„Eilėraštį statau kaip namą,“ – sako ilgametis „Gabijos“ klubo narys Alfonsas Mekionis. Ir išties šiuose žodžiuose labai daug paties poeto gyvenimo bei kūrybos patirties ir prasmės. Tėvų ir protėvių šaknimis suaugęs su Balbieriškio žeme, Alfonsas su žmona Birute bendram gyvenimui taipogi pasirinko šį kraštą, pasistatė namus, pasodino medžius, užaugino dukrą, džiaugiasi dviem anūkais. Gal todėl, kad gimė (1961 m.), augo, mokėsi ir tebegyvena Balbieriškyje, ant Prienų ir Alytaus rajono savivaldybių ribos, Alfonsas pasirinko ir dalyvauti abiejų savivaldybių plunksną ir kūrybą pamilusių bendruomenių veiklose. Jis – ir Alytaus literatų klubo „Tėkmė“ atstovas.
Taip jau nutiko Alfonso Mekionio gyvenime, kad jis skaityti išmoko anksčiau nei rašyti. Kiek save atsimena, skaityti pradėjo būdamas penkerių. Ir taip pamėgo knygas, kad tapo tikru knygų „graužiku“. Visą gyvenimą knyga buvo Alfonso palydovė. Besimokydamas Balbieriškio vidurinėje mokykloje labai domėjosi istorija, lyg ir buvo apsisprendęs šias žinias toliau gilinti Vilniaus pedagoginiame institute, pasirinkti mokytojo profesiją. Tačiau Alfonso gyvenimo laivas pasirinko visai kitą kryptį ir kitokio pobūdžio profesiją. Baigęs Balbieriškio vidurinę mokyklą, tolimesnes studijas tęsė Alytaus 9-ojoje technikos mokykloje, kurią baigė su pagyrimu, dirbo Alytaus medvilnės kombinate. Kombinato 
bendruomenėje vyko ir visuomeninė kultūrinė veikla. Alfonsas buvo aktyvus šios veiklos dalyvis, kadangi sceninius įgūdžius jam jau buvo suformavusi mokykla. Alfonsas sako, kad nuo pradinių klasių buvo mokytojų skatinamas deklamuoti eilėraščius. Šiandien akivaizdu, kad sodrios, įtaigios, klausytoją žavinčios balso spalvos Alfonsą lydi nuo vaikystės. Tačiau patį jo savininką mokyklos metais ši gamtos dovana tikrai nežavėjo. Alfonsui buvo mieliau skaityti knygas ir eiles sau, bet ne publikai. Tačiau laikas prioritetus sudėliojo kita tvarka. Grįžęs iš tarnystės tarybinėje armijoje, Alfonsas pastebėjo, kad eilėraščius malonu skaityti ne vien tik sau, bet ir kitiems, kad atsirado poreikis savo išgyvenimus, mintis patalpinti į eilėraščių posmus.
„Eilėraštis kartais gimsta iš vienos mintyse užsifiksavusios eilutės. O paskui mintys pačios savaime prašosi plunksnos. Eilėraštis turi būti gyvas“, – sako Alfonsas. Nes, anot poeto, jeigu rašantysis savimi nepajus eilėraščio gyvasties, tai ar toks eilėraštis sudomins skaitytoją? Atsakymas į šį retorinį Alfonso klausimą – jo paties eilėraščiuose. „Jeigu nenoriu, ar galiu nerašyt, tai ir nerašau,“ – savo pasirinkimą paaiškina poetas. Taip atsitinka tuomet, kai Alfonso mūza prityla ir jis duoklę atiduoda kitam pasirinkimui ir pomėgiui – baldų gamybai. Namuose, Balbieriškyje, turi įsirengęs dirbtuves ir atliekamu nuo visų darbų laiku gamina baldus. Visgi mūza labai dažnai ima viršų, nes ir pirmoji 
Alfonso Mekionio kūrybos knyga „Ant laiko delnų“ į gyvenimą jau išėjusi. Ir tai atsitiko gan senokai – 2007 m. Kad knyga vertinama skaitytojų, o Alfonso Mekionio visuomeninė veikla ryškiai matoma ir yra svarbi Balbieriškio kraštui, įsitikinome šių metų tradicinės vasaros šventės „Prie Ringio ir Peršėkės“ metu. Balbieriškio poeto kūrybinė veikla už gimtojo krašto garsinimą buvo įvertinta garbės ženkleliu. Šiam atvejui labai dera posakis – vertė ne kiekyje, bet turinyje. Kitai knygai turinys taipogi jau parengtas ir kantriai laukia, kada išmuš toji atėjimo į skaitytoją valanda. Su nekantrumu laukiame!
