Išdžiūvusi minčių upė

Gintautas Bartulis

Kiekvienam būna dienų, kai norisi pykti ant viso pasaulio, kai užrašyti datą dienoraštyje yra viskas, ką smegenys gali sugeneruoti, kai jėgų niekam daugiau nėra… Mintys pridžiūvusios prie nusekusios mąstymo upės akmenų – kėpso leisgyvės. Saulė toliau kaitina, o jos, tos mūsų mintys, džiūsta kaip upės dumbliai ar gyviai, kaip kokie buožgalviai.
Tuo metu atrodo, kad viskas baigta, niekas niekada nebepasikeis – ši nusekusi upė tekės vagos dugnu, saulė švies, paupio krūmai siūbuos vėjyje, o tu su savo sudžiūvusiomis mintimis gyvensi ir kankinsies toliau visą likusį gyvenimą.
Bet nežiūrint į tai, kad dabar tavo mintys pridžiūvusios prie nusekusios upės akmenų, giliai įkvėpk ir suprasi: pastovus dalykas gyvenime yra tik vienas – mirtis. Visa kita juk amžinai keičiasi, juda, burbuliuoja tame katile, kurį žmonės pavadino gyvenimu.
Tau lieka kantriai gyventi toliau ir laukti… Ir tu tikrai sulauksi to tolimo perkūno aido – ten, toli už horizonto, jis būtinai pasigirs. Jau vien jo dundėjimo užuominos prišauks lietų. Patikėk, tas lietus atgaivins mintis, ir vėl tavo gyvenimas taps sodrus, spalvingas, skanus ir mielas. Kvepės kava ant tavo pusryčių stalo, pilna vaga tekės vėl mąstymo upė… ir taip iki sekančios sausros.