„Esu čia ir būsiu ten…“

„Esu čia ir būsiu ten…“ Irena Makauskienė

Apie žmogų galima parašyti daug, tačiau taip ir neatskleidžiant jo asmenybės, vertybių, jo pasirinkimo esmės ir gyvenimo prasmingumo. Apie ilgametę, aktyvią „Gabijos“ kūrėjų klubo narę Ireną Veroniką Makauskienę daug rašyti būtų neetiška vien todėl, kad jos viso gyvenimo kūryba – tai ir jos pačios – tautinės ir etninės kultūros, meno bei kuriančio, lietuvių kalbos žodį gerbiančio, gimtąją kalbą ir jos tarmes puoselėjančio, savo kūriniuose tai įamžinančio žmogaus gyvenimas. Priminsiu, kad gausioje Irenos gyvenimo patirčių ir veiklos skrynioje – didžiulis lobynas tautinio paveldo amatų. Prigimtiniu darbštumu, didele meile pasirinkimui bei atsakomybe Irena nusipelnė būti Lietuvos tautodailininkų sąjungos nare. Ilgame tautodailininkės Irenos Veronikos Makauskienės kelyje gražiai įrašyti ir jos rankomis išbandyti bei dosnia patirtimi paženklinti amatai: juostų pynimas ir audimas, tautinių drabužių audimas, kiauraraščių pynimas, piešimas taškine technika, paveikslų tapymas akvarele, keramikės darbas Kauno Dailės dirbinių kombinate, lino ir kartono raižiniai, dekoratyvinių gaminių rišimas: rišimas pusės milimetro storio linine virvele (rištinė pinikų technika), tautinio kostiumo siuvinėjimas. Ir, žinoma, gebėjimas valdyti gimtąjį žodį – visas gyvenimo patirtis užfiksuoti savo kūryboje. Irenos kūrybiniame palikime ir jau į gyvenimą išėję leidiniai: „Kiauraraščių mezginių pynimas“ (1977 m.), „Šnektos tarp Nemuno ir Šešupės“ (2002 m.), „Jums išsakiau“ (2006 m.), „Čia ir dabar“ (2021 m.).
Šiandienos „Nemunėlio“ skaitytojams pateikiame Irenos vaikystės prisiminimus, keletą naujausių poezijos posmų, gyvosios gamtos vaizdelį.
Valė Petkevičienė
Birštono – Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ vadovė

---

Irena Veronika Makauskienė

…pamenu dar visai ankstyvos vaikystės metus, kai už langų balto sniego pūgoms siaučiant, mamytė atnešdavo kelias rieškutes ankščių pupelių, mums mažiems išaižyti vakarienei. Būdavo skani bulvienė, pagardinta pieneliu.
Prisirinkę pupelių užsižaisdavome – ganydavome juodmarges ir žalmarges karvytes, baltavilnes avytes. Iš pagalėlių savo gyvulėliams statydavome tvartelius, ten juos šerdavom. Kinkydavom juodbėrus žirgelius į pasidirbintą iš malkų vežimėlį. Savo ūkelyje triūsdavome, kol mamytė nesusodindavo prie stalo vakarienei. Stuboje šilta, jauku. Dar pleška tėtės kūrenamame pečiukyje sakais kvepiančios malkos…
Mamytei prireikus ko nors ant aukšto, pasiimdavo ir mane kartu. Daugiausia tai būdavo šventadieniais. Ten visokių įdomybių galima pamatyti. Mamytė atrakindavo didžiulę, vieną iš trijų, kraitinę skrynią, atidengdavo skrynios viduje įruoštą lentynėlę, imdama vieną po kitos keturias juostas, gražiai išleisdama ritinėlius, pakiliai pasakodama man jų paskirtis. Viena juosta vystė savo vyriausiąją, mylimiausiąją dukrytę, mano sesutę. Antra juosta juosė sūnelį, mano vyresnįjį brolelį. Trečia ir ketvirtoji juostos paskirtos abiem, jaunesnėms dukružėms. Nei aš, nei jauniausias mūsų broliukas Jurgiukas mums skirtų juostų jau neturėjome. Mudviejų juostomis nejuosė – nebuvo kada.

