Asta Ferevičienė: „Vis gainioju mintį tarp pilkų debesų…“

Nuolat susimąstau, kokiu greičiu lekia gyvenimas. Kuo vyresnė daraus, tuo labiau imu branginti savo laiką. Nesinori jo iššvaistyti niekams. Viskas keičiasi. Žinoma, keičiuosi ir aš. Noriu tikėti, kad tai geri pokyčiai. Pastebėjau, jog daug dalykų, kurie kažkada man atrodė ypatingai svarbūs, prarado savo vertę, o tai, apie ką net nepagalvodavau, tapo reikšminga. Išmokau priimti viską ir neskirstyti tik į juoda ir balta. Pasaulis yra margas, ir tai – nuostabu. Svarbiausia, kad susitaikiau su savimi ir atleidau silpnybes, trūkumus. Tai nereiškia, kad nenoriu būti geresnė savo pačios versija, tiesiog leidžiu sau išgyventi kiekvieną akimirką, ją išjausti.
Mano kūryba – tai ieškojimai, patirtys, mintys. Kartais sako, kad ji būna liūdna. Normalu. Reikia priimti ir liūdesį. Dažnai pasidalinu savo eilėmis socialiniuose tinkluose, spaudoje, renginiuose. Nemažai jų buvo. Džiaugiausi savo kūrybos skaitymo vakaru. Susirinko ne tik draugai, artimieji, bet ir nepažįstami žmonės. Esu jiems dėkinga už man skirtą laiką ir dėmesį. Jaunystėje vienas puikus draugas sukaupė mano eiles ir išleido knygelę „Viskas – tik akimirka“. Aš pati esu parašiusi labai daug eilėraščių, scenarijų renginiams, romaną apie moters išgyvenimus ir patirtis, tačiau dalinuos su tais, kam tai reikalinga, įdomu. Man labai patinka tokie gyvi mainai: aš jiems – kūrinį, jie man – emocijas, savo mintis. Nenuvertinu tikros knygos, tačiau viskam reikalingas laikas, lėšos ir nusiteikimas. Gyvenimas parodys, kas bus toliau, kuo tapsiu aš pati. Tikiu, kad svarbiausia neišduoti to, kas esi ir kuo tiki. Tam kartais reikia labai daug stiprybės. Linkiu šito mums visiems.

Raudonoj upėj atsispindi tekanti saulė,
Žaliuos šilkuos dar snaudžia ši diena,
Medum geltonu kvepia naujas rytas.
Tokia maža tu, Lietuva, šiame pasauly,
Bet mums – tokia brangi, tokia sava!
Ir spurda jausmas širdyje neišsakytas.
Tave apginti ir išsaugoti vaikų vaikams,
Kad žodis tikras, kad daina – tiktai sava!
Petys petin kad viskas būtų padaryta!
Kad augtų pilys staugiant geležies vilkam,
Ir skleistųsi visiem nauja laisva diena,
Kaip laukuose aguona rasotą gaivų rytą!

Kai užšąla širdis, krinta sniegas.
Verkia tyla, sodams žydint.
Tikėjimas daigo stiprybe palieka.
Vartus užrakino? Sugrįšim!
Sužeidžia žodis, ir sunkias druska.
Tiesiog, jos per daug, matyti.
Gėrio ranka – visuomet ištiesta.
Grimzti į tamsą, ar susilaikyti?
Kol užšalus širdis, krinta sniegas…

Kažkas pasakė, kai tavęs nebus, jie parašys – poetė…
O kam? Man net ir šiandien nesvarbu!
Jaunystė veržėsi kovot, įrodyti kažkam ir nugalėti.
Branda – grąžino prasmę su kaupu!
Man nesvarbu, kodėl vieni įsimylėję dangų, kiti – pilis,
Aš niekada nebūsiu nė vienu iš jų!
Sakau ir gyvenu, kaip jaučia mano siela ir širdis.
Kai skauda, kartais išverkiu arba tyliu.
Kažkas pasakė, kai tavęs nebus…

Aš niekad nenorėjau būti debesiu,
Nemėgstu, kai nuolat vėtros nešioja,
Nenoriu taip verkt, kad išnykčiau.
Tvirta uola pakrantėj žmonės stebisi:
Kantriai vienatvėj parimus dūmoja,
Mažai kam gyventi šitaip patiktų.
Smilgai irgi visai nesaugu ir baisu:
Pražūsi po praeivio abejingo kojom,
Nulauš vėtros, užvaldytos pykčio.
Būt veidrodžiu, kuriame vaizdas visų?
Neturėti savęs ir žudyti kitų svajonę?
Nežinau, ar man šitaip pavyktų…
Argi rinktis galiu? Juk esu, kas esu!
Tad nulenkusi galvą prieš uolą sustoju,
Kad už jos kančią atsiprašyčiau.
Vis gainioju mintį tarp pilkų debesų,
Kuriuos žiedo ir medžio gyvybei aukoju,
Kad bent smilgą veidrody palikčiau!
Juk tiek nedaug norėjau…

