Gera Jus visus prisiminti…

Šiandien – Tarptautinė Mokytojų diena. Tad ir „Gabijos“ klubo kūrėjos savo mintimis sugrįžta į mokyklinius ar darbo mokykloje metus, dalinasi rudens spalvoms skirtais posmais.

Vilytė Stelmokienė
Skuba laikas, dienos trumpėja, gervių klyksmas padangėje primena artėjantį rudenį. Dar žydi gražiausios gėlės, dar bitelės dūzgia gėlių žieduose, dar laukuose burzgia traktoriai, žmonės renka gausų derlių. Sėdžiu savo sodyboje po beržu ir mintimis braidau po vaikystės pievas, tėviškės sodą, moksleiviškų dienų prisiminimus. Lyg gražiausia muzika skamba kaimų pavadinimai: Mozūriškės, Pajiesys, Leskava, Juodbūdis, Lizdeikiai… Prieš akis iškyla žaliuojančios kaimynų sodybos…
Deja, melioracijos išdraskytų sodybų nebėra. Su ašaromis ir skaudančiomis širdimis kaimo gyventojai išsibarstė kas kur. Kaip tie paukščiai statė, kūrė naujus namus.
Pradinę mokyklą baigiau naujai atidarytoje Lizdeikių aštuonmetėje mokykloje. Mano pirmoji mokytoja buvo šviesios atminties Kostancija Lapinskienė, o broliai Ramutis ir Kostas bei sesė Irena pradžios mokslą baigė pas Šukaičius. Vienam namo gale buvo mokykla, o kitam gyveno sodybos šeimininkai su šeima. Mokinius gyvenimui ruošė šviesios atminties a.a. mokytojas Andrius Kačergius. Tėvams išsikėlus gyventi į Veiverius, čia pradėjau lankyti Veiverių vidurinės mokyklos penktąją klasę. Vaikučių tais laikais šeimose buvo daug. Buvo dvi penktosios klasės po trisdešimt mokinių. Vienoje mokėsi Veiverių gyventojų vaikai, o kitoje – atėjusieji iš kitų kaimų  pradinių mokyklų. Nuo pat penktos klasės, kol baigėm vidurinę, mus globojo ir auklėjo gerb. mokytoja Nina Marčiulionienė. Tai – nuostabus Žmogus! Ji žinojo kiekvieno mūsų šeimyninę padėtį, mūsų džiaugsmus ir rūpesčius. Patardavo, paguosdavo, pamokydavo, nuramindavo. Prisimenu daug puikių mokytojų, klasės draugų, mielų, kartu praleistų akimirkų. Kur čia viską surokuosi?
Jausmingai ištarti žodžiai, pamokymai, patarimai mokinių širdyse išlieka visam gyvenimui. Kas penkerius metus vis suruošiam klasės draugų susitikimą. Gaila, kad vis mažėja mūsų gretos, bet džiaugiamės, kad dar turim savo mielą auklėtoją Niną Marčiulionienę, kuri jau atšventė garbingą 90 metų jubiliejų. Man visada malonu sugrįžti į savo Veiverių vidurinę, dabar jau – Veiverių Tomo Žilinsko gimnaziją.
Čia mokėsi mano vaikai, dabar jau ir anūkės gimnazistės, čia prabėgo ir mano patys  gražiausi vaikystės ir jaunystės metai.
Mokytojų dienos proga taip norisi visiems čia dirbusiems ir dirbantiems pedagogams padėkoti už mokyklai ir moksleiviams padovanotus ilgus gyvenimo metus, už kantrybę, už meilę ir nuoširdumą bei palinkėti sėkmės, stiprios sveikatos ir dar daug spalvingų rugsėjų.

(Eilėraštis mylimai auklėtojai Ninai Marčiulionienei)

Belaukiant susitikimų 

Mes retai aplankome Tave,
Prižadėjome ateit kas metai.
Prižadėjom. Pažadą užmiršom,
Nors jau patys mes virš šešiasdešimt.
Tavo, miela auklėtoja, mokiniai.

Susitikę domimės, vis klausiam, ką buvai sutikus iš klasiokų?
Tu, kaip visada, šypsais nedrąsiai,
Pažvelgi raminančiai, o mes
Sušylam nuo Tavęs lyg klasėj.
Mes Tavo, auklėtoja, vaikai.

Virš keturiasdešimt jau prabėgo, kai išleidai mus į platų kelią.
Mes išėjome tada, duris mokykloje uždarę,
Besišypsantys, pilni svajonių, ačiū neištarę.
Tavo, miela auklėtoja, vaikai.

