kūdikį.
Petras bandė priminti, kad ponas tik kartą į savaitę baudžiauninkus leidžia pusdieniui į mišką kablių pagalba pasilaužyti sausų šakų bei pasirinkti plonų išvartų malkoms, o pas juos nebelikę nei šakalio srėbalui pasišildyt.
– Dar bandysit kažką man aiškinti! Klausyt nenorit? Šekit jums, rupūžgalviai!..
Rėkė kliučvaitis, o varguolių rankas ir veidus nusvilino bizūno kirčiai. Iš skausmo vyrai paleido nešulius, tik nepaleido kablių ir jais bandė prisidengti čaižomas galvas, pečius. Mykolas nebeišlaikė, mostelėjo kabliu į kliučvaitį, užkabino jį už diržo ir, stipriai truktelėjęs, išvertė pono patikėtinį iš balno. Petras primynė koja dvarponio pareigūno ranką, sugriebė bei atėmė bizūną. Metę savo ryšulius pribėgo ir kiti malkautojai. Kliučvaičio akys iš siaurų ir piktų virto į pilnus baimės išsprogusius rutuliukus. Atsimindami įvairiausias skriaudas vyrai negailėjo jo maitojamo kūno. Kas pagaliu, kas kabliu, kas susiradęs akmenį vis taikėsi užvožti ir vožė be jokio gailesčio. Tik kai kliučvaičio pavidalas nebejudėjo, nutempė jį tolėliau nuo kelio, atsegė arklio kamanų pavadį, padarė iš jo kilpą ir pakabino pono patikėtinį ant sausos storos pušies šakos. Praėjus kažkiek laiko Petras pusbalsiu sumurmėjo:
– Jau atidavė velniui dūšią.
Pradėjo visi tartis, kaip paslėpti užmuštąjį. Pakasti nelabai gerai, ieškos… Pono šunys gali surasti.
– Reikia sudeginti. Norėjo malkų, tai ir pašildykim, – nusprendė Mykolas.
Bet kas gi čia?.. Negyvėlis sujudėjo. Pašiurpusiems malkautojams krustelėjo visi plaukai, kas tik kokius turėjo. Petras, nors ir nenorom, pokštelėjo pagaliu nelaimingajam, galbūt ir nuodėmes norinčiam išpirkti, skriaudiko kūnui. Mykolas, negera šviesa žaibuojančiom akimis, dėbtelėjo į egzekutorių būrelį ir riktelėjo:
– Visi!
Ir vėl pasipylė smūgiai, ir vėl rišo šikšninį pavadį ant sausos šakos… Išlakios šilo pušys ėmė ošti liūdną, neramią rekviem muziką. Dabar palaukė gerą pasvalandį. Apylinkių žmogeliai laiką skaičiuodavo pagal sklidančius miestelio bažnyčios varpo dūžius.
– Nu ir kų dabar darom? Virš malkautojų pakibo minčių debesėlis. Niekam nesinorėjo pabaigti, ką pradėjo. Tik sujudo sulaukę nedvejojančio Mykolo ženklo, parodyto smakru prie didžiulės drebulės pūpsojusio nemažo akmens link, kur juodavo sena piemenų laužavietė. Nutempė auką tenai, pritraukė jos kelius prie galvos ir surišo tuo pačiu pavadžiu. Netrukus į miško gilumą nuvilnijo sunkūs, tamsūs, salsvi dūmai. Kūnas rietėsi, pūtėsi ir, tik trūkus pavadžiui, išsitiesė visu ilgumu bei, dėbtelėjęs baltomis akimis į baudžiauninkus, ėmė spirgėdamas degti. Malkų ir aukos liepsnų liežuviai pradėjo greitą darbą, viską versdami pelenais. Vienas iš malkautojų kliučvaičio arklį pavedėjo upės brastos link, pervedęs per ją, nubalnojo, nuėmė kamanas ir, nusilaužęs lazdyno rykštę, pavijo gyvulį tolyn į plačias kitos parapijos paupio lankas. Grįždamas per upės vandenį pakišo balną ir kamanas giliau į pasvirusio medžio pakelmę. Tą turtą dar prislėgė ir nemažu, maurais apžėlusiu akmeniu. Suskambus bažnyčios varpui vakaro mišioms vyrai aptvarkė blėstančią laužavietę ir su varganais malkų likučiais patraukė namų link.
Artėjant nakties tamsiai skraistei, pradėjo dvelkti vėsus žiemių šono vėjas. Atskridęs stambus juodas varnas atsargiai artinosi prie ką tik išblėsusių žarijų ir pelenų kauburio. Pamatęs apanglėjusį aukos rankos pirštą jį kaptelėjo ir užsinešė ant apatinės medžio šakos. Prispaudęs koja pradėjo rastą laimikį rakinėti snapu bei kukliai vakarieniauti, ir jis visai nekreipė dėmesio, kad kažkoks mažas likutis blausiai blykstelėjo, krisdamas žemyn. O krito ne kažkas – krito kliučvaičio žiedas, kursai, nepasiekęs dirvos, užsimovė ant visai neseniai išdygusios, liaunos drebulės atžalos šakelės. Šakelė nuo gauto, nors ir nedidelio, svorio pasviro laužavietės link. Po vakarienės varnas prisnūdo, bet, sergėdamas aplinką, dažnai atmerkdavo tai vieną, tai kitą akį.
