Atostogos 

Liepa… Gražus ir kvapnus vasaros mėnuo… Atostogų mėnuo… O jos tikrai jaučiasi. Gatvėse žmonių mažiau, o ir vaikų vienas kitas bėgioja. Visi daugiau atsipalaidavę, mėgaujasi šiluma ir atostogomis.
Bet sukasi gyvenimo ratas ir reikalų atsiranda net ir tada, kai norisi tik ilsėtis ir džiaugtis ramybe. Gavusi registruotą laišką, susirinkusi popieriukus išskubėjau ir aš į valstybinę įstaigą. Atvykau neplanuotam vizitui ir ką… „Pabučiavau“ užrakintas duris, perskaičiau, kad dirbs nuo penkioliktos valandos, ir išėjau į gatvę. Ką daryti, ką daryti… Laukti, aišku, laukti, nevažinėsiu aš čia kelis kartus ir atostogų nesigadinsiu, jau ir taip diena  šuniui ant uodegos. 
Apsidairau, netoli rotušės aikštė, ten pilna jaukių kavinukių, restoranų, nueisiu, pasėdėsiu, ką nors gaivaus atsigersiu, va, ir laikas greičiau prabėgs, ir susitikimas priartės.
Praėjau kelias, kol išsirinkau, kuri man patiko. Žmonių buvo nedaug, o ir staliukai lauko terasoje viliojo labiau. Priėjo padavėja, atnešė meniu, pradžiai užsisakiau šalto limonado, o toliau paprašiau palikti meniu, dar pagalvosiu, ko norėčiau. Gurkšnis šalto gėrimo atgaivino gomurį, o gal net ir mintis.
Apsidairiau. Priekyje, per du stalus nuo manęs, sėdėjo trys senjorai. Vyriškis, tamsiai mėlynais marškiniais, ir dvi moterytės juodais drabužiais. Sprendžiant iš jų aprangos, neseniai netekę kažko iš artimųjų. Kaip tik tuo metu jiems atnešė užsakytus patiekalus. Padėkoję, lėtai pradėjo valgyti. Mano akis kaip tik užkliuvo už užrašo kitoje gatvės pusėje, notarų biuras.
Gal jie iš ten atėjo, reikalus tvarkėsi ir, va, užsuko pavalgyti. Be pykčių, be barnių… O kaip retai tai galima išvysti…
Man iš dešinės, prie staliuko prisėdo dvi mergytės. Ką jau ten, panelės, kokių trylikos, keturiolikos metų. Užsisakė šalto limonado ir ledų. O jau kalbos, o jau įspūdžių… Susitiko, kaip supratau, po mėnesio nesimatymo. Viena buvo kaime pas močiutę, o kita atostogavo Turkijoje. Ta, kur kaime, vieno pasakojimo, kaip pas močiutės kaimynus anūkas is kito miesto atostogavo, kaip kartu ėjo maudytis, vėžiauti, kaip leido laiką. Pajutau, kaip mano veidu nusirito šypsena. Ach, kur tos mano atostogos kaime…
Už tų dviejų panelių, per porą staliukų atgal ir man už nugaros, išgirdau kalbant angliškai. Nors nepatogu buvo dairytis, bet smalsumas nugalėjo. Suvaidinau, kad nužiūrinėju terasos interjerą. Prie staliuko sėdėjo keturiese. Gana jauna pora ir dvi mergytės, kokių penkerių ir septynerių metų. Jie jau baiginėjo pietauti ir mergytės, kaip supratau, pareiškė daugiau nebenorinčios valgyti, o jaunoji moteris bandė dar prikalbinti, kad valgytų, nes kur tiek maisto reiks dėti.
Bet palaukit… Dar kartą paklausiau… Na, taip tikrai, tėvai tarpusavyje kalba lietuviškai. O tai kodėl su mergaitėmis angliškai? Man mintyse besvarstant įvairius variantus, staiga išgirstu:
– Giedriau, tu, ar čia tu, – taria jaunoji moteris.
Ir už nugaros išgirstu:
– Taip, aš, labas.
Ir tada jau aš atsisuku iš tikrųjų pažiūrėti, kas čia kur. Pasirodo, man už nugaros sėdi vyriškis. Nepastebėjau, kada ten prisėdo, veido nematau, nes sėdime nugaromis. Bet klausytis ir girdėti galiu.
– Aš ir galvoju, matytas veidas, tu ar ne tu, – toliau kalba jaunoji moteris.
– Ar pameni mane, mes iš vieno kiemo, aš dvidešimtam gyvenau, o tu iš dvidešimt antro buvai, kartu kieme žaisdavom. 
– Na, taip, turbūt, – lėtai taria vyriškis.
O jaunoji moteris čiauška toliau:
– O tu kur dabar randiesi, čia, Lietuvoj, ar kur kitur, mes tai, va, Amerikoje gyvename, tai grįžome atostogų. Tai, žinai, mama aplink puodus šokinėja, valgyti gamina, tai, žinai, nusprendėme šiandien – duodame mamai išeiginę ir einame kažkur pavalgyti. O čia, va, mano vyras ir mūsų mergaitės.
– Malonu, – ramiu balsu ištarė Giedrius.
– Aš Norvegijoje gyvenu, žmona liko ten, o aš dukrą atvežiau į stovyklą Lietuvoje, kad šaknų ir kalbos nepamirštų. Ir dar, mamos kapą aplankyti…
Jaunoji moteris nutilo, po to kažką pašnibždėjo savo vyrui, tas pakėlė ranką kviesdamas prieiti padavėją. Pasilenkusi per stalą, jaunoji moteris kažką bandė sakyti savo mergytėms, bet buvo girdėti tik jes ir nuo.
Apmokėjusi sąskaitą šeima pakilo nuo staliuko, mergytės nustriksėjo pirmos, vyras nuskubėjo paskui, tarsi vydamasis mažas padaužas. Jaunoji moteris praeidama pro Giedrių truputį stabtelėjo:
– Sėkmės tau, – tyliai tarė.
– Tau irgi, – lėtai tuo pačiu tonu atsakė Giedrius. 
Jaunoji moteris išėjo, o Giedrius dar paprašė padavėjos kavos…
Juodžiukė