Rubrika Nemunėlis

Apsakymas Romaldas Zabulionis Pravėrus sukrypusio svirno duris į akis krito viduryje grindų, tarp kitų aplūžusių rakandų, bemiegantis perdžiūvęs duonkubilis. Dominyko mintyse iškilo įtrūkusios plutos šypsena besišypsantis juodos duonos kepalas. Tą patį rudenį, suaręs buvusių gaspadorių bulvieną ir ją gerai suakėjęs, pasėjo rugius. Sėjo ant sprando užsidėjęs pantį su parištu kibiru, sėmė iš jo pilną saują grūdų, ir plačiai užsimojęs švystelėdavo, praleisdamas sėklas pro plačiai išskėstus pirštus. Suraibuliavę saulės spinduliuose plačia vėduokle krito rugiai į dirvą. … Skaityti toliau →

Apsakymas Romaldas Zabulionis Pavasaris. Dirvonai, pievos, krūmai jau nusidažė šviežia žaluma. Tik dar ne visur pakeitusios spalvą vėjo plaikstomos šiurena parudusios pernykštės paežerės viksvos. Senoji tėvo valtis kėpso dugnu į viršų, rodydama ne vieną skylę ir gerokai patręšusias lentas – taigi šiemet lopoma bei tepama karšta derva nebus. Aukštoko ūgio paauglys Marius, kuriam greitai penkiolika ir svajojantis, kad bus jūreivis, pasikasęs suveltų plaukų čiupriną pėdina prieš kalną namų link. Galvoje liūdna mintis, kad šiemet neturint … Skaityti toliau →

Gintautas Bartulis Vyrui su žmona jau seniai nebe po trisdešimt, porą kart tiek metų ir dar truputis, bet jie dar vis judėjo ir judėjo daug… Poilsiavo jie tuomet Žemaitijoje, Plateliuose, Paežerės kempinge. Jiedu buvo įsikūrę išlakiame pušyne, pro pušis matėsi ežeras. Buvo vakaras. Vis atvykdavo nauji žmonės. Iš tolo matėsi žingsniuojanti jauna pora. Šeima, du vaikai. Tėtis nešėsi didesnįjį, mama – mažesnįjį vyrukus. Tas, kuris buvo didesnis, visiškas baltapūkis, judėjo, krutėjo tėvo glėbyje ir dairėsi … Skaityti toliau →

Romaldas Zabulionis Pamažu pradėjo pavasarėti. Ant stogų kepurių brylių suspindėjo ledo varvekliai. Vidurdienį, paragavęs ledokšnių tirpsmo vandens, skardžiau sugieda gaidys, pašaliais kelias vištas, ištrūkusias į šviesą, besivedžiodamas. Mama jau kažkelintą kartą grįžta iš gurbo, o jos skarelė vis labiau smunka ant akių. Neramu… susirgo karvė… Kad ir kokį gardėsį gaspadinė savo numylėtinei besiūlytų, ta suka savo seilėtą snukį į šoną, net duonos riekutės, druska pagardintos, neberagauja. Šeimos galva, ankstyvam rytui brėkštant, išskubėjo į savo darbo … Skaityti toliau →

Poetei, prozininkei Aldonai Ruseckaitei paskirta Šilalės rajono savivaldybės Dionizo Poškos literatūrinė premija už poezijos knygą „Prie horizonto atsigręžk“ (Kaunas: Kauko laiptai, 2024). Taip nusprendė premijos skyrimo komisija.  Tai jau XVII kartą skiriama prestižinė premija už geriausią naują lietuviškos poezijos knygą, kurioje atspindimi etniniai motyvai, lietuviškos tradicijos ir istorinė tautos atmintis. Rašytojos Aldonos Ruseckaitės eilėraščių rinkinys „Prie horizonto atsigręžk“ itin panašus į akistatą su savuoju gyvenimu. Jame apstu pokalbių su artimais ir mylimais, kartais atsitiktinai pamatytais, … Skaityti toliau →

Dar ilgai akimis lydėjau jaunąją porą su mergytėmis. Matėsi, kad nueidami jie kažką kalbasi, gestikuliuoja, o gal net ir ginčijasi. Kai pasuko už kampo, mintyse palinkėjau sėkmės ir laimės, lyg tai būtų mano vaikai ir anūkai. Iš minčių pažadino trumpas „labas“. Apsidairiau, nieks į mane nežiūri ir nesikreipia. Pasivaideno… – Klausyk, čia aš, Giedrius, – pasigirdo iš už nugaros. Čia jau aš neištvėriau ir atsisukau. Tiesiai prieš save pamačiau vyrišką nugarą ir prie ausies pakeltą … Skaityti toliau →

Na štai. Ir vėl man taip nutiko. Antrąkart gyvenime. Noriu užrašyti ir papasakoti, kol laikas nenuplovė šio prisiminimo. Buvo gražus ankstyvas pavasario rytas, balandžio 10 dienos pradžia. Nors rytas giedras, net saulėtas, bet buvo vėjuotas ir labai žvarbus. Kažkur tarp minus vieno ir plius vieno laipsnio. O jei apie real feel, tai sakyčiau mažiausiai kokie minus trys. Atvažiavau vienu autobusu iki stotelės, kurioje reikia persėsti į kitą autobusą. Dabar kaskart, pasikeitus autobusų grafikui, turiu išlaukti … Skaityti toliau →

Romaldas Zabulionis Naktis paklojo kietą gruodą. Nei snapas, nei pašipę kojų nagai neįveikia sušalusios šlapios žemės. Negiliai, tik per pusę sparno plunksnos, guli apgraužtas stirnos skeletas, tačiau šiandien jo tikrai nepasieks ir skalsiais likučiais nepasisotins. Važiavusio su malkų kroviniu traktoriaus ratas įminė jo mitalą į apleisto keliuko žemę, o nakties šaltukas dar ir patikimai užrakino. Jau saulė patekėjo, bet sušildyti jo tamsių plunksnų neskuba. Šiaurys galanda suragėjusio purvo skiauteres ir, pašluodamas lapus, tiesina žiemai kelius … Skaityti toliau →

Liepa… Gražus ir kvapnus vasaros mėnuo… Atostogų mėnuo… O jos tikrai jaučiasi. Gatvėse žmonių mažiau, o ir vaikų vienas kitas bėgioja. Visi daugiau atsipalaidavę, mėgaujasi šiluma ir atostogomis. Bet sukasi gyvenimo ratas ir reikalų atsiranda net ir tada, kai norisi tik ilsėtis ir džiaugtis ramybe. Gavusi registruotą laišką, susirinkusi popieriukus išskubėjau ir aš į valstybinę įstaigą. Atvykau neplanuotam vizitui ir ką… „Pabučiavau“ užrakintas duris, perskaičiau, kad dirbs nuo penkioliktos valandos, ir išėjau į gatvę. Ką … Skaityti toliau →