Moteris iš balto džipo

Ji mane apdovanojo. Šypsena ir žodžiais: „Labas rytas.“ Apdovanojo žmogus, kurio tuo metu net vardo nežinojau. Tai – buvo moteris. Jauna moteris. Net truputį sutrikau, nes veiksmas vyko didžiojoje „Maximoje“, savitarnos zonoje. Aš, šiek tiek susikūprinęs, palinkęs prie kasos ekrano mokėjau už prekes, labai labai susikaupęs. Akys įbestos į ekraną, pirštu vedžioju ieškodamas tam tikros rūšies obuolių vaizdo, kai staiga, kaip varpelis, pasigirdo balsas:“– Labas rytas.
Nuo to, kaip tai buvo pasakyta, manyje įsijungė visi malonių pojūčių hormonai. Pakeliu galvą – jauna moteris šypsosi. Ji kažkur matyta. Tikrai buvom susitikę, bet aplinkybių neprisimenu.
– Labas rytas, – sakau. – Buvau labai susikaupęs, nepastebėjau.
– Taip juk ir reikia, kai tvarkome reikalus su pinigais, – šypsodamasi pasakė ji.
Tonai – draugiški. Šypsenos – iki ausų, nuotaikos – iki debesų. Aišku, nebūčiau aš, jei nesugalvočiau, kaip padėkoti už tai, ką gavau. O gavau tikrą pozityvų užtaisą visai dienai. Na, bent jau rytui, o gal ir iki pat pietų.

Sakau tiesiai:
– Nudžiuginote, nuotaiką pakėlėte. Nepamenu, kad nuo paprasto „labas rytas“ viskas aplinkui taip pasikeistų ir pagražėtų.
Mokėjimus baigėm vienu metu ir išėjome iš savitarnos zonos. Ėjome greta. Priduriu:
– Visada malonu jus sutikti.
Neatsimenu tiksliai, ką dar sakiau, nes jaučiausi kaip laumių užburtas jaunikaitis. Kalbėjau kažką apie malonią energiją. Ji atsakė tuo pačiu: esą yra žmonių, kurių vengti norisi, o čia – priešingai. Ir vėl – malonumo hormonų pliūpsnis. Dar sumeluoju, kad eidamas į „Maximą“ kaip tik turėjau nusukti akis nuo vieno man nemalonaus žmogaus. Paliudijome dar kartą vienas kitam, kaip malonu susitikti.
Dar paskubomis papasakojau apie linksmą apsikabinimų dieną užsienyje, kai nepažįstami žmonės gatvėse tiesiog, jei to emociškai nori ir abiem priimtina, draugiškai apkabina vienas kitą. „Pilnas „YouTube“ tokių epizodų,“ sakau. Galiausiai išsiskyrėme: ji – prie savo automobilio, aš – prie savo.
Matau, ji artėja prie didelio balto džipo. Nespėjus jai nutolti, pasuku atgal ir grįžtu prie jos. Sakau:
– Kaip malonu jus sutikti, o aš jūsų net vardo nežinau.
– Emilija, – atsako ji.
– Malonu, Emilija, – sakau. (Čia aš taip visada pakartoju vardą, kad geriau prisiminčiau – amžius mano jau toks.)
O ji sako:
– O aš irgi jūsų vardo nežinau.
– Eduardas, – sakau.
– Malonu, – taria ji savo varpelišku balsu. – Tai iki.
Štai ir visa istorija. Ko čia džiūgauti, atrodytų. Kas čia tokio įvyko? Nesuprantu. Tiesiog paprastas „labas rytas“ ir šypsena…
Pasaulyje viskas vyksta vienodai – ar nusprendi būti laimingas ir malonus visiems aplinkui, ar taškai pykčio purslus, rėkdamas, kad pasaulis neteisingas ir aplinkui vien blogi žmonės.
Geros dienos visiems. Gerų žmonių yra daugiau. Gal tik reikia pakelti akis, apsidairyti aplink ir nusišypsoti.
J. V. Kantvilas