Žiūrėdavau, žiūrėdavau į tas juostas ir atsižiūrėti negalėjau: ar vaivorykštinės gamtos derinys, ar nesuvokiamų motyvų ornamentai mane mažą taip pakerėdavo, sukeldami sieloje nenusakomą ilgesį, kad kurį laiką vaikščiodavau nesuprasdama, kas manyje vyksta…
Nuo penkerių metukų ganiau žąselius. Dar saulei tekant mamytė pakeldavo, mat žąseliai didžiuliai rajūnai. Jų virškinimo traktas yra tiesioginis, labai greitai suvirškinantis maistą, tad beveik nuolat būdami alkani, negaudami papildomų lesalų, tokį triukšmą pradeda kelti, kad nori nenori turi piemenaitę risti iš lovos. O ta piemenaitė, tikra to žodžio prasme, pasigailėjimo verta, pati bijo žąsies motinos, o jei dar ir žąsinas šalia, tada ir piemenaitę reikia su rykštele rankoje mamytei ganyti. Užtat įsidienojus, kada saulutė aukštai aukštai pakilusi, o žąseliai sutūpę ant pūdymėlio sukišę snapelius po sparneliais, mudu su broliuku išsilaužiame lanksčias, liaunas alyvukes, piršteliais sumaigome raudonus, laukinio obuoliuko dydžio molio gumulėlius, pakočioję delnukuose, mauname ant turimos rykštelės viršūnėlės, ir… lenkčių – kuris toliau nusvies.
Visko būdavo, bet dažnai buvau pralenkiama jaunėlio. Ir dviračiu savo gabumais mane pralenkė mažne viena valanda anksčiau išmokęs vairuoti. Ir medį drožti pirmas pradėjo, nei aš pabandžiau jį kaltu palytėti.
O kokie buvo mūsų moliniai gyvulėliai! Užtat mamytė mums iš Kauno nupirkusi plastilino parvežė, kad nereikėtų molintis rankučių.
Karvutę beganant pas tėvukus, mamytės tėvus, drožėme peiliuku pušies žievės indelius. Prisirinkę prisirpusių žemuogių jas sutriname išdrožtame savo pušiniame indelyje ir … kokia nuostabi puota gamtos prieglobstyje! Dar ir dabar jaučiu žemuogių ir pušies žievės skonį burnoje. Tuomet vienas kitam prisiekėme: kai paaugsime, drošime medžio dirbinius, kad mamytė galėtų juos pardavinėti… Taip guodėmės, vildamiesi, jog tėtei ir mamytei lengviau bus išgyventi. Mes – pokario vaikai.

---

Ataušę pietūs

Mes buvom ponais.
Tėvai nešiojo ilgais žiponais.
Vėliau – pritapome vergais.
Absoliučiai – beveik visus mus neaplenkė vargai.
Vieni kitus įpratome vadint draugais…
Vėl tapom ponais,
Kad ir vilki senu, suplyšusiu žiponu…

Kai miestan nuvažiuoji, dairais –
Džinsuotas jaunimėlis šmėkščioja, –
Nubrūžintais kelieniais!
Tu atsistojęs tarpVartuose Suvalkijos
Vis dairais – iš katros gi pusės grįš tavo vaikai…
Parveš lauktuvių – ne čeverykų porą,
Ir ne dešrelę – suraitytą, storą,
Ir ne lašinukų bryzą…
O stručio ar putpelės kiaušinių – abiem po porą.
O gal zefyrą…
Gal dar smulkutį suvenyrą?..
Tep ir dėliojasi gyvenimėlis,
Visai ne pagal tavo norą…

Kap tas kietys, išdygęs pakelėj, –
Stovi dalgę petim parėmęs –
Rankelė užantyj – spaudžia širdužėlę!
Pažįsti dar visas pasaulio kryptis,
Kur vakarai, rytai, šiaurė ar pietūs.
Vaikai! Kur Jūsų keliai keleliai vingiuos ir kraipysis?..
Kur prapuolėte Jūs – mano paukštužėliai?
Prie stalo vis sėdas, laukia Mama Motušėlė.
Ne vieni jau ataušo paruošti Jums pietūs!..

---

Nejau tik švilpaus vėjas

Vadinasi… Ant ežero!
Ir tekina įsiręžiu.
Į gelsvą smėlio taką,
Kolei atsiduriu,
Prie veidrodinio ežero…

– Sveika, gražuole vasara!
Ir nuo akių nubraukus ašarą –
Išbėgau pasitikt vaikystės pasakos.
Brendu gilyn į ežerą –
Maža valtelė rankose,
Jau bešuoliuojanti
Vandens paviršiumi!..

Bangelės krantan ritasi,
Čia krykšdamos ir vėl nurimdamos…
Balta valtelė supasi –
Be irklų ir be rūpesčių.

Atsitiesiu ir sugrįžtu
Į dabartinę būseną…
Ar viskas jau praėjo
Su sarkofagais ir su Mūzomis?
Nejau tik švilpaus vėjas,
Kur kelrodė žvaigždė spindėjo?..

---

Kam melas – kam tiesa (skiriu B. Rasai)

Ir nerimą, ir skausmą,
Ir pašaipėlę, lyg saldainiukas – salsvą,
Jaučiu, matau, girdžiu…
Savuosius pojūčius išsakyt norėčiau,
Galbūt taip savo nerimą įveikt galėčiau?..
Jų kūrinių gelmė turėjo ir turės didybės prasmę…
Žvelgiu į Mikelandželo skulptūrą.
Kokia laki minties erdvė –
Palinkusi prie josios turinio!..

Mąstau apie Čiurlionį… Ar ne tą patį
Juto ir jisai, įamžinęs garsus Visatos savoj simfonijoj?..
Paveiksluose glūdi išmintis didžiulė!
Būdrys, Porutis, mokytojas Lukštas –
Jau praėjusio amžiaus korifėjai!
Akvarelės liejimu – savas mintis įprasmino
Kartono lakštuose. Jos pasislėpusios
Rūkuos – pakilusios saulelės spinduliuos,
Sugrįžta į matymo ir mąstymo mūs galimybių lauką…

Kam melas – melas.
Kam tiesa – tiesa.
Ir auga auga paslapčia,
Galbūt net mistinė dvasia,
Tiktai ir vėlei – pasiliks nepastebėta…
Niekieno neatrasta – apjuodinta
Ir išjuokta… Deja… Deja…
Su trečiąja raukšlele – kaktoje įrėminta.

