Veterinaras

Romaldas Zabulionis

Pamažu pradėjo pavasarėti. Ant stogų kepurių brylių suspindėjo ledo varvekliai. Vidurdienį, paragavęs ledokšnių tirpsmo vandens, skardžiau sugieda gaidys, pašaliais kelias vištas, ištrūkusias į šviesą, besivedžiodamas.
Mama jau kažkelintą kartą grįžta iš gurbo, o jos skarelė vis labiau smunka ant akių. Neramu… susirgo karvė… Kad ir kokį gardėsį gaspadinė savo numylėtinei besiūlytų, ta suka savo seilėtą snukį į šoną, net duonos riekutės, druska pagardintos, neberagauja. Šeimos galva, ankstyvam rytui brėkštant, išskubėjo į savo darbo vietą – kalvę. Žmonai šventai prisižadėjo pakeliui užeiti pas veterinorių, o jeigu namie neras, tai ir iš po žemių iškas, bet karvutei pagalbą suieškos. Tačiau šeimininkei labai ilgu, neramu laukti visą rytą ir pradžią dienos. Tankiais žingsneliais, kad nepaslystų, mina tai į gurbą, tai prie vartelių, o gryčioj būdama vis prie lango šokinėja. Nugi turėtų tas gyvulėlių daktaras ,,Aiskauda“ savo bričkoj atidardėti. Jau petelnėj guli platūs lašinių spirgai, bliūdžioke du svogūnai ir trys kiaušiniai. Taip, taip – kiaušiniai, kurių visą žiemą nematėm, o dabar – va… Man kol kas tik šešeri ir kartais, kai ko užsimanau, nors verk…
Pagaliau kieme prunkšteli veterinaro bėroji, sparčia risčia atidardinusi bričkelę ir nekantriai lauktą pagalbą karvutei. Smarkiai patrepsėjęs auliniais priemenėje, pro mamos iš anksto atidarytas duris virtuvėn žengia aukštokas ir tikrai neplonas juodbruvas vyras. Ilgai nekalbėdamas gražius juodus kaliniokus kabina ant sienoje styrančios vinies ir apsirengęs paties atsineštą, kažkada buvusį baltą, ilgaskvernį chalatą kartu su gaspadine išskuba į gurbelį. Pamatęs sujudimą kieme, ateina ir prakaulus, su amžinai lūpose žaidžiančia šypsenėle kaimynas Klemensas. Užu kelių minučių „Aiskauda“ ir jį pasikviečia į pagalbą. Tik vėliau iš nuogirdų supratau, kad mūsų karvutė buvo paspringusi kieta griežčio viršūgalvio kerpe. Ir labai pasisekė, kad karvę trumpai pririšus ir Klemensui tvirtai laikant užu ragų, veterinoriui pavyko įsprausti ranką į ryklę ir kažkokio prietaisėlio pagalba tą nelemtą griežčio gabalą ištraukti. Po to ilgokai kentėjusiai dar sugirdė nemažą butelį aliejuoto vandens su vaistais ir toji ašaroti liovėsi.
Gryčion grįžo gyvuliukų daktaras ir mama, skarelę aukštai pakėlusi ant kaktos. Greitomis numazgojusi rankas mama, pakursčiusi plytą, pradėjo ruošti vaišes veterinoriui ir Klemensui. Vyrai, apsivalę batus bei rūbus, prausėsi rankas ir ceremoningai šluostėsi naminės drobės abrūsu. Suuodęs kvapą ir išgirdęs gražią čirškinamos kiaušinienės muziką pradėjau trintis aplink mamos undaroką, primindamas, kad baisiai labai ir aš kiaušinienės noriu.
Mama griežtai pasakė:
– Aik un lovos ir mandagiai sėdėk. Kai liks, tai jau tadu…
Apart ką tik iškepto valgio ant stalo atsirado duonos ir pusbutelis arielkielės. Vyrai ilgai nelaukė, maktelėję po porą kleboniškų čėrkelių, ėmė skaniai užkandžiauti. Keptuvės turinys sparčiai tirpo. O aš ant lovos mandagiai sėdėdamas, netikėtai nusprendžiau pareikšti savo nuomuonę motinai apie labai man rūpėjusią kiaušinienę. Pasimuistęs dėl už nugaros miegojusių ir jau pradėjusių spurdėti brolio su seserimi, netikėtai garsiai ištariau:
– Kurgi Tau liks, nieko neliks… Jau baigia viskų suryt!
Vyrų rankos su šakutėmis nustojo graibyti petelnės dugną… Persimetę žvilgsniais, jie kėlėsi nuo suolo, susigraibė savo kepures ir apleido gryčią. Mama, atsiprašinėdama ir dėkodama už pagalbą, išlydėjo veterinarą ir kaimyną į kiemą. Kai sugrįžo, įsisprendė rankomis į šonus ir paraudusiu veidu ilgai, iš pradžių piktai, o paskiau nelabai, o dar vėliau su šypsena… o dar vėliau pradėjo juoktis bei paglostė mano čiupryną. Užu kelių dienų tėvas pakaustė veterinaro kumelę bei bričkai uždėjo naujus ratlankius. Į gryčią užėjęs ,,Aiskauda“ stuktelėjo ant stalo sukliuksėjusį puslitriuką, o mamai padavė pilną pintinėlę baltų kiaušinių. Šį sykį kiaušinienės visiems užteko ir dar trupučiukas liko pasigardžiuoti aplink kojas besitrynusiam katinui.
