Du susitikimai

Romaldas Zabulionis

Laikas matavo septyniasdešimt trečiųjų rudenio žingsnius. Dvi studentės iš sostinės atkeliavo į kalvų, ežerų, mėlynuojančių pušynų apsuptą Aukštaitijos miestelį. Linksma, gelsvomis garbanomis mojuojanti Dominyko pusseserė Irutė nesustodama čiauškėjo, o kartu su ja atvykusi jos draugė Vilija buvo santūri ir smalsiai dairėsi aplink. Ne per didelis kiemas… Baltų plytų namas… Po vienu stogu tvartukas ir kluonelis, daržas, kelios obelys, serbentų krūmai, žmonių šypsena atvykėlei teikė kol kas nelabai drąsų jaukumo ir ramybės jausmą. Po kuklios naminio pyrago, balto sūrio, pieno ir arbatos vakarienės grupelė jaunų žmonių patraukė į miestelio šokių aikštelę.
Dominykas buvo dar neseniai grįžęs iš tarnybos kariuomenėje. Merginos, su kuria artimiau draugautų, neturėjo, tai Vilija be žodžių buvo patikėta jo globai, o ir ji tam neprieštaravo. Kol šokių vakarėlis neprasidėjo, pažintį jaunuoliai pratęsė pasivaikščiodami miško ežero pakrantėmis. Pereinant užpelkėjusį upelį skersai numestu rąstigaliu, Dominykas džentelmeniškai prilaikė Viliją už rankos, per daug nekreipdamas dėmesio į slystelėjusią savo koją bei pasinėrusį į pliurzę batą. Toliau kulniuoti Dominykui teko basam, vienoje rankoje nešantis batus ir besidairant švaresnio vandens lopo juos nuplauti. Praeinant pro apsamanojusią beržo išvartą skersai taką vinguriavo maža juoda gyvatėlė ir, ūmai tįstelėjusi į priekį, kando berno basą kulną.
– Nagi, nagi pasistenk… – kažkas sušnabždėjo skarotos eglės nepermatomų šakų gelmėje.
– Gera tau įsakinėti, o mano dantys per menki tokiam ,,briedžiui storaskūriui“. Šiandien jisai negaus tik jam paskirto meilės nuodo. Neretai anas paežerėm pamaklinėja, rasim kitą progą… Atsiprašau, Dievaite Milda, kad mano pirmas darbas nepavyko, žinau, kad šitas mirtingasis tau jau ne pirmą dieną rūpi, – pašnypštė juodoji ir paniro po žalių samanų paklotu.
Po kelių šokių Dominykas nedrąsią viešnią pakvietė pasigėrėti miestelio apylinkėmis. Pokalbis mezgėsi sunkokai. Mažai mokslo ragavusiam bernui buvo nedrąsu kalbinti išvaizdžią, aukštą studentę iš sostinės. Vilija, mažai ką atsakydama, retkarčiais linktelėdavo galvą, o kad girdi, Dominykas suprasdavo tik iš jos lūpas suvirpinusios kuklios šypsenėlės.
Vėlyvas vakaras apkabino pamiške atbridusią naktį, ir pranyko jos ilgų, juodų plaukų šešėliuose. Tamsias sutemas pilkomis pavertė patekėjusi mėnulio pilnatis. Kai debesies gauruotas kūnas užstodavo nakties šviesulį, iš už medžių guotų išslysdavo platūs ir ilgi tamsumos liežuviai, o Vilijos suknelė paliesdavo Dominyko rūbą. Tas nusirengė švarką ir pridengė naujos pažįstamos pečius. Šalta nebuvo, švelnus pietų vėjas dvelkė, dar ne iki galo iš miškų išpūsta, vasaros šiluma. Betgi Vilija apsirengus kaip miesto mergina, storesnis rūbas liko pas Irutės tetą apsistojusių draugių kambarėlyje. O švarkas, nors ir dvelkia tabaku, bet nuo vėsumos patikimai apsaugo.
Sustojo ant tilto per upę. Nors upė buvo nemažai prižėlusi meldų, ajerų ir kitos vešlios vandens karalystės augmenijos, žiūrint žemyn matėsi ir tamsaus vandens tėkmės juosta, besiveržianti į susitikimą su didžiaisiais vandenimis. Labai ilgai tylėti nejauku ir Dominykas pabandė papasakoti apie savo gimtinės upę.
