Seneliukas

Romaldas Zabulionis

Pavasarėjo. Neseniai grįžau iš tarnybos kariuomenėje, o jau su pasimėgavimu sukioju sunkvežimio vairą. Dirbu. Iš ekskavatoriaus kaušo šlumštelėjo paskutinė porcija žvyro. Motoras įtemptai urzgė besukdamas ratus nugalint įkalnę išvažiuojant iš paupio karjero.
Pagaliau sunkiai pakrautas savivartis, tempdamas prikabintą priekabą, išlingavo į asfaltuotą kelią. Per keletą minučių spausdamas gazo pedalą ir aukštindamas pavaras priverčiau mano vairuojamą „ZILĄ“ (sunkvežimio markė) įsibėgėti. Pradėjo šniokšti priešpriešinis vėjas, pro šalį ūžtelėdavo paliekami medžiai, trumpai ūktelėdavo telefono linijų stulpai. Netoli dar nuriedėjau, o jau pro šalį praplaukė balta Svėdasų bažnyčia, parduotuvė, turgelis, medinukų namų eilutės. Vėl abipus plento laukų erdvės, maži miškeliai, krūmynų salos. Atitolus nuo miestelio apie dešimtį kilometrų kitoje kelio pusėje pastebėjau senyvą žmogelį, bandantį stabdyti automobilius, važiuojančius į Svėdasų pusę. Labai jau nedrąsiai jisai tas mašinas stabdė. Stovėjo prie pat griovio krašto, neaukštai kėlė kumštine pirštine apmautą ranką, drebino neskustą smakrą, bandydamas išspausti šypseną. Tą vaizdą aiškiai mačiau todėl, kad buvau prisivijęs labai lėtai ropojantį traktorių ir praleidinėjau važiuojančius iš priekio. Pagalvojau, kad reikėtų tą senuką pavežti, betgi aš ne į tą pusę… Linguodamas ant pasostės spyruoklių „prajojau“ Kamajų miestelį ir dar po pusvalandžio jau išverčiau krovinį Rokiškio betono gaminių įmonėje.
Rokiškio geležinkelio stotis. Čia stabtelėjau, norėdamas stoties bufete ką nors užkrimsti. Viešpatie!.. Kokios skanios išpampusios sardelės. Valgai jas su bulvių koše, pasidažydamas į aštrias garstyčias, ir pasisotinti negali. Nors ką gi reiškia jaunam dvi dešrelės, du ar trys šaukštai garnyro, šaukštelis aitraus pagardo. Bet kas gi čia, nors nuo to laiko metų ne viena dešimtis laiko upe nuplaukė, o mano senus žandikaulius spazmai tampo ir ryklėje seilių prisirinko…
Vėl burzginu motorą. Tik kirtus bėgius mano ZILĄ stabdo žvitri mergaičiukė. Sustoju. Įsėda ir žvilgtelėjusi į mano patamsintais stiklais akinius prunkšteli, kad net seilių lašeliai ant jos rankinės tykšta. Nieko sau, galvoju. Tačiau šnekint nesiryžtu, per daug jaunai atrodo. Kamajuose ji vėl prunkšteli ir šalia autobusų stotelės palieka savivarčio kabiną. Susimąstau, kokio velnio jaunos ir brandesnės mergos šaiposi iš mano akinių. Gal kad nešioju ir apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis bei vakarais. Negaliu gi kiekvienai aiškinti, kad aš su jais geriau matau ir man jie reikalingi, o ne dėl kažkokio mandrumo. Tada dar nežinojau, kad po ketverių metų viena žavi tamsiaplaukė mintyse, o gal pusbalsiu dėl tų pačių akinių mane pavadins krokodilu bei taps mana žmona…
Po ratais vėl vyniojasi asfalto juosta. Pro galinio vaizdo veidrodėlį matau, kaip mano draugas Pranas, su savo „ZISU“ artėdamas prie manęs, laukia, kol aš pagausiu žioplį, o jau tada beliks stebeilytis į jo priekabos uodegą. „Nieko tau, broleli, neišdegs“, – pagalvoju, užimdamas kelio vidurį ir iki dugno nuspausdamas akseleratoriaus pedalą. Tolumoje pamatau keistai palinkusią figūrą – kažkuo panašią į klaustuką. Taigi čia tas pats seneliukas, kurį mačiau reiso pradžioje, tik jau buvo porą kilometrų paartėjęs Svėdasų link. Suabejojau – stoti ar ne. Šį kartą jisai rankos