Ryžė

Mes ją vadindavome Ryže. Tik taip ją klasėje šaukdavome. Dabar jau net vardo jos dorai neprisimenu. Sintija? Salvija? Savitija? Gal Savita? Kažkaip taip, panašiai. Ir veidas mergaitės jau baigia išblykšti, lyg vos įžiūrima pilnatis aušros šviesoje. Matau jį neaiškiai nugrimzdusių dienų išblukintame paveiksle. Jame –linksmų akių, strazdanomis pamargintu veidu ir saulėlydžio gaisos nuspalvintais plaukais klasiokė.
Mums tik tiek ir tereikėjo.
Kažką juk reikėjo persekioti. Pravardžiuoti, šaipytis, erzinti. Mūsų daug, mes stiprūs. O ji viena ir šiek tiek kitokia. Kažkur giliai jaučiau, kad elgiamės negerai. Neteisingai. Neleistinai. Gal net neatleistinai. Bet užuojautos daigas, matyt, buvo per silpnas, nepavyko jam užaugti. Stoti puldinėjamos klasiokės pusėn neišdrįsau. Juk būti bandoje saugiau ir smagiau. Esi lyg įšventinta ir priimta į gaują. Gauni pripažinimą ir įvertinimą, kad tinki būti kartu su visais. Net jei ta bendrystė iki galo nesuvokiamos gėdos ir kaltės kaina.
Vieną dieną Savitija (tebūna ji Savitija), neapsikentusi mūsų kasdienių žodinių pasikandžiojimų, įniršusi puolė su žirklėmis klasiokę ir grybštelėjo smaigaliu jai per žandą. Buvo šiek tiek kraujo ir dar daugiau triukšmo: tėvų iškvietimų, pareiškimų, svarstymų, aiškinimosi, liudininkų apklausų… Tada mes dar labiau pasiutome. Prikibome dar labiau. Ne tik per pertraukas.
Po pamokų mūsų klasės gauja, ir aš, sekėme Savitiją kaip skėriai, ištroškę keršto ir rėkaudami vienijantį kovos šūkį „Ryže! Ryže!”. Buvo žiema. Bet šalčio buvo ne kažkiek, nes sniego gniūžtės lipo gerai. Berniukai gavo progą pasireikšti varžydamiesi savo taiklumu, vikrumu ir jėga. Mergaitės ir aš šauksmais palaikėme azartą. Medžiojome. Aistringai ir įpykę vijomės prasikaltėlę. Jautėmės esą teisūs keršytojai. Apsnigtu miesto bulvaru sekėme ir šventinome nelaimėlę sniego gniužulų salvėmis. Savitija bėgo link namų lyg išgąsdintas kiškis, puldinėdama zigzagais ir stengdamasi išvengti baltai purvinų smūgių. Nepavyko. Viena gniūžtė buvo taikli ir kieta. Ledinė ar net akmeninė. Staiga – riksmas! Kitoks. Visi persekiotojai, buvę netoli, trumpam nuščiuvo. Savitija tik susigriebė ranka už galvos. Ant rankos – kraujas.
Kraujas už kraują. Atkeršijome. Bet to pergalės džiaugsmo – nė lašo. Išsilakstėme kas sau po namus parsinešdami tokią šaltą ir metų metais neištirpstančią bjaurastį.
Mūsų Ryžės neliko. Išsikėlė į kitą mokyklą.
O mano kaltė ir gėda liko.
Alma D. J.