---

Rudeniškas tango

Sukasi, blaškosi vėjas
Lapų verpetuose,
Smelkiasi uosio širdin:
– Kur dainorėliai slepiasi?
Ūkauja man įkandin.

Plaukus pašiaušė:
– Štai, ten, jie kriaušėj –
Pamojau vėjui, jis patikėj.
Oi, baisu! Kriaušę pakriaušėj
Purtė pašėlęs, kolei nupurtė vaisius!
– Kur dainorėliai? – Dar kartą klausiu, –
Ir pasiraitė ūsus…

– Padūkėli vėjau,
Jie nuskubėjo jau į šiltuosius kraštus!
Vėjas nurimo, apsiramino,
Ir apkabino pečius.
Šokom mes tango –
Per visą Dangų driekiasi
Skrendančių gervių pulkai!..

Dar ilgai širdyje švilpaus vėjas
Mūs tango, pasidabinęs
Raudonojo klevo šilkais!..

---

Da Vinčio kodas

Kad ir įgudusi pelė
Į spąstus įlenda
Norėdama nors trupinėlį sūrio –
Nors kąsnelį…
Tačiau ką reiškia mums
Gyvenimo mįslė,
Kurios sprendimas užkoduotas.
Mažais žingsneliais
Nuo pat gimimo – palengva,
Eini, eini, besidairydama į šalį,
Kol pradedi suprast –
Minties galingas medis –
Dvasios aukštybėse,
Jau Dangų remia!
Šaknimis iš sielos neišsenkančios –
Žemės, Motinos gelmių,
Akivaromis upių ežerų –
Stiprybės semias.
Aplinkui taip didinga!
Akimirksniu net tampa tau juokinga,
Kada atgręžus praeitin akis –
Matai save būkštavimo vartuos stovint.
O siela – neišmatuojama gelmė,
Visos tau Kūrinijos vartai atviri!
Pasiimk su savimi kiek išgali.
Neišbarstyk! Šis lobis tiktai tau priguli!
Visa širdimi šlovindama Visagalį –
Skaityk slaptažodį:

„Gyvenimas tau žemėje tiktai kartą duotas…“

---

Strazdo giesmė

Išgirdau vienintelio strazdo giesmę,
Kuri vedė mane vis aukštyn ir aukštyn…
Sustingusios tylos akimirka,
Pasiprašė priglust prie mano rymojimo.
Pajutau neapsakomą šilumą.

Klausiausi nepaprastai gražios giesmės.
Pamačiau šokantį medį.
Jame suokė tūkstančiais balsų…
Tūkstančiai paukščių.

Tada pajutau Hermano Hesės
Erdvinį šaltį ir sustojau…
Ar aš panaši į Hesę?
Žinoma ne! Tačiau ar aš laiminga, –
Atsakysiu po daugelio metų,
Bet viduje jaučiu tą burtų akmenį,
Iš kurio gimsta darbas, kūryba…

---

Karūnuotasis antinėlis

Kieme vėl sujudimas. Nikė puola tai prie durų, tai prie lango.
– Kas atsitiko?
Šeimininkė pravėrė priemenės duris, žvilgsniu permetė augintinius ir akimis netiki…
Puikus vaizdelis!.. Juodas, blizgantis debesys šurmuliuoja pažeme virš baltojo antinėlio! O iš abiejų jo šonų žingsniuoja gal pora dešimčių juodvarnių. Įkandin, lydi iš paskos – ne mažiau.
Visų numylėtasis antinėlis, aukštai iškėlęs baltąją krūtinėlę, paklusniai krypuoja revo pakrantės link…
Šeimininkei po ranka greičiausiai pakliuvo šluotražis. Pasileido tekina – rėkdama procesijai iš paskos.
Kur ten!.. Grobuonys kelia didžiulį triukšmą – visai nesureagavo. Tik pribėgus artyn – iškėlus šluotražį aukštyn ir sukant viršum galvos – maitvanagiai pradėjo blaškytis, pamažėle trauktis ir sklisti į šalis.
Antinėlis, įvertinęs padėtį, ramiai apsisuko, nelyg gavęs komandą – aplink ir tuo pačiu žingsnio tempu, nesustodamas parkrypavo kieman. Paukščiai jį sutiko ovacijomis!
Antelė savo karūnuotąjį pasitiko pirmoji. Susiglaudė kakleliais, parypavo…
Staiga balsai nuščiuvo…
Abu, lyg susitarę, – iškėlė sparnelius, atsispyrė nuo žemės, apsuko nedidelį ratą viršum balos ir tėškėsi vandenin…
Bangelės džiaugsmingai ritosi krantan, vėl įaudrindamos likusius sausumoje…