– Seniai, seniai, tada net žmonės čia dar neužklysdavo, tarp šitų kalvų ir miškų atgulė poilsiui priešistorinis žaltys. Ilgai gulėjo… ne vieną šimtą metų ir išgulėjo čia jis gilią vagą, kurios ilgumas yra devynios sietuvos, devynios brastos ir devynios lygumėlės. Dar po kelių amžių, kai ta vaga pradėjo plaukti upės vanduo, atėjo žmonės apsirėdę kailiais ir avintys nagines… Žaltys vis grimzdo gilyn po upės vaga į žemės įsčias. Dabar jis pasislėpė. Ne vien vešliais žolių gaurais apaugo, stora akmenų kaldra užsiklojo, bet ir kelis sluoksnius smėlio, žvyro, molio ant savęs supylė. Šaltiniuota upė tapo jo žmona ir patikimai saugoja. Kadangi žalčio vardas buvo Vyžas, tai upė vadinasi Vyžuona, o miestelis – Vyžuonos. Šitas tiltas yra miestelio vidurys, tai ir Vyžo galva turėtų būti kažkur po tiltu… Senų seniausiųjų žynių jo garbei paminklas akmenyje iškaltas buvo ir to paminklo veidas besišypso prie Kristaus kojų bažnyčios sienoj. Kai kas iš vietinių dar jaučia, kad yra kažkur netoli Vyžo dvasia. Tik visi žino, kad budinti iš poilsio jos šiukštu nevalia, nes nieks nežino, kuo gali tai baigtis. Vienas senas pamiškėje gyvenęs „čėraunykas“ mano seneliui buvo minėjęs, kaip pašaukti žalčių dievą, kad įsitikintum, jog kažkas sunkiai paaiškinamo čia retkarčiais nutinka.
Po tokios pasakojimo įžangos atstumas tarp Vilijos ir Dominyko labai sumažėjo, ko gero, nė mažas žaltelis tarp jų neužkliuvęs neprašliaužtų. Abu besistebeilydami į tamsius vandenis užsisvajojo.
Pauzę netikėtai nutraukė Vilija:
– Mano vardas sutampa su vardu upės, didesnės negu Vyžuona. Neturėtų nieko bloga atsitikti, jeigu dabar ištarsi tą burto žodį.
Dominykas abejojo, ar tikrai teisingai atmena senelio sakmėje paporintus žodžius, bet šyptelėjęs ryžosi ir, persisvėręs per tilto turėklus, sukalbėjo beveik visų jau pamirštą burtažodį:
– Šnypščia, ūžia devynios brastos, devynios sietuvos žvaigždes skandina, devynios ramios lygumėlės taką tiesia. Aplink akmenį didžiausią devyni verpetai vienas prieš kitą sukas. Tau atsigerti krištolo lašus į taurę akmeninę renka. Šiluma ir šaltis – aplink juodą, kietą šiekštą…
Žmonių gryčiose laikrodžių rodyklės stovėjo prie dvylikto skaičiaus. Po tiltu snaudęs vėjo šuoras susisuko verpetu, paskui staiga išsitiesė ir nulėkė upe žemyn. Pakilo skiauterės miegojusių vandens žolių, nusirito tamsi vandens banga, sušniokštė pakrantės medžių netvirta laja, pažiro lapai… Po kelių akimirkų pilnatis nubraukė nuo savo veido debesies miglos šešėlį ir tapo vėl ramu. Iš po tilto, klyktelėjusi šaižiu balsu, išnėrė stambi balta žuvėdra. Kelis kartus mostelėjusi ilgais sparnais ji nusklendė ir paniro į ilgo rūko debesies juostą, vėl besiformuojančią virš vandens. Netikėtas vėjo šuoras ir paukščio klyksmas abu naktinėtojus trumpam priglaudė vienas prie kito.
– Gal čia jo dvasia? – ūmai išdžiūvusia burna tyliai paklausė Vilija. Dominykas tylėjo, tik glostė savo pašiurpusią čiupryną. O ten toli, kažkur Vyžuonos žemupyje, dangaus kraštą nušvietė žaibų pašvaistė. Iki tilto atramų atsirito gal paskutinio šiais metais, tolumų prislopinto, griausmo murmesys. Tą vakarą nebuvo tarp jų didesnės artumos, gal net nepasibučiavo. O vėliau… nesustodamos nuo laiko žvakės varvėjo dienos. Bet kažkodėl matydami nuskrendančią žuvėdrą jie prisimindavo tą tiltą ir jųdviejų draugiją. Tik po ilgo laiko tarpo jiedu sužinojo, kad Ievos dukros žalčio nepamiršta niekada, o sūnūs – Mildos šnabždesių…
Į antrą, po keturiasdešimt penkerių metų susitikimą, juos ir vėl pakvietė Irutė, tik ji jau buvo iškeliavusi anapus saulės ir teko melstis užu ją. Kai baigėsi mišios, nebuvo jokios nuostabos, kad jie iš karto pažino vienas kitą…