nebekėlė, tik pasitraukė arčiau griovio krašto. Prašniokščiau pro šalį, nors krūtinėje kažkas gnybtelėjo, kad galbūt dabar aš elgiuosi negerai… Taip mes su Pranu, lipdami vienas kitam ant kulnų, vėl atšvilpėm į karjerą. Vėl paupio žvyro graužas kėbule ir priekaboj, vėl artėjantis prie miestelio seneliukas, vėl betono cechas… Grįždamas važiuoju lėčiau, nes šiandien jau paskutinis reisas ir virpu noru paimti pavėžėti mintyse įstrigusį, ilgą kelią minantį pėsčiomis, žmogelį. Deja, seneliukas jau buvo pasiekęs miestelį, tik man pravažiuojant, iš po akis užgriuvusių žilų antakių, padovanojo kažkokį liūdną priekaištingą žvilgsnį. Tada nežinojau, kad šis seneliukas, jo žvilgsnis ir mano tos dienos elgesys giliai įsirėš į atmintį ir paliks neretai atsirandantį perštėjimą sąžinėje visam mano laikui…
Nuo tų dienų, praėjus apie trims dešimtims metų, jau seniai nebedirbau sunkvežimio vairuotojo darbo, tik neretai vairuodavau asmeniniais ar darbo reikalais lengvą automobilį. Kai kada sustodavau, paveždavau pakeleivį, bet dažnokai prašvilpdavau ir pro šalį. Tada beveik visada atmintyje išnirdavo seneliuko figūra – kažkuo panaši į klaustuką… Neretą sykį primindama darbus ir poelgius, kuriuos galėjau, bet nepadariau…
O šiandien mane sustabdė senutė, gal greičiau senė – labai jau nesimpatiškai atrodanti, apsimūturiavusi daugybe nenusakomos išvaizdos rūbų, skleidžiančių neaiškų ir toli gražu ne migdolų kvapą, gal greičiau katinų… Tylomis važiuojam tolyn nuo Kauno.
Neprivažiavus Prienų, keleivė įsakomu tonu pareiškia:
– Prašau pasukti į kelią kairėje.
– Man nepakeliui. Be to, labai skubu, – paprieštarauju, norėdamas greičiau išlaipinti labai jau nesimpatišką moteriškę.
– Tai kam įsisodinai, jei nenorėjai pavėžėti? Kitas būtų sustojęs ir be problemų iki namų pristatęs, – pareiškia netikėtą pretenziją senė, kažkaip panašėjanti į raganą…
Norėtųsi nusispjauti, bet nėra kaip ir kur, tai tik apmaudžiai prikandu lūpą, rodydamas posūkį į kairę.
Nedaug pariedėjus nauja komanda:
– Suk į dešinę.
Žiūriu, ant kelrodės parašyta „Purvininkai 1 km“. Nieko nesakau, atsidūstu ir suku. Kaimo gatvelėje purvyno ligi ašių, taigi pavadinimas pilnai atitinka tikrovę.
Vėl garsi komanda:
– Sustok.
Pagaliau gerai įvaldžiusi manipuliacijos meną keleivė apleidžia automobilio saloną. Bet vietoj ačiū taip žiebia dureles, kad man išgąstis nusiraito iki pakinklių ir tenka pažiūrėti, ar sveiki langų stiklai… Na, ir iš kurgi tokia sveikata gerokai padžiūvusiame kūne? Bet kas gi atsitiko? Manoji auto nebevažiuoja, tik ratai muilina šlapią molį. Išsiterlioju batus ir kelnes, tačiau visos pastangos bergždžios. Nei iš vietos… Pradėjęs dairytis pagalbos pastebiu porą vyrų, senokai skustuvą mačiusiais veidais. Jie rūko, pasirėmę ant tvoros, ir jokios pagalbos nesiūlo. Tenka prašyti. Tie neskuba, tik reikšmingai pasikaso pagurklius. Ištiesiu penkinę. Atsiranda virvė, pakinkytas į vežimą arklys ir po kelių minučių galiu tęsti kelionę, tik mano ir automobiliuko vaizdas lyg mes grįžtume iš autokroso varžybų… Taigi ir šį atsitikimą, nors ir rečiau, atsimenu, bet šypsausi.
O seneliukas mintyse mane rečiau belanko po to, kai aš, nors nežinodamas, ar dar Jis gyvas, sukalbėjau poterį ir, tik miglotai suprasdamas už ką, nuoširdžiai padėkojau. Beje, šiąnakt man užmiegant Seneliukas, savo figūra labai panašus į klaustuką, pirmą kartą nusišypsojo…