„Gabijos“ įkūrėjas, Birštono ir Prienų krašto Garbės pilietis Juozas Palionis gruodžio 1-ąją būtų šventęs 75-erių metų sukaktį…

Gyvenimas pasirinko, kad gimiau, augau ir gyvenu tame pačiame, ir Juozo Palionio gimtajame, Birštono krašte. Tų pačių mokytojų mokomi abu baigėme Birštono vidurinę mokyklą. Bendras pomėgis žodžiui, gimtajai kalbai, kūrybai po daugelio metų paskatino drauge rašyti knygą apie Juozui ir man artimą Siponių kraštą. Po tragiškos Juozo Palionio netekties – „pastatyti paminklą“ – sudaryti ir būti jo atminimui skirtos knygos „Ieškojimų šviesa“ bendraautore.
Šiandien atmintyje vis dar ryškus ir jautrus prisiminimas – 2025 metų Vasario 16-oji diena Prienų kultūros ir laisvalaikio centre. Tądien vyko iškilmingas, Valstybės dienai skirtas, renginys, kurio metu pagerbiami iškilūs, Prienų kraštą gražiais darbais garsinantys žmonės. Salė buvo pilnutėlė žmonių. Ore tvyrojo susikaupimas, rimtis, jaudulys. Ir štai – skelbiama Valstybės dienos minėjimo pradžia. Pristatomas pirmasis Prienų krašto Garbės piliečio apdovanojimui teikiamas nominantas – Juozas Palionis (po mirties). Į sceną atsiimti garbingo apdovanojimo pakyla Juozo Palionio šeima: žmona Julija, dukra Edita, sūnus Andrius su žmona Egle ir mažasis anūkėlis Juozukas. Pastarasis džiaugiasi dėmesiu, iškelia rankutes į viršų ir ima ploti. Didžiulė žmonių auditorija Kultūros cento salėje tarsi vienu įkvėpimu, niekieno neraginta pakyla iš vietų ir sustingsta tylos ir pagarbos akimirkai… Po žymaus Prienų krašto žmogaus Juozo Palionio žūties jau buvo praėję trylika metų…
Maži ir dideli, prasmingi ir gražūs Juozo Palionio darbai, jo paties asmenybė, paliko gilias pėdas gimtinės žemėje, žmonių širdyse, knygų puslapiuose, mūsų visų istorijoje. Teisinga ir akivaizdu.
Birštono – Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė
Valė Petkevičienė

Knygoje „Ieškojimų šviesa“ (2024 m.), skirtoje žymaus kraštiečio atminimui, įamžintos jį pažinojusių žmonių mintys:

Ona Valerija Grybauskienė:
„Nuklydusi į prisiminimus, aš visuomet prisimenu Juozo Palionio ranką, ištiestą pasilabinti. Nuo širdies ir iš širdies. Savo kūrybą taip pat drįstu priartinti prie Juozo kūrybos. Manau, kad mūsų abiejų mintys ir širdys pasirinko tą pačią kryptį: gamtos grožį, džiaugsmą dėl gimtinės žmonių, pagarbą istorijai.“

Antanas Krūvelis:
„A. Maceina tvirtina: Žmogaus buvimo paslaptis glūdi ne tame, kad gyvena, bet kam gyvena.“ Manau, kad Juozas Palionis kaip tik ir buvo tas žmogus, kuriam paprasto buvimo buvo per maža, juo nesitenkino. Taip atrodo man.
„Pamenate pasakas, gerąsias, lietuviškas. Iš kažkur atsiranda senukas – elgeta. Jis pataria, padeda. Ar jums niekad nekilo klausimas, kodėl ne puošnus ponas, o kuklus žmogus? Čia ir yra visa esmė. Kas supranta gyvenimo prasmę, tas žino, kad viską lemia ne tai, kas blizga ir brangu, o tik žmoniškumas.“( Juozas Palionis)
Paprastas, o sykiu ir išmintingas suvokimas lėmė Juozui Palioniui būti ir pasilikti žmonių lyderiu, autoritetu, pagarbos verta asmenybe, Nemuno krašto Garbės piliečiu. Sektinas pavyzdys, į kurį verta lygiuotis, iš kurio vertėtų pasimokyti ne vien eiliniam piliečiui.“

