Žvakelės šviesa

Mažos, jaukios, jei taip galima sakyti apie kapines, kaimo kapinaitės. Artėjančio rudens vėjas, įsidrąsinęs jau sukiojosi tarp senų kryžių, primindamas, kad gyvenime viskas sukasi ratu. Vasara baiginėjasi ir tuoj tuoj ruduo apglėbs mus savo vėsiomis rankomis. Spalvotų lapų kilimas lietė Emilijos kojas. Ji klūpėjo tvarkydama mamos Adelės kapą. Chrizantemų žiedai atsispindėjo ant juodo granito.
Kapinaitės buvo tylios. Tik tolumoje kosčiojo varnos, ruošdamosi galbūt artėjančiai žiemai. Emilija šluostė akmenį, atrodytų, lyg glostė mamos veidą…
Sugirgždėjo takelio žvyras po kažkieno kojomis. Žingsniai už nugaros… Kas tai? Ne, ne į ją – pro šalį. Bet sustojo. Emilija atsigrežė, pakėlė galvą. Prieš ją, klūpančią šalia mamos kapo, stovėjo vyriškis, solidžiu veidu, žilais plaukais, stovėjo ir žiūrėjo. Rankose – maža žvakelė, dar neuždegta.
– Atsiprašau, – jo balsas skambėjo ramiai, šiek tiek gal pavargusiai – Ar galiu? Emilija linktelėjo tardama – prašom.
Ir jis, uždegęs, padėjo žvakelę ant Adelės kapo. Ugnis pleveno rudenio vėjo šoruose, bet stebuklingai negeso.
– Kaip mamytė Adelė iškeliavo? – paklausė jis tyliai. – Ar sirgo ilgai? Klausimas visiškai sutrikdė Emiliją.
– O kas jūs būsit jai? – pagaliau įsidrąsino.
– Aš niekas. Bet mano tėvelis Kostas jaunystėj buvo jūsų mamytę įsimylėjęs… – jis nutyla,tarsi pavargęs, lyg žodžiai būtų jam per sunkūs ištarti. – Likimas nubloškė jį į Sibirą, tačiau širdis visada buvo su ja. Kol gyvas buvo, pats čia atvykdavo ir džiaugdavosi, kad ant jūsų giminei atminti paminklo vis dar nėra Adelės vardo. Kartą visai rimtai pasakė, kad jeigu jis pirma iškeliaus Anapilin, aš turėsiu uždegti žvakelę ant Adelės kapo. Taigi tesiu pažadą.
Emilijos atmintyje atgijo vaikystėje girdėtų tėvų pokalbių nuotrupos, kai jie kalbėdavosi, truputį priekaištaudami vienas kitam… Tai, va, ką reiškė tada tėtės tuose pokalbiuose kartais minimas vardas Kostas… O mama…o mama tada truputį nuliūsdavo, trumpam. Trumpi buvo tie pokalbiai, labiau jie priminė švelnius pajuokavimus, ne priekaištus. Vėliau, gyvenimas vėl pasukdavo savo ratą pirmyn, ir visa šeima vieningai griebdavosi savo pareigų. Gyvenimas tęsėsi.
– O jūsų mama buvo tokia graži, mačiau nuotrauką – vyriškis šypsojosi. – Tėvelis pasakojo, kad ji turėjo akis, kaip žydrą vasaros dangų, ir juokėsi, kvatojosi, kaip čiurlena pats tyriausias šaltinis. Atsiduso.
Žvakelė degė. Ir jos šviesoje Emilija pajuto – tikra meilė neužgęsta. Ji tik pakeičia formą. Virsta žvakelėmis, atminimais, svetimų žmonių gerumu.
Kai vyriškis išėjo, Emilija dar ilgai žiūrėjo į liepsnelę. Mamos kapo akmuo atrodė šiltesnis. O ir artėjančio rudens vėjas jau nebe taip drąsiai blaškėsi tarp kryžių ir šnabždėjo ne liūdesio, bet meilės, kuri nugali laiką, žodžius.
Morta Adomė