„Ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus…“

Sveikiname ilgametę „Gabijos“ kūrėjų klubo narę VILYTĘ VILIUŠYTĘ-STELMOKIENĘ, išleidusią į gyvenimą, pas skaitytojus, penktąją poezijos knygelę „AŠ ČIA GIMIAU…“

„Ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus…“
(lietuvių liaudies išmintis)

 

Ko gero, niekas kitas taip taikliai negali apibūdinti ar atskleisti asmenybės kaip jo paties kūryba. Juk ne veltui sakoma, kad kuriantis žmogus yra gražus. Labiausiai, žinoma, savo vidumi, savybėmis, kurios tarsi magnetas traukia aplinkinius, maga žavėtis žmogaus gerumu, nuoširdumu, paslaugumu, meile, atjauta. Ir dar daugeliu ne vien akimis, bet ir širdimi matomų bei jaučiamų dalykų. Paskutinę šios vasaros penktadienio popietę Veiverių Šaulių namų salė, pilnutėlė žiūrovų, klausytojų, knygos pristatymo dalyvių ir svečių, eilių posmais ir dainų melodijomis paliudijo, kad Veiveriai – tai ne vien poetės Vilytės Stelmokienės gimtinė. Tai didžiulė žmonių bendruomenė, kuri yra tarsi antroji šeima – mylima ir mylinti.
Gerumo žingsniai, giliai išgyventos kūrybinės mintys, tarsi ryškios rugpjūčio žvaigždės, – traukia akis, glosto jausmus. Visa tai ir atsispindi Vilytės poezijos posmuose, kuriais ji tiesiog dėkoja:

„Už gyvenimą, už laisvos žemės pėdą,
Už padangėje taikius debesėlius,
Už trispalvę, plazdančią ant stiebo,
Duonos riekę, vandenis tyrus.
Už nelaimėje ištiestą ranką,
Už pagalbą, kai nesitiki grąžos,
Už linksmas dainas, eiles, kurios dar skamba,
Auką, meną, žodį pagarbos.
Geras žodis stiprina ir šildo,
Nori stotis, drąsiai priekin žengt,
Norisi šiandieną nusilenkti,
Norisi mylėti ir gyvent.“
Kuklios, paprastos eilės. O kiek daug jomis pasakyta! Ir daugiausia apie pačią eilių autorę – Vilytę Stelmokienę.
Poezijos knygelės „Aš čia gimiau…“ sutiktuvėse rikiavosi ilga virtinė norinčiųjų pasveikinti, padėkoti, pasidžiaugti Vilytės kūryba, jos bendruomeniškumu, aktyvumu visuomeninėje veikloje. Nuo politikų iki pačių artimiausių širdžiai žmonių. Viena iš jų – mylima sesė Irena Petkevičienė, gyvenanti Alytuje. Jos pasakytiems žodžiams, kad Vilytė nuo mažens, anot

