Tavo pradžia, kaip ir žmogaus, anot Poeto Justino Marcinkevičiaus, prasideda nuo „A“ ir baigiasi „Ž“. Ilgas tai kelias. Tu, Tėvyne, drauge su kiekvienu žmogumi išlipai iš lopšio, išriedėjai iš ašaros ir giliai suleidai savo šaknis mūsų širdyse. Tėvyne, Tu saugai mus – Tave saugančius. Tu turi ir tik Tau priklausančią atmintį. Todėl ir atmeni ilgą istorijos kelią, kuris prasidėjo nuo mažo kiemo, o jame buvo pribarstyta daug daug raidžių. Tu vedei mus už rankų, ėjai nuo raidės prie raidės, dėliojai iš jų žodžius. Žiūrėjai į juos plačiai atmerktomis akimis, ėmei į savo rankas, glostei ir spaudei prie širdies. Šventai tikėjai, kad kiekviena raidė, kiekvienas žodis – svarbus, reikalingas ir privalo būti mylimas, saugus. Nes Kalba ir Tu, Tėvyne, visada stovite tiesos pusėje. Iš Tavęs, Tėvyne, išaugome mes – tauta, išaugo LIE – TU – VA.
Gyvenimas teka, vingiuoja, vilnija tarsi mūsų krašto istorijos veidrodis – Nemuno upė. Kalba, kaip ir Tėvynės sąvoka, į žmogų ateina su mamos lopšine ir išeina su paskutiniuoju atsidūsėjimu. Sotiniesi ja visą gyvenimą ir niekaip pasisotinti negali, nes ji – duona ir vanduo. Koks aukštas ir šviesus šiandien Tavo, Tėvyne, Vasario dangus, po kurio skliautais plačiai atvertos akys – matyti laisvę, įsitempusi klausa – girdėti taiką, tiesą, laisvą žodį! Tėvyne, Tu esi viskas, kuo šiandien esame mes, Lietuvos vaikai. Tu esi viskas, ką geba ir gali žmogaus protas, jausmai.
Valė Petkevičienė
Birštono – Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė
Valė Petkevičienė
Kalbos žemė
Brendu per eilėraščio pusnį,
klampoju, klimpstu
vis giliau ir giliau.
Kol sustoju,
išbrist negaliu.
Juntu po kojomis –
atsiveria ji –
mano kalbos žemė.
Ji laiko mane.
Ir aš jos laikausi.
Ačiū, žeme, –
kalba gimtoji!
Kad galiu ir kad leidi
gyvent Tavimi.
Be Tavęs – mano
žodžiai tušti.
Ir eilės – beprasmės.
Su Tavim – aš stiprus,
aš galingas ir
laisvas poetas.
Sotink, žodi!
Sotink, kalba gimtoji!
Maitink, augink,
duok rankoms
ir protui jėgų įsikibti į
Tavo noragą.
Arti tiesias, teisingas
gimto žodžio vagas.
Kai sunku įsivaizduoti…
Sunku įsivaizduoti Lietuvą be Nemuno,
be šimtametės Grainio liepos,
gimtos kalbos Rūpintojėlių, „Ąžuolų“ –
stiprybės ir vienybės tiltų.
Ir be dienos, kai skausmas, pareiga,
kai ašaras šluostanti meilė
pripildė mus visus Lietuvos,
kai tautoje užaugo
didis Laisvės piliakalnis…
Kai krauju iškosėta
„Lietuva, Tėvyne mūsų“ tapo tikėjimu,
malda, paguoda.
Kai netekty, kai ašaros krisle, kai kumštyje –
mažos tautos vienybė ir didi galia.
Įsivaizduoju sausio dieną,
kai pakvimpa pavasariu…
Ir matau, kaip krauju palaistytas
pražysta laisvės sodas.
Jo žieduose – pasiryžimas, baimė,
nerimas, viltis ir visa aprėpianti meilė.
Laisvės sodas – tai ji –
kalba gimtoji – saulė danguje.
Laisvės sodas – tai ji, vienintelė, –
Tėvynė Lietuva.
Sunku įsivaizduoti Lietuvą be laisvės, be tiesos,
be tikslo ir be lietuvių kalba kalbančio žmogaus.
Sunku įsivaizduoti…
Rimantė Butkuvė
Gimtinės tikrumas
Paliečiu žemę ne tam, kad išgyčiau, kad sušilčiau.
Kai raukšlės gulasi veide lyg simetriškai nupjautos kulbės rievės.
Šis ryšys susiraizgo šventos pareigos būtinybėj – saugoti ją, paveldėtą iš savosios Tautos!