Artėjančių Šv.Kalėdų proga „Nemunėlio“ puslapio skaitytojams – gabijiečio Alfonso Mekionio dovana – „gyvi“, poeto jausmais išjausti, baltais šventadienio marškiniais aprengti, šviesos gyvenimui linkintys eilėraščiai.
Birštono-Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė
Valė Petkevičienė
Visai šalia…
Surasti mane lengva tarp kelio dulkių,
Tarp dangaus ir žemės esu aš.
Tarp žvilgsnio ir žodžio.
Esu tarp duonos riekės ir arklo,
Tarp akmens ir akmens.
Esu tarp nematomo, bet esančio,
Tarp nesančio, bet menamo.
Tarp vėjo ir burės esu aš.
Esu, kad eičiau,
…kad skrisčiau.
Kad matyčiau ir kalbėčiau dirbantiems,
Duoną valgantiems.
Kad jausčiau šalia esančius,
Išėjusius, kad atminčiau.
Todėl aš esu tarp žiemos ir vasaros,
Tarp žiedo ir vaisiaus.
Tarp žolės visada mane rasite,
Kurią nupjautą sušers senam ožiui,
Kitados įšokusiam į rūtų darželį.
Visada būnu tarp namų ir kelio,
Tarp išėjimo ir sugrįžimo,
…tarp gimimo ir mirties.
Tai kelias.
Neprasilenkime.
Pakalbėk su manim pilkas sutemų broli,
Aš paklydęs spalvas kelyje išbarsčiau
Ir vienodai keisti tapo mudviejų norai –
Pasislėpt naktyje nuo šešėlių, tačiau
Užgesint žiburių mums neleis ant šio kalno,
Nes legendos ieškoti ne vienas šią naktį išeis,
Ir žinai, dauguma paguldys savo galvas
Užburti taip norėtos šlovės spinduliais.
Mes pilki pranašai, mano sutemų broli,
Mano lūpose žodis – tavo žvilgsny tiesa.
Tik kai viską šioj žemėje gaunam į amžiną skolą –
Per brangi mūsų ieškomos laimės šviesa.
Laukimas (1)
Čia ugnis. Šurmulys ir kava.
Kažko laukiantys apgulė barą.
O meniu parašyta: žiema,
Vėjo dūdos užpūs kelio gamą.
Ir, kol kas, po pernykščiu ledu
Dar sustingusi medžio valdžia,
Bet pavasaris laukia žiedų –
Žiedas žemėje visko pradžia.
Pradėtieji – jau lauks pabaigos,
Bet turės tą sekundę – dabar.
O vėliau juodu debesiu klos,
O tada sauja žemės užbers.
Nykus kelias ir laiptai be žingsnių,
Nyksta sąžinė ir atmintis.
Pasitinka tuščiu lango žvilgsniu,
Lyg nesavą, mane, praeitis.
Ir nė garso už niekieno durų,
Kur seniai sudūlėjo knyga,
Bet juk niekam į širdį nebuvo
Įrašyta liūdnai – pabaiga.
Aš žinau, čia išsaugota liko
Visa tai, ko tada nereikėjo,
Ir kol laiptų akmuo nesunyko,
Ateinu prisiliest prie rugsėjo.
