Pirmi kartai

Šie metai, keistai prasidėję, stebina mane ir toliau. Praėjusią savaitę nutiko du keisti pirmi kartai.
Pirmasis nutiko, berods, antradienio ankstyvą rytą, kai buvo baisiai šalta, drėgna ir vėjuota. Žinote, vienas tokių tamsių rytų, kai už lango kaukdamas gąsdina vėjas, tikrindamas visus plyšius ir silpnas vietas – gal ką pavyks nuversti, nulaužti. Gal todėl visai nenuostabu, kad į autobusą įlipau apsitaisiusi žiemiškai, su pirštinėmis, šaliku ir kepure. Tik atsisėdusi, kepurę pasidėjau į skreitą. Ten dar įsitaisė kuprinė, rankinukas ir pirštinės. Netrukus šalia manęs į laisvą vietą klestelėjo moteris. Tai mintyse konstatavau matydama ją tik periferiniu matymu, nė nepasukusi jos pusėn galvos. Kartais nesuprasi, kaip ir kokiu būdu informacija priimama ir įrašoma, ar iš formų, ar iš profilio, ar iš šmėkštelėjusių spalvų, ar tiesiog iš kažkokio neapčiuopiamos visų detalių visumos pajautimo. Pamenu tik, pagalvojau, kažin, kiek toli ji važiuos, ar ilgai teks dalintis erdve. Aš prisispaudžiau arčiau lango ir, dar šiek tiek pasisukusi į lango pusę, „brain root`inau“, kitaip tariant, naršiau be tikslo po interneto plačiuosius vandenis telefone. Pusiaukelėje moteris atlaisvino kėdę. Patogiai atvažiavau iki savo stotelės. O ji – paskutinė maršruto stotelė, tad autobusas visada lieka beveik tuščias, tik du – keturi keleiviai. Rinkausi savo mantą, ruošiausi išlipti, tik capt, capt, o kur kepurė? Viskas aišku – bus nukritusi, kai stojausi. Su manimi – dažnai taip. Dairiausi į sėdynes, po sėdynėmis. Po viena, po kita. Nėra! Priėjo rytinis nepažįstamas pažįstamasis, padėjo man dar sykį apžiūrėti ištuštėjusį autobusą. „Tikrai nėra!“, – jis man dar patvirtino. Pavogė! Pilką, megztą, paprastą kepurę, taip derėjusią prie mano pilko palto… Kita jokia mintis neatėjo į galvą. Apstulbusi ir juokdamasi, nes taip man dar tikrai nėra buvę, išlipau. Įtraukiau galvą kiek galėjau, palto apykaklę ištempiau į poziciją – Stovėt! Ramiai! – ir nukulniavau į šaltą vėjuotą rytą, jau iškart ilgėdamasi savo kepurės.
Ir dar vienas pirmas kartas. Jau antras per savaitę. Šeštadienis. Aš – vėl autobuse. Tokiame mažame, ankštame, kurį mikriuku vadiname. Sėdėjau, kaip visada, įsitaisiusi su savo daiktais skreite: kuprinė, rankinukas, pirštinės. Šįkart lauke šilčiau, gal plius trys buvo, kepurės net nereikėjo. Kai vienas keleivis įsijungė telefoną garsiai lyg radiją ir rusų kalba kažkoks neaiškus turinys užgulė ausis, neapsikentusi išsitraukiau ausines ir įsijungusi savo muziką, įsijungiau ir šypseną. Taip mintyse dainuodama, pirštais barbendama taktą ir linksmindamasi važiavau, kol atėjo laikas ruoštis išsilaipinimui. Tai – ausines žemyn, užsisegti pravirą rankinuką, apsimauti pirštines… Pala, pirštinės, kur jos? Na, žinoma, bus nukritusios. Žvilgt po savo sėdyne, nėra, ankštame praėjime lindau žiūrėti po kita – irgi nesimato…
– Ar pirštinių ieškote? – aiškiaregiškai iš gretimos eilės paklausė moteris.
– Taip! – patvirtinau.
– Neieškokit! – man sako. – Močiutė, kuri priešais jus sėdėjo, pasiėmė prieš išlipdama.
Gal močiutei tų pirštinių reikėjo labiau? Mano mamytės megztų, dar nenunešiotų, neištampytų ir labai šiltų…
Alma D. J.