Gyvenimo kortų žaidimas

Gintautas Bartulis

Tėvų nepasirinksi. Gimimo laiko taip pat. Todėl pradedi savo gyvenimą kaip pakviestas svečias prie didžiojo gyvenimo žaidimo stalo – su tokiom kortom rankose, kurios iškrito tau visai atsitiktinai, kurias padalino Didysis teisėjas.
Šiam berniukui, apie kurį kalbėsiu, kortos buvo išmestos visai neblogos. Mama – mokytoja, tėtis – baigęs statybos mokslus ir įgijęs gerą amatą žmogus. Jie džiaugėsi tuo gyvenimu, kurį lėmė jų turimos kortos… Ir taip besidžiaugdami susilaukė to vaiko.
Berniukas gimė maždaug 15 metų po karo. Pradėjus lankyti mokyklą, anketose apie socialinę kilmę mokytojai užrašydavo: gimė ir užaugo tarnautojų šeimoje. Jis nesuprato, ką tai reiškia, bet tokios buvo padalintos kortos. Augo vienodai ir paprastai, nepriklausomai nuo to, ką ten berašė mokytojai.
Gimęs jis, šalia tėčio ir mamos jau rado šešerių metų seserį. Tai atsitiko vėlgi neatsiklausiant jo, be sutikimo – tiesiog taip krito kortos. Augo kaip jauniausias šeimoje, bet staiga, vėl be jo sutikimo, šeimą papildė dar vienas žmogiukas – brolis. Mūsų herojus iš jauniausiojo staiga tapo viduriniu vaiku.
Ar tai teisinga? Kas kieno klausė? Jis po truputį pradėjo suprasti, kad niekas nuo tavęs, žmogau, nepriklauso. Atsirandi žemėje, kai kažkas kitas to užsinori, ir gyveni ten, kur likimas, kortos nulėmė. Gali gyventi su mama, tėčiu, sese ir broliu, o gali pakliūti ir į kitą šeimą, jei nelaimė ištiktų. Vėl – kas tavęs ko nors klaus? Niekas.
Tiesiog vyniojasi filmas, ir tu jame nesi režisierius. Tu – aktorius, dažnai net ne pagrindinis. Turi pats suvokti, koks spektaklis čia vyksta. Negali vaidinti rolės iš Šekspyro dramos, jei tavo gyvenimo scenoje veiksmas vyksta pagal Strindbergą. Viską susigaudyti turi pats. Nesusigaudysi – Režisierius nubaus. Nubaus gal tik pabardamas, o gali ir išvaryti iš scenos. Ir eisi į tamsų kitą kiemą, kur kitas teatras – kur dar neaiškiau ir svetimiau. Stresas, stresas ir dar kartą stresas. Nors, iš kitos pusės, nieko ypatingo – kaip gyvenime, kaip visų gyvenimuose.
Jis gyveno ir vaidino. Atrodo, neblogai atliko visus savo vaidmenis gyvenimo spektakliuose. Iš berniuko pavirto į dabar jau smarkiai pagyvenusį vyrą. Atlikdavo visus vaidmenis su paslėpta gilumoje sielos šypsena, kuri leido išgyventi smarkiausias audras. Laikas ėjo, laiko upė nenumaldomai nešė visus Amžinybės jūros link.
Paskutiniam spektakliui einant į pabaigą, kai vis mažiau išgirsdavo plojimų ar susižavėjimo šūksnių, tyliai šnabždėdavo: „Tebūnie. Ar aš galiu tikėtis, kad jie mane supras ir norės būti šalia? Juk jie visi turi rankose savo kortas ir žaidžia savo gyvenimų žaidimus.“
Salėje vis dažniau įsivyraudavo tyla. Bet ta tyla jau nebuvo nuščiuvimo iš susižavėjimo tyla, kai sulaikai kvapą. Jis vis dažniau girdėdavo spektaklio programėlių šiurėjimą, kosčiojimą, vieną kitą telefono skambutį. Tyla nebebuvo tyla, ji kalbėjo… Kalbėjo, kad jau laikas, kad visi žiūrovai laukia spektaklio pabaigos…
Ir staiga jis išgirdo žodžius, tyliai ištartus gal vieno iš žiūrovų, o gal tai buvo Dievo tylus šnabždesys, padrąsinimas: „Viskas gerai. Tu puikiai viską darai dabar ir puikiai darei praeityje. Tęsk.“
Stebuklas – viskas jame pasikeitė. Gyvenimo aktoriaus ausis tegirdėjo tik tą šnabždesį: „Tu puikiai viską darai dabar ir tikiu – darei praeityje. Tau būtinai viskas pasiseks ateityje.“
Senam aktoriui palengvėjo. Atsitiesė ir, įkvėpęs džiaugsmo su palaikančiu šnabždesiu, ėmėsi atsinaujinusio vaidmens. Jis turėjo dabar būti našliu – ne kokia tai rolė, liūdna. Bet vėl, kaip ir gimstant, ką tu gali pasirinkti? Prašom prie gyvenimo didžiojo žaidimo stalo.
Šį kartą pagal scenarijų buvo ne kortos, o ruletė. Krupjė pažvelgė į vyrą ir tarė: „Sakykite savo pasirinkimą“.
– Renkuosi žalią sektorių. Viską, ką turiu, sukraunu žaliojo sektoriaus zonoje. Renkuosi būti laimingas. Žinau, kad rizikuoju, neatkalbinėkite. Žinau, kad visiškai viskuo rizikuoju. Bet toks mano šiandienos pasirinkimas. Renkuosi būti laimingas.
Ruletės rodyklė pasukta. Ji skrieja ratu – iš pradžių iš greičio net nematyti jos, susilieja akyse. Vėliau lėtėja… lėtėja… dar lėtėja… ir… o, likimo piršte! – sustoja ant žalio sektoriaus!
„Man pavyko! Aš vėl laimingas!“