Sušildyt savo rankomis lyg duoną kasdienybę,
Pagardint meile ir pajust kiekvieną kąsnį.
Nepasiklyst, kai eisi į save…
Vienodai sverti juodą, baltą – pasitelkt kantrybę.
Kiekvieną mirksnį mokytis, atrasti…
Mokėt atleisti ir pakilt svaja.

Mano Lietuva, esi liauna pušelė smiltyse paklydus,
Ošimas jūros, vienišos žuvėdros klyksmas,
Krantus bučiuojanti banga.
Visa širdim aš trokštu tavo šviesią aušrą pamatyti,
Paliesti saulės kelio jūroj aštrų blyksnį
Ir laisvės sparną glostyti ranka.
Gimtine mano, motulės rankomis apglėbk, paguoski,
Pamerk rugiagėles ir duoną užmaišyk,
Kad rugio kvapas svečią priviliotų.
Už laisvą dainą, iš tėvų išmoktą, viską atiduočiau,
Tik neprašyk meluoti, išduoti neprašyk.
Juk tu pati išmokei tamsoje šviesos ieškoti.

Ar būsi mano ąžuolu, sūnau, kai saulė leisis?
Ar aš galėsiu pailsėt tavoj paunksmėj nuo darbų?
Padėti galvą ant tvirtos peties?
Atleisk, motut, teks liūdesy tau vakarus praleisti,
Nes aš kitaip nesugebu, tai, ką darau, yra svarbu,
Sugrįšiu, jei išvengsiu kruvinos lemties…
Ar būsi, dukra mano, liepele, kuri medum kvepės,
Kai bitė glausis prie trapaus žiedelio?
Žaliuos ir guos, kai verks pavargusi širdis…
Aš būčiau, bet keliais kitokiais vaikščioja mana lemtis.
Motut, nešiosiuosi tave širdelėj,
Turiu apginti tai, ką pasakojai per naktis…
Vaikai, vaikai! Pabūkit nors keliu, kuriuo išeisiu…
Su laisvės ąžuolu ir liepa, kad padrąsintų žingsnius,
Kad šlamesiu ramintų skaudulį širdies…
Kai saulė patekės, neužmirštuolės žiedas skleisis.
Jis mėlynas kaip jūsų akys, ir kaip jūs drąsus,
Nebijo pikto žvilgsnio nei tamsios nakties.

Aš supratau, kad viskas apie viską pasakyta,
Bet išgirsta – tik tiek, kiek kas girdėt norėjo.
Ar verta vėl kartotis?
Kiek daug kvailysčių, gero linkint, padaryta!
Kiek mirė talentų, kurių šlovė nepalytėjo!
Aplink – vartotojai!
Jei nebereikia, kam gi brukt kažką per jėgą?
Ar daug žvaigždžių dar liko nenukritusių?
Tai ko ten kabarotis?!
Kai kelias tampa ilgas, tau tik meilė lieka.
Atgaivini ją, sutryptą, paniekintą, nuvytusią
Ir mokaisi šypsotis.
Aš supratau, kad viskas pasakyta.

Gyvenimas lyg koks drugys pro šalį skrieja,
O mes taip trokštame jo visą grožį pamatyti.
Apsikabinti rudens vakaro jaukumą tyloje.
Pajausti širdį tų, kuriuos labai mylėjom,
Ištart žodžius, kuriuos norėjom pasakyti,
Ir rast jėgų priimt ne tik kitus, bet ir save.
Gyvenimas lyg koks drugys…

Vienatvės gelmėj apliejam minčių sidabru tylų gerumą žmogaus…
Nors metai bėga… ir gailūs ūkai netikrumo bangelėm nuplaukia,
Mes vis dar nežinome, ką galvoja paukštis, išskleidęs vėjyje lengvus sparnus…
Dar mokomės ramiai žaizdas gilias upelėje gyvenimo nupraust,
Mažais stebuklais patikėt. Neprašom lengvesnės būties, nelaukiam.
Tik nepavarkime gyvent, mylėt… Širdies žydėjimą pamerkim į gilius jausmus…