„Bus kaip bus – reikia mokėti susitaikyti“…

Lapų čežėjimas po kojomis Jūratei einant namo vis labiau priminė tuo keliu kadaise ėjusius žmones. Ir ne tik jai. Antai, mato pro namo kampą kaip kaimynė Agota eina takučiu aplink buvusio kaimyno namus. Matyt, meldžiasi už jį, – pamanė. Kadaise Jūratė pražiūrėdavo langus, bėgiodavo maža nuo vieno prie kito, laukdama iš darbo fermoje grįžtančio tėčio. Mat dar buvo žvyrkelis, todėl labai iš toli girdėdavosi arklio traukiamo vežimo ratų dundesys…
O lapai vis čeža po kojomis šalnos pakąsti. Saulė šviečia. Tik kur tas kaimas? Mintyse klausia. Lyg jos teta Jadzė, kuri jau amžinybės kalnelyje atgulusi ne taip seniai. Prie šito kelio gyveno, pro langus praėjo daug kaimo žmonių. Jų vis mažėjo…
„Daug linksmiau būdavo. Pareina Jonas, apie mergelę dainą dainuodamas, girdėt, kaip rėkia kažko kitas kaimynas ant savo Mikasės. Parvažiuoja namo, Jūrate, ir tavo tėvas. Ale, rupūžė, dar kartais kelis kartus į kaimą užeina. Eidamas namo stovi stulpą apsikabinęs, įdomu, ką jis galvoja, sunku eiti, matyt. Ne kartą sekiau pažiūrėt, ar pasieks namus… Vis tiek, kokie buvo žmonės tokie, bet geri, visi geri. Ir ne pijokai. Negalima taip vadinti, – pabrėždavo piktokai. Jūratė pažinojo visus. Įdomu, kaip jie dabar Aukštybėse gyvena. Likęs vienas tos kartos, kaip sako, kaimo mohikanas. O būdavo, kai ji dar mokėsi vidurinėje, grįždavo pilnos rogės vyrų. Gerų išties žmonių. Ne taip seniai šią žemę paliko jauniausias jų – Pranys. Kai Jūratė ilgai ruošdavo pamokas, ypač lietuvių kalbos ir literatūros, pasirašydavo kokį rašinį sau, jei kitą dieną bus tema Krėvės, tai juk aišku, kad reikės žinių apie gamtą ir žmogų jo kūryboje. Bet kaip ji išmoko mintinai dešimt Salomėjos Nėries eilėraščių, net juokas suėmė… Juk namuose iki išnaktų skambėdavo susirinkusių kaimo vyrų dainos. Ne, ne tik užstalės, bet ir partizaninės. Tuo metu, kai ji mokėsi, gerai atsimena, kaip skambėjo: „…mano tėvų gražus turtingas dvaras, o vidury – aš jaunas jaunikaitis, nepabijojęs nelaimų nei vargų“.
Kas padėjo Jūratei tų žmonių nesmerkti? Turbūt įgimta meilė kaimo žmogui, tai žemei, galop, tam keliui, kuriuo ji pati ir daugybė kitų begalę žingsnių numynė. Tostus mėgo sakyti Stasys, kurio gedi kaimynė Agota. Jis liepdavo visiems nutilti, išsiskyrė inteligentiškumu, atvirumu, tiesiu žodžiu. „Už jus, už moteris, šis tostas, myliu, gerbiu…“, – ilgas jis, bet kiti ir klausydavo. Žinoma, traukdavo jie vieni kitus ir per dantį, bet nesipyko. Tie, kas jų nepažinojo, galėjo manyti priešingai iš ginčų, garsių kalbų, skardžių juokų, pajuokavimų. Kartais prisijungdavo ir teta Jadzė, ir lošdavo visi karasinkę, ypač tokiais tamsiais rudens vakarais…
Tai buvo žmonių karta, kuri tarsi viena giminė. Dar likę žmonių, pažinojusių juos, dar likę taip vadinamos giminės tęsėjų – labai draugiškų, gerų kaimo gyventojų, vis dar einančių tuo keliu, kur taip čeža atminties lapai…
Kadaise Jūratei buvo kilusi mintis rašyti istorijas kaimo, bet laikas greitai visus „išnešiojo“ tarsi sukilęs šiaurės vėjas po šalnos nuo medžių lapus. Bet širdyse palieka žodžiai, įsimena akys. Nė pati nežinojusi, pasirodo, kad kaimynas Stasys į užrašinę rašydavosi Agotos mintis, patarimus, mat ji gerokai vyresnė buvo. Sako: „Bus kaip bus – su viskuo gyvenime reikia susitaikyti“. Gal ir teisūs jiedu. Netruks ateiti Visi Šventi. Oi, dar ne visus Jūratė prisiminė, grįždama keliuku… Bet yra įsitikinusi, kad šiuo metų laiku atminties žvakelių šviesa pasieks visus gimines, kaimo žmones – iš čia į Anapus.
P. P.