Patekėjo mėnulio pilnatis. Dar stipriau ėmė traukti žiemys. Besklaidydamas pernykščius lapus vėjas surado šviežių pelenų kauburėlį ir žaisdamas vertė juos suktis verpetu bei sruogomis skverbtis kaip į verpstę, į tebekabančio ant šakelės žiedo skylę. Užu improvizuotos verpstės ėmė ryškėti juodo šuns pamėklės siluetas. Neilgai trukus mėnulio balzganos spinduliai atsiradusiam dariniui įžiebė blausius akių veidrodėlius. Su pašiauštu keteros kailiu vaiduokliškas juodas stambus šuva, be garso plaukdamas, kaip šešėlis dingo tarp medžių šešėlių. Ir nuo tų laikų, ateinant karo neramumų metams, badmečiui ar kitoms negandoms, po dvarvietę ar ant pamiškės keliukų žmonės pamatydavo keistą, išblukusiomis akimis, šunį. Ir visiems per nugarą nusirisdavo šaltuko banga. Drąsesni vyrai bandydavo atrasti jo pėdsakus, nors nei vienam nepasisekdavo. Atrodė, kad tas sutvėrimas juda kojomis neliesdamas žemės. Keisčiausia, kad, dingus žiauriajam baudžiauninkų baudėjui, vakarais, o tuo labiau naktimis, niekas negalėjo prisiartinti prie jo namų. Kaip ir iš niekur staiga atsirasdavo didelis juodas šuva ir pabalusiomis savo akimis ieškodavo praeivio žvilgsnio… Apylinkių žmonės vengdavo apie tai kalbėti, tik pašnibždomis prasitardavo matę keistąjį padarą ir patylomis bandydavo pasiruošti negandų laikmečiui.
Laiko upė niekada nestoja tekėti. Buvo panaikinta baudžiava, praėjo du karai ir vargmečiai po jų, žmonių veiduose pradėjo virpėti šypsenų bangelės. Tą juodąjį negandų šešėlį visi pradėjo pamiršti, nebet koks senolis savo pasakojimuose prisimindavo ir kraupindavo anūkus už prastesnius jų apsiėjimus.
Į miškus atėjus tamsiam, vėlyvam rudeniui vieną naktį stojo stipri pilnaties mėnesiena. Dieną besidarbavę medkirčiai drauge su padžiūvėliais nukirto ir didžiulę drebulę. Primetę krūvą šakų įkūrė laužą, pietų metu šildėsi valgį bei džiovinosi drapanas. Tvyrojo tyla, slėpiningi šešėliai ir atviresnėse vietose sidabrinė mėnesiena. Laužavietėje ant nebaigusios sudegti šakos blausiai sužibo žiedas. Kaip ir iš niekur atsiradęs juodas šuo įdėmiai žiūri į šakos ir žiedo darinį, kažkuo panašų į verpstę. Tik paryčiais užklydo klajūnas vėjas ir ėmė kedenti juodą kailį, kuris po truputį balo, pilkėjo, virto pelenų sruogomis bei skerbėsi pro žiedo skylę ir byrėjo kitoje laužavietės pusėje. Išaušus vėsiam rytui aplink laužavietę striksėjo atskridusi šarka, pasirėdžiusi gražiu, juodų ir baltų spalvų sarafanu. Pamačiusi žiedą ilgai nedūmojo, kaptelėjo jį, mostelėjo sparnais ir nuskrido į paupio karklyną, kurio tankmėje buvo jos lizdas.
Visą laiką vienodai gerai ar blogai nebūna. Pasikeitus santvarkai ir kažinkelintai šalies valdžiai, prakutę vertelgos, praradę paskutinius sąžinės likučius, be jokių skrupulų ėmė kirsti brandžiausius šalies miškus. Atsirado didžiulės plynės, kur nebebuvo girdėti aukštų gražuolių pušų ošimo, genių kalenimo, pelėdų ūbavimo, mažų paukštelių giedojimo, žvėries atodūsių. Visi aukštesni, drūtesni medžiai didžiuliais perkrautais miškovežiais paliko kraštą ir išvežti svetur ten jau kūrė pridėtinę vertę. Čia, pirmiausia įvairiausiems tarpininkams, liko pluoštai popierinių banknotų. Taip atsirado pinigų… Žmonės gyveno turtingiau, tačiau keista, kad beveik nebeliko vaikų ir buvo uždaromos mokyklos. Padaugėjo apleistų, be gyvasties gryčių. Dar labiau apgriuvo dvaro ūkiniai pastatai, daug ankstesnės statybos fermos su priekaištu žiūrėjo tuščiomis akimis ir prakiurusiais stogais į kelią, laukdami pagalbos, retai, labai vėluojant, kai kurie tos pagalbos sulaukdavo. Galbūt yra tiesos pasakyme, kad ne visada piniguose laimė… O labiausiai stipriai apnyko žalia, galinga miško priedanga gamtos gyvasčiai, o tuo pačiu ir žmogui…
Vykdant biokuro paruošas buvo nurauti ir paupio žilvičių krūmai su visais šarkų bendruomenės lizdais. Didžiuliam šakų malūnui gaminant skiedrą kartu su dulkėmis bei įvairiausiais šapais kažkas krisdamas tyliai skambtelėjo, ir didelio paupio akmens įtrūkime blausiai žybtelėjo senoviškas žiedas… Užu kelių dienų atėję prie upės vaikai iš šakų liekanų užsikūrė lauželį ir, ant karklo šakelių pamovę, kepė ką tik sugautus žuveliokus. Stojus nakties metui ir patekėjus pilnačiai, upėje atsirado sidabro lieptas, lankos žolė rėdėsi žilais šalnos plaukais. O dangumi bjauriai plėšydamas tylą nuskrido svetimos šalies bepilotis lėktuvas, madingai dronu pavadintas. Ir vėl patapo taip tylu, kad girdėjosi nemiegančiųjų širdies dūžiai. Tik patekėjus spindinčiai aušrinei ryto vėjas ėmė žaisti su šviežiais pelenais…