Nes iš ten mano skaitomos knygos,
Mano metai, džiaugsmai ir opos.
Visa tai kitados sudygo
Ant
Aukščiausios
šių
laiptų
pakopos.
Užaugam. Deja, užaugam.
Taip turi būti.
Tiktai kodėl prie lango
Dvi akys budi?
Skaičiuoja dienas ant pirštų –
Seniai nelanko.
Medžiai kasmet į viršų,
Paukščiai dangų.
Išeinam. Į savo kelią.
Paliekam.
Nedrąsūs. Truputį gelia.
…nieko.
Užaugam. Deja, užaugam.
Klystam.
Mama, prašau, išsaugok
Vaikystę.
Mėnulio pilnatis pasimatavo lovą
Suskaldžius langą sidabriniais kirčiais
Ir lyg laimėjusi svarbiausią kovą
Apčiupinėjo pasmerktuosius mirčiai.
Apuostė stalą ir blanki šviesa
Nuo knygų dulkes atsainiai nušluostė,
Ir sublizgėjusi ties skilusia vaza,
Grindis užklojo lyg sena prijuostė.
Nes neatgijo nei šešėliai, nei paveikslai –
Šitoj šaltoj šviesoj kažko pritrūko.
Tiktai grėsmingai ir be galo aiškiai
To lango kryžius į gyvuosius atsisuko.
Gyvenimas
Salomėjai Nėriai
Uždaryk, ar paleisk, ar nunuodyk,
Ar parduok į vergiją už grašį –
Kaip jaunamartė slegiantį nuometą
Aš kantriai savo nuodėmes nešiu.
Šitas sodas – žmonėms – ne dievams,
Basos kojos į žemę įaugo.
O jinai – nuodėmėms ir javams,
Ji vienatvėje ieškantiems draugo.
Laiko tėkmę į bąlančią kasą
Pina motinos šventosios rankos.
Po žvaigždelę į amžiną tąsą,
Po dulkelę į žemę ir dangų.
Medžio ašaroj, šalty akmens
Aš jaučiu gyvą žemės alsavimą
Jos vulkanais dvasia išsiverš –
Aš žinosiu –čia mano gyvenimas.
Gražu
Prisiglaudė prie skruosto rytas palvas,
Kad pasitiktų grįžtančią iš sapno.
Lange ir veidrody sujudo spalvos
Ir ėmė žaisti spinduliais ant kaklo.
Šalia liūdnai žydėjo rožė –
Jau nebe ji svaiginanti pagunda.
Dabar kerėjo naujas grožis –
Kai moteris ir rytas bunda.
Kai užsnigs juodą kelią į niekur
Vėl braidysiu po naktį kaip vakar.
Kol sapnuoja kaip kūdikis miestas
Per baltumą numinsiu aš taką.
Pasitiks bokšto laikrodis dūžiais,
Vėjas gros stogo vamzdžiais skardiniais
Ir lange, nuo mėnulio atlūžęs,
Išdykaus spindulys sidabrinis.
Koks svetingas šiąnakt šitas miestas –
Nerakintos svajonės nei durys.
Ir klajoja čia kviestas – nekviestas
Tik poetas…, vagis ir mėnulis…
Laukimas (2)
Ach, atleisk, aš namo neparėjęs
Ir todėl nevaryk – neišeisiu.
Dar tamsu, dar užtruko kely Prometėjas,
Rojaus sodai tušti – dar be vaisių.
Aš tik vienas iš tų kelyje,
Kojos žemėj, o mintys į dangų.
Dievo žiedas – balta lelija,
Dar nežydi ant ieškančių rankų.
Dar neranda šešėlis pavėsio,
Mano vėjas neranda sau burės –
Ach, atleisk, po žvaigždėm pastovėsiu
Jau pražilęs – tik vis be kepurės.
Juk vis tiek aš tik sėkla žvaigždės,
Vienas žybsnis visatos beribės,
Ir todėl niekas man nepadės
Pastatyt dykumoj piramidės.
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).