Gediminas Kirkilas:
„Vis dėlto su Juozu daugiausia kalbėjome apie knygas, kurias mūsų kartos žmonės ypač vertino. Tąsyk ir sužinojau apie Juozo literatūrinius bandymus, kurie jam, regis, nebuvo savitikslis reikalas, be jokių pretenzijų į kokį nors aukštąjį meną, tiesiog siekis poetiškai užfiksuoti pasaulį, savo matymą ir mintis. Labiausiai įstrigo tiesi, bet gili Juozo mintis iš aforizmo „Gerumas“: „Gyvenime ir gamtoje nebūna vakuumo, todėl, kai gėris užima daugiau erdvės ir laiko, mažiau vietos lieka blogiui.“ Ir Juozas Palionis ne tik apie tai rašė, bet ir padarė – savo gyvenimu, darbais ir kūryba blogio erdvę sumažino ženkliai. Jis parėmė, sudarė, išleido dešimtis knygų apie savo Birštono ir Prienų kraštą bei jo žmones. O kiek dar būta kūrybos vakarų, skaitymų, žmonių susibūrimų, dalijantis poezija, mintimis, jausmais? O kiek, kas žino, per tuos susitikimus paskatinta kurti naujų būsimų poetų ir rašytojų, kuriais jo gimtasis kraštas tikrai gali pasigirti.“

Aldona Milda Valatkienė:
Be žmonių joks kraštas neturi praeities nei ateities. Sąžiningai dirbdami savo kasdienius darbus, žmonės negalvoja, kad kada nors kas nors sugalvos apie tai surašyti į knygą. Gal todėl unikalu, kad paprastus, bet drauge ir svarbius darbus nudirbę žmonės atsiranda knygos puslapiuose. Visi žinom ir suprantam, kad mūsų atmintis ribota ir laikina. Išeisim mes, išeis istorija. Todėl ją užfiksuoti knygos puslapiuose mums reiškia išlikti. Tėvai ir gamta mūsų kraštietį Juozą Palionį apdovanojo talentingomis savybėmis – plačiu žvilgsniu žiūrėti į žmogų, gimtinę, išlikimą. Įprasminti žmogaus gyvenimą, kuris teka kaip upės vanduo, verta jau vien todėl, kad tik dėl knygos mūsų krašto žmonės pasiliks istorijoje.

Regina Rasimaitė-Tamašauskienė:
„Ilgam atmintin įstrigo vienas gerb. Juozo skambutis. Kaip visuomet tradiciškai pasisveikinęs „labas pavakarys“, Juozas Palionis su didžiule ekspresija ir užsidegimu, vos ne vienu atsikvėpimu, padiktavo man savo naujo kūrybinio vaisiaus – eilėraščio mamai – žodžius. Juozas Palionis skambindavo dažnai, kada parašydavo kažką naujo ir norėdavo, kad mes pabandytume pagal jo eiles sukurti muziką. Eilėraščiai būdavo skirti tėviškės gamtai, jos grožiui, mamai, mylimai upei Nemunui. Visgi tas pavakarys, kai Juozas Palionis savo kūrybos eilėmis išsakė meilę mamai, buvo kitoks – ypatingas, nepamirštamas, nes tą pavakarį kitame telefono ragelio gale aš girdėjau iš jaudulio virpantį ne vien žmogaus balsą, bet ir širdį… Negalėčiau šiandien pasakyti, kuris motyvas buvo stipresnis: ar gerb. Juozo emocija, ar eilėraščio žodžiai, ar melodijos parinkimas, o gal ir viskas sykiu. Tačiau ir šiandien tą pavakarį padiktuotos eilės, tapusios daina, įrašytos į mūsų ansamblio anšlaginių dainų programą. Tebeskamba ir džiugina klausytojus.“

Genovaitė Mačiūtė:
„Kai galvoju apie savo tėvų kartą, negaliu atsistebėti, kiek daug jie žinojo, mokėjo ir be interneto, ir be to „visažinio“ Google. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad suvoktum, jog ne su tavimi pasaulis prasidėjo ir kad toli nenueisi nevertindamas kitų, gyvenusių prieš tave, savo meile, savo žiniomis ir savo tikėjimu tave auginusių.
Matyt, tą tiesą buvo gerai supratęs ir šviesios atminties Juozas Palionis, savo krašto žmonių gyvenimus skubėjęs sudėti į knygas, rėmęs jų leidybą.
Dėkui knygai ir knygą dalijančioms rankoms. Ir išėję, ir išėjusiųjų nepamiršę, dar tebeskaitantys – visi sugrįžtame prie knygos. Ji daug ko moko. Moko ir padėkoti.“

Česlovas Juršėnas:
„Kartą esi pasakęs: „Nuolat jauskime skolą gimtinei…“ Ir Tu visą laiką ją jautei ir, svarbiausia, nelikai skolingas. Pažinojusieji gerbė Tave už kuklumą, paprastumą ir nuoširdumą, o bendradarbiai – už reikalų išmanymą, nes Tu iš prigimties apdovanotas darbštumu ir pareigingumu. Tau iš tikrųjų rūpėjo viskas: globalinės pasaulio, mūsų valstybės, gimtojo rajono problemos ir paprasto vaikų darželio reikalai. Tavo „Pėdos tėviškės žemėje“ ilgai išliks ryškios.“