lietuvių tautos išminties, buvo tinkama „ir prie tanciaus, ir prie rožančiaus“, pritarė visi tąkart poezijos popietėje dalyvavusieji.
Pasak pačios poetės Vilytės Stelmokienės: „Mane užaugino Prienų rajono, Veiverių krašto gimtoji žemė ir mylintys tėvai. 1958 m. į pasaulį atėjau po žvaigždėtu rugpjūčio dangumi tėvelio vežime. Esu iš gausios penkerių vaikų šeimos, jauniausia ir labiausiai mylima. Vaikystė prabėgo vaizdingose, Lizdeikių kaimo apsuptose apylinkėse, prie žalio miškelio, medžiais apaugusioje sodyboje, poezijai ir dainai palankioje erdvėje. Tėveliai buvo darbštūs ir paprasti kaimo žmonės, mėgstantys bendrauti, padėti, užjausti. Matyt tos savybės per genus persidavė ir į mano jautrią širdelę. Baigusi Veiverių vidurinę mokyklą, pasirinkau mylimą medicinos sesers darbą, kurį dirbu iki šiol Veiverių PSPC slaugos skyriuje. Mėgstu bendrauti, keliauti, dalyvauju saviveiklose: dainuoju Veiverių KLC moterų ansamblyje „Radasta“, giedu Šv. Liudviko bažnyčios chore, fotografuoju gamtos grožį, kuris mane supa, įamžinu seniūnijoje vykstančių renginių akimirkas. Eiliuoti pradėjau mokyklos suole. Esu LNRS ( Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjunga) narė, išleidusi penkias savo eilėraščių knygeles: „Aš myliu“, „Pati tyriausia sielos kalba“, „Apie gyvenimą – eilėmis“, „Dovanoju dalelę širdies“ ir „Aš čia gimiau“. Taip pat esu septynių poezijos almanachų bendraautorė: „Gili žodžių versmė“, „Klausau kaip skamba gyvenimas“, „Minčių pakeleiviai“, „Pašnekesiai su gėlėmis“, „Žiedas griuvėsiuose“, skirtas Ukrainai, „Tas rankų švelnumas“, „Minčių bičiuliai“ ir 2024 m. išleistoje Birštono – Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ knygoje „Ieškojimų šviesa“ (klubo įkūrėjui Juozui Palioniui atminti). Džiaugiuosi, kad enciklopedinėje knygoje „Prienų krašte Kūrėjų pėdsakais 19“ rašytojas Benjaminas Kondratas skyrė keletą puslapių ir man.
Poetinio žodžio mylėtojams dovanoju savo kūrybinius ieškojimus ir mintis, linkiu džiaugtis vieniems kitais, skambiomis dainomis, širdingomis eilėmis, mielais susitikimais.“
Vilytės Stelmokienės dovanotu kūrybos vakaru džiaugėmės visi: žiūrovai, atlikėjai, bičiuliai, artimiausieji giminės. Su pasimėgavimu klausėmės jos eilių, tapusių dainomis, kurias drauge su autore atliko Veiverių KLC moterų ansamblis „Radasta“, Šv.Liudviko bažnyčios choras, Kazlų Rūdos „Bočiai“.
Stebuklinga galia žodžio, žmogaus kūrybos dosnumo ir nesibaigiančio noro dalintis poezija bei širdies gerumu! Amžius, kaip ir tauriausiam jausmui žemėje – meilei – nėra pavaldus. Poezijos mūza skleidžiasi drauge su pavasariu, skrajoja gėlėtos vasaros sparnais, žengia auksu spindinčiais rudens kloniais, pražysta gražiausiais žiedais, žiemos šarma nubalintose langų akyse. Atkartojant visus palinkėjimus poetei Vilytei Stelmokienei, – tegul jos poezijos žodis džiugina ir kuriantį, ir skaitantį!
Valė Petkevičienė
Birštono – Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė

---

Prisiminimų takeliu
Brendu per kviečių lauką,
Bandau surast takelį,
Kur Tėviškėlės klėtis…
O skausmas širdį gelia…

Neliko gimto sodžiaus,
Gyvenvietėn išvarė…
Tėveliai čia gyveno,
Mylėjo, gimdė, arė.

Pavėsio nesurasi –
Išrovė seną sodą.
Išrovė pačią širdį…
taip man tada atrodė.

Kur liepos augalotos?
Berže gandrai perėjo…
Nameliai prie miškelio?
Gyvenimas praėjo…

Tik atminimai liko.
Branginam, ko netekom…
Paliko žodžiai, pėdos,
Tėvų išmintas takas.

Bet praeitis negrįžta…
Akimirkos, miražai…
Čia mažas, jaunas, senas…
Skubėkim… laiko maža.

---

Baigias vasara

Rugių laukas suartas,
Pakrašty gėlės žydi…
Žieduose dūzgia bitės,
Boružėlės mažytės.
Jau rugpjūtis – prie kelio
Raudonuoja šermukšniai
Ir voratinklių gijos
Prie jų glaudžiasi kukliai.
Žiba, spindi prieš saulę,
Rodos, perlai pabiro…
„Baigias vasara, baigias“, –
Pasigirdo nuo šilo.
Šviežios duonos sulaukėm –
Atsiriekim gerumo.
Taip ramu, širdy gera
Nuo laukų geltonumo…

---

Dėl ko?