 Būk laiminga, būk sveika, linkiu mintyse.
Ačiū, kad išleidai mus į žmones tąsyk.
Ir žinau,  kaip sunku laukt rugsėjų,
ir žinau, be jų neapsiprasi.
Be savo, miela Mokytoja, mokinių.

33 laidos abiturientė 
Vilytė Viliušytė-Stelmokienė 
2024 m. rugsėjis

Iš mokytojos dienoraščio… akimirkos…

Alvyra Sventickienė

Kažkas pasakė, kad „norint surasti savo kelią, visų pirma, reikia atkelti Gyvenimo vartus, o už jų bus tavo kelias. Vienintelis, nepakartojamas. Ir niekas kitas už tave tuo keliu neis. Tik tu pati.“ Jau 55-erius metus mano kelias veda į mokyklą… čia mano antrieji namai… patys gražiausi pasaulyje namai, nes juose gyvena jaunystė ir svajonės…
„Mokytoja, kai keliausit į Paryžių, pasiimkit ir mane.“ Mūsų abiejų svajonė, Loreta. „Aš norėčiau šokti viena per karnavalą.“ Ak, ta Jolanta! Čigonė, tikra čigonė…visi sužavėti plojimai. Jaučiu – tai pirmas, bet ne paskutinis tavo šokis. „Mokytoja, pažiūrėkit! Kokios snaigės krinta,“ – stovi, užvertusios galvas į dangų. „Imkite, – tiesia delniukus. – Nebijokite, nesušalsite.“ Nuo gerumo širdis sušyla.
Puodeliai. Mažyčiai, netaisyklingi raudono molio. Geriame arbatą. Šilta – ne nuo jos „Tegul Tavo nulipdyti puodeliai, Romanai, dar ne vieną sielą sušildo,“ – tyliai sakau jam.
Laiškas draugui, kuris paliko tave. Laiškas, pilnas pykčio, neapykantos… Mergaite, ar jis padės susigrąžinti draugą? Paverk. Neraminsiu. Tik tyliai pasėdėsiu šalia.
Tavo pirmas pasirodymas. Akimis salėje ieškai manęs. Nusišypsau, linkteliu galva. Matau, kaip virpa tavo pirštai. Salę užlieja muzika. „Aš tikėjau, kad jūs ateisit. Man labai jūsų reikėjo“ – pribėga po koncerto ir apkabina. Dviejų širdžių virpesiai tą akimirką gražesni už bet kokią muziką.
„Mergaitės, kur bėgat pusnuogės? Sušalsite.“ „Jūsų pasitikti, – šaukia choru ir kiša sužvarbusias rankas į mano šiltus delnus. „O Dieve! Pasitikti…“
Einame rudenėjančiais laukais. Bobų vasara. Draikosi voratinkliai, blizga saulėje. Grožimės gamtos stebuklu. Kažkuris tyliai sušnibžda: „Aš jau niekada neišdrįsiu užmušti voro.“
Gerumas… Jo neišmatuosi jokiais pasaulio prietaisais, tik širdimi… Kiek daug gero, šviesaus, džiaugsmingo mes galime gauti patys ir suteikti kitiems. Ar daug žmogui reikia? – klausiu savo mokinių ir savęs. – Ne. Visai nedaug, kad tikėtų, lauktų, suprastų, mylėtų ir atleistų… Esu laiminga, kad, Gyvenimo vartus atkėlus, pasirinkau Mokytojos kelią, kelią į savo mokinių širdis.

Ramutė Onutė Bidvienė

RUDENS VĖJAS

Vėjas šėlo šiandien rytą,
Du lapeliai man nukrito,
Užklijuodami akis,
Akys nieko nematys.

Dabar ilsisi nurimęs
Greitai lėksiąs prie beržyno
Ir šėlios, kiek tik pajėgs,
Šokdins skrydžiui gerveles.

O tos visos po plunksnelę
Man primėtys į krepšelį,
Pasisiuvus sparnelius,
Pamojuosiu –
iš paskos.
2024.09

LAPAI ŠNARA –
VĖJO BARAMI

Lapai šnara – vėjo barami,
Kartūs žodžiai – lūpom tariami…
Atsargiai, tik… Nesužeisk manos širdies,
Negalėčiau jau daugiau aš atsitiest! …

Jurginų žiedlapiai jau blanksta,
Voratinkliai jų netektį uždangsto, –
Ruduo, – ir nieko čia nepadarysi! –
Kaip ir minties narvan neuždarysi…

Saulė ridinėjas pažeme, –
Saują spindulėlių pažeria…
Žvilgsniu pagavę spindulėlių blyksnį,
Imam ir išmainom juos
į rudenį pirmykštį…
2023.08.25