Pats žodis man saldus lyg gimti meduje, lyg kvėpavimas kartu erdvėje maitina prasmingą Protą.
Jis man sako: – Reikia būti!
Čia, savo kieme, su voverėmis sodinti augalus, o su lapėmis išvalyti aplinką.
Tai ne ta vieta, kuri laukia. Tai klausimas, ar galiu čia būti be iliuzijų.
Turiu visąlaik spręsti, ar esu jos dalis, ar būsiu pasaulio žmogus, latrė, pinigų prašytoja, tuščiagarbė europietė?
Ne! Aš esu Lietuva!
Ir mano namas Lietuvoj – su slenksčiu, kurį perlipus, užplūsta viskas sava.
Kurdama savo namą gaivinu ir gimtinę be pertrūkio, nes širdies plakimas kartu su žemės pulsavimu yra gyvastis, mano žodžiai ir jausmai, leidžiantys ja žavėtis.
Ir aš tuo ryšiu žaviuosi.
Ir tai yra teisinga!
Ir gimtinės tikrumas mane kuria iš naujo!
Alvyra Pieterytė-Sventickienė
Daina
Nuo tėviškės kalnelių, nuo miškų
Atskrenda aidas lietuviškų dainų.
Dainuoja tėtis ir mama,
Ir mes, vaikai, su jais drauge.
Ir skamba gojai ir šilojai
Mano gimtinėj Dzūkijoj.
O ežerėliai, kalnai ir kloniai
Dainužės aidą atkartoja.
Ir rodos, kad dainuoja Lietuva visa.
Gimtoji kalba
Kai peržengiau trobos slenkstį,
Dar kalbėti nemokėjau.
Slapstėsi žodžiai kiemo žolėje,
Gaudė saulės zuikučius šaltinėly,
Suposi rugių lauke ir virpėjo
Ant besišypsančių motinos lūpų.
Dar nemokėjau kalbėti,
O jau girdėjau ir klausiausi,
Kaip gražiausios muzikos, gimtos kalbos.
O kai kalbėti pradėjau,
Visur kartu su ja einu,
Ir nėra pasauly man gražesnės kalbos
Už Motinos ir Lietuvos.
Kad prisimintų
Tėvyne, Lietuva, gimtine mano,
Nuausiu tau po kojom lino taką,
Kad visa tauta ant jo sustotų
Ir tavo laisve pasidžiaugtų.
Kad prisimintų,
Kaip Baltijos kely stovėjom,
Kaip šlovinom dainom tave
Ir savo pergale tikėjom,
Nes buvom vienas kūnas ir dvasia,
Kurios palaužti negalėjo
Baisioji priespaudos ranka.
Lietuva vaikystėje
Aš nežinojau, kaip tave vadinti.
Tik laksčiau basa po tavo gėlėtą pievą,
Gaudžiau drugelius, rinkau žemuoges,
Gėriau šaltinėlio vandenį
Ir stebėjausi ąžuolų žalumu.
Aš nežinojau, kaip tave vadinti.
Tik užvertusi galvą dangaus mėlynėn,
Girdėjau nuostabią vyturio giesmę,
O vakarais lakštingalos treles.
Naktimis kalbinau mėnulį
Ir man mirksinčias žvaigždes.
Klausiausi arklių prunkštimo
Ir ilgesingos naktigonių dainos.
Glosčiau rankomis motulės audinių raštus
Ir svajojau apie didelį ir platų pasaulį.
Tada dar aš nežinojau, kad tu Lietuva.
Tu buvai tik mano namai, mano gimtinė.
Atleisk, Tėvyne
Atleisk, Tėvyne, jei kasdien Tavęs nešlovinau,
Nekūriau Tau eilių, vainikų ąžuolų nepyniau.
Tik sėjau rugį, liną, žalią rūtą,
Kepiau ruginę duoną, vaikus Tau savo auginau.
Atleisk, Tėvyne, kad su Tavim retai kalbėjau.
Tik dainose tave minėjau,
Į rankšluosčius įaudžiau Tavų laukų gėles,
Dukras audimo raštų ir gimtos kalbos išmokiau.
Atleisk, Tėvyne, kitaip Tavęs mylėti nemokėjau,
Širdies kertelėje visada turėjau.
Ryto akimirka
Ant namo slenksčio žaidžia
Saulės spindulys ir vaiko šypsena.
Pirmasis žingsnis, lydimas mamos.
Prie kiemo vartų pasitinka tėtis,
Ir, užmetęs dalgį ant šakos,
Į saulę sūnų pakylėja.
Ir krykščia vaikas, ir kvatojas.
Jo linksmas juokas užkrečia visus.