Dėl ko gyvenu šiam pasauly?
Kad meilę vaikams atiduočiau.
Kad gimtąjį kraštą branginčiau,
Kad kurčiau, keliaučiau, dainuočiau.
Kad sėklą į žemę paberčiau,
Palaistyčiau medį ar gėlę,
Paglostyčiau vaikui galvelę,
Darbais garsinčiau tėviškėlę.
Kad labas ryte pasakyčiau,
Kad žmogų kiekvieną matyčiau.
Visiems tiktai gero linkėčiau –
Girdėčiau, suprasčiau, mylėčiau.

---

Jausmų skara

Bėga dienos, lekia, skuba…
Nepavyt, nesugrąžint,
Bet vaikystę, gimtą sodžių
Taip malonu prisimint.

Tėviškėj žaliavo rūtos,
Liepos, eglės, ąžuolai,
Išdidžiai šakom mojavo
Prie vartelių trys beržai.

Kad laimingas būtum, reikia
Tėvų meilės, stogo, duonos…
Džiugino namai vaikystės,
Rugių laukas ir aguonos.

Lakstėme basi po pievas,
Talkinome prie darbų…
Pas draugus, į gegužines…
Nepraleidom pamokų.

Aš buvau pati jauniausia
Ir labiausiai mylima,
Skiepijo meilę Tėvynei
Ir tėvelis, ir mama.

Iki šiol esu dėkinga…
Jau pati esu mama.
Krykštauja kieme anūkai,
Sklinda meilė, šiluma.

Pamažu jau vakarėja…
Gęsta vakaro žara.
Liko tik prisiminimai,
Apgaubti jausmų skara.

---

Žodis
Gražus žodis – tai turtas
Ir kaip duona brangus,
Tarsi skrendanti paukštė
Per laukus ir miškus.

Žodis kelią suranda,
Byra raidės į rėtį,
Gimsta nuostabios eilės,
Galim džiaugtis, mylėti.

Gerti vakaro tylą,
Delnu žvaigždę paliesti
Ir lietuvišką kalbą
Nešt pasauliui ir šviesti.

Užrašytas ant lapo,
Sielon neša ramybę,
Pasibeldęs į širdį,
Geras žodis sušildo.

Kad gimtos kalbos grožis
Kaip upelis tekėtų,
Kad vaikai ir anūkai
Gerbtų ją ir mylėtų.

---

Kad giria žaliuotų

Čia Lietuva, artojų mielas kraštas.
Čia bočių pėdos, didvyrių kapai,
Nuo senų amžių Suvalkijos soduose
Žaliuoja eglės, liepos, ąžuolai.

Tėvai, seneliai ąžuolus sodino,
Brangino šventą Žemę Lietuvos.
Savo krauju ir prakaitu ją gynė,
Tvirtoves statė ant aukštos kalvos.

Skausmo kalnelyje žaliuoja ąžuolėliai,
O jų paunksmėj – didvyrių kapai.
Už laisvą Lietuvą gyvybę paaukojo –
Jų atminimas gyvas amžinai.

Čia Mokytojų seminarija didinga –
Veiveriuose pirmoji Lietuvoj.
O gimnazistai, baigę šią mokslo šventovę,
Garbingi, žinomi šaly gimtoj.

Ir stropiai mokėsi, ir darbo nebijojo,
Mylėjo savo kraštą nuo jaunų dienų.
Dar iki šiol jų rankomis sodintas sodas žydi,
Alėją puošia takas ąžuolų.

Vaikai, anūkai – ąžuolų giliukai
Lai amžinai pasaulyje gyvuos.
Pasklidęs po šalis plačiausias,
Dainuos jaunimas: „Ąžuolai žaliuos.“

Didingai vėjyje trispalvė plasnoja.
Išsaugokime laisvę, kalbą, raštą.
Vieningi būkime ir stiprūs,
Branginkim savo mielą kraštą.