Kai jau buvau dešimties, žiauriai supykau ant Klemensų gaidžio, kam tas mūsų kiemo vištas skriaudžia… Besislapstydamas užu jazmino krūmo, patykojau ir kai pentinuotas priėjo arčiau, smagia ranka paleidau akmenėlį. Ir pataikyk gi tu man tiesiai į skiauterę. Giedorius tik plastelėjo sparnais ir atgulė ant bulbienių. Pasidarė labai tylu. Didelis klaustukas pakibo ore… Tik vėjas jau čiupinėjo ir šiaušė kaimyno gaidžio plunksnas.
Neramių minčių debesėlis nedavė ramybės ir drėkino nosį bei akis. Ypač tada, kai gaidį perkėliau per tvorą į kaimynų kolioniją, bet tasai ir ant savos žemės nė krust. Pagalvojau, kad reikia ieškoti veterinoriaus, nes jei skiauterėtą užmušiau, tai jau bus… tai jau tikrai per mažai nebus… Toli eiti nereikėjo, Aiskaudos“ kumelė su vežėčiom stovėjo prie parduotuvės stulpo. Palaukiau, kol mano pagalbos viltis išėjo iš parduotuvės ir ašarodamas pradėjau aiškinti situaciją. Tas daug nekalbėjo, sėdom į vežėčias ir už poros minučių kieme. Atėjom į patvorį, o gaidžio nei padujų, tik pora plunksnelių prie serbento plevena. Išgąstis šmaukštelėjo per pakinklius – lapė arba vanagas nusinešė pamislinau.
Po kelių akimirkų pajutau ant peties ,,Aiskaudos“ ranką:
– Nepergyvenk. Gyvas tas tavo krikštytas gaidys. Antai prie malkų vėl vištas ulioja…
Paprašiau apie tai niekam niekam nepasakoti. Veterinorius šyptelejo, spustelėjo nuo pergyvenimo drebančią mano ranką ir paliko kiemą. Ir tikrai, tikri vyrai laikosi žodžio. Niekas nieko nežinojo, kolei aš pats nepasigyriau…
Bėgo metai… Užaugau. Jau būdamas po karinės tarnybos užėjau pas savo draugą išsišiepėlį Rimantą, eigulio sūnų. Išsišiepėliu jį vadino todėl, kad jis šypsojosi kada reikia ar nereikia, net kai būdavo liūdna. Jis nematė skirtumo, kur tą šypseną dalinti – ar šokių aikštelėj, ar bažnyčioje, ar per pakasynas… Ant kiemo suolo sėdėjo trys bernai, prie jų teko prisijungti ir man. Prie slyvos pririšta snaudė pakinkyta sena veterinoriaus kumelė. Eigulys su gyvuliukų daktaru gurbelyje gydė paršus. Labai jau skausmingai juos čiupinėjo, nes tie žviegė kaip išprotėję, lygtai su kažkuo amžinai atsisveikindami… Paršams aptilus, draugams besišnekučiuojant sušiugždėjo basutėmis minamas kiemo žvyras. Į kiemą ieškodama savo draugės, eigulio dukros atėjo stamantri juodaplaukė, juodaakė graži mergina, vilkėdama ploną vasarinį rūbą. Bernų žvilgsniai be jokio gailesčio smigo į netikėtai atsiradusią viešnią. Pasimetusi nuo netikėto didelio dėmesio (kai kuriems net prasvėrė stalikai) mergaitė priėjo prie snaudusios kumelės ir paglostė jos pursnas, sakydama: „kuziukas, kuziukas“… O toji, netikėtai pažadinta iš senatvinių sapnų karalystės, užvertė galvą aukštyn ir iš viso vieko tris kartus nusičiaudėjo, plačiai aplink paskleisdama seilių ir nosies turinio purslus. Negana to, pakėlus uodegą iš savo didelių vidurių smagiu garsu driūktelėjo ir aplinka pakvipo tikrom arklidėm. Bernai raitėsi mirdami iš juoko, o vienas, nuvirtęs nuo suolo, niekaip negalėjo išsipainioti iš agrastų krūmo. Mergaitė stovėjo delnais veidą prisidengus lyg stabo ištikta. Konfūzas augo aukščiau slyvų, aukščiau klevo – iki pačių baltagarbanių debesų. Padėtį pataisė atšlepsėjęs veterinorius.
Jis palietė mergos alkūnę ir pusbalsiu pasakė:
– Viskas čia natūralu. Nesigūžk… Seni ne visada suvaldo savo fiziologijos netikėtumus. O nuo šiandien kalbėk ir šok su tuo, kuris nesijuokė. Ar matei kuris?
Toji linktelėjo galva ir nuskubėjo prie gonkelyje laukusios draugės. Dar kartą pasitvirtino tiesa, kad jei moterys užsidengia akis, dar nereiškia, kad nemato…
Vėl laiko upė nusinešė daug metų. Jau ir man vėlyvas gyvenimo ruduo. Tačiau, kai valgau kiaušinienę ar netikėtai paveda fiziologija, dažnai atsimenu į amžinybes išėjusį veterinorių: geras rankas, geras akis, gerą širdį… ir tikrai ne veltui žmonės meiliai vadino Jį ,,Aiskauda“.