Ir skamba tėviškės laukai ankstyvą rytą
Nuo vaiko juoko, vieversio giesmės,
Gražios lietuviškos kalbos.
Čia – mūs namai, čia – Lietuva,
Tėvynė, vaike, mūsų mylima.
Jurgis Montvila
Prienų kraštas
Prienų kraštas – tai mūsų gimtinė
Prie vaizdingų Nemuno krantų.
Čia užaugom, čia takus išmynėm,
Čia gyveno mūs šimtai kartų.
Mūsų žmonės darbštūs ir nagingi,
Ir kiekvienas čia yra svarbus.
Prienų žemė gerumu turtinga.
Buvo taip, yra ir visad bus.
Talentai, išaugę po mūs saule,
Dvasioje istorijos kilnios.
Garsina jie Lietuvą pasauly.
Ir darbuos, ir moksluos, ir menuos.
Mes, prienškiai, mylim savo kraštą
Iš visų savų širdžių gelmių.
Įausti mes Verknės pievų raštuos
Ir nėra šioj žemėj gražesnių!
Lietuviai
Baltų gentys per amžius čia buvo,
Gintarinių krantų prikviesti.
Mes Žemaičiai, Aukštaičiai, Nadruviai,
Sėliai, Sembai, Žiemgaliai aukšti!
Jotvingiai mes: Dainuviai, Sūduviai.
Kuršiai, Skalviai, Prūsai kieti!
Mes Lietuviai, visi mes Lietuviai
Ir jau niekad nebūsim kiti!
Lenkė galvas mums slavai pagriuvę,
Nors nebuvo jie toki minkšti.
Juos apgynė karžygiai lietuviai,
Tarsi uolos, lyg mūras tvirti!
Jei ne mes, nuo totorių pražuvę
Slavų gentys būt jau užmiršti.
Lūžo ietys krūtinėn lietuvių!
Mes iš ąžuolo rąstų ręsti!
Karūnas kėlė ten prieš lietuvį,
Kvietė sėstis ten sostai minkšti,
Lenkės popiežiai buvę, nebuvę,
Laimino, net kai buvo šalti.
Mes už laisvę kovoję ir žuvę,
Kad nemindžiotų priešai pikti.
Nevergavom, ne kartą įkliuvę,
Kaip Pilėnai verčiau uždegti!
Mylim tuos, kuriems žemės Lietuvių
Tapo savos, o jie išmesti
Iš savųjų tėvynių. Būt žuvę
Savo žemėj. Ar mūs pakviesti.
Mes juk buvom ir būsim Lietuviai
Tokie esam, nebūsim kiti!
Smigo kulkos į širdį lietuvių.
Verkė mamos, vaikai palikti…
Lietuvon vėl sugrįžo lietuviai,
Šimtus, dešimtis kartų tremti!
Lietuvos vardu keliam ir gulam,
Už ją mirt ir gyvent pakviesti!
Šitiek amžių! O mes nepražuvom!
Ne iš minkšto mes molio plūkti!
Prie Neries mes, prie Nemuno buvom,
Esam, būsim lyg plieno lieti!
Mano žemė
Balto rūko šydu apsigobus
Mano motina – žemė žalia.
Ji sušildo ir didmiesčių stogus,
Gležną gėlę, kuri po egle.
Ji, kai reikia, paglosto, paguodžia,
Pasūpuoja vaikus kaip sapne.
Nuo palangės ji nupučia suodžius
Ir krūtim pamaitina mane.
Pamaitina ji visą pasaulį,
Ir nežiūri blogi ar geri.
Ji tik nori, kad žmonės po saule
Šviestų laime ir būtų dori.
Dėkoju
Dėkoju tiems, kurie mane sukūrė –
tai Lietuvai tėvynei ir dievams.
Kurie mane gyvenimui užbūrė –
tai broliams, sesėms, mokytojams
ir, žinoma, tėvams.
Dėkoju tiems, kas mane užaugino –
tai Lietuvai gimtinei ir dievams.
Kurie mane gyvenimui mokino –
tai broliams, sesėms, mokytojams
ir, žinoma, tėvams.
Dėkoju tiems, kurie kentėt išmokė –
tai brangiai mano Lietuvai, dievams.
Kurie mane dainuot ir verkti mokė –
tai broliams, sesėms, mokytojams
ir, žinoma, tėvams.
Dėkoju tiems, dėl ko esu lietuvis –
tai iškankintai Lietuvai, dievams.
Kad ligi šiol dvasia dar nepražuvęs –
visiems didžiausias dėkui, visiems.
Labiausiai tai tėvams.
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).