Įsimylėti Birštoną juk gera

Rugpjūčiui pamažu skaičiuojant paskutines vasaros dienas, Vika atvyko į savo meilės miestą – Birštoną. Užsuka kasmet. Kartais, kai kaštonai žydi, kartais – jų prisirinkti. Tai būna tiesiog maža priežastis iš sostinės atvažiuoti. Dabar, kai iki pensijos beliko keletas mėnesių, ta pati Vika, kuri prieš keturis dešimtmečius dirbo sesele, kol gyvenimas pasisuko kitais vingiais, sėdėdama „Eglės“ sanatorijoje prie žalios sienos ramiai gurkšnojo kavą. Stebėjo žmones. Gal kas nors atpažins. Nors atvažiavusi stengiasi prabėgti pro tas vietas, kurios tarytum bangos jūroje, kažką išmeta ir supurto stipriai, iki prieširdžių virpėjimo, ir vėl… Prisiminė, kaip kadaise iš „Versmės“ sanatorijos kavinukės, kuri tais laikais ypač garsėjo „juodąja sale“, su drauge leidosi neva „nuotykių ieškoti“, buvo įdomu, ką sutiks kitose kavinėse. Užsuko „Po sodra“. Tokia buvo nuotaika, mena ligi šiol, kad joms dviems buvo per mažai erdvės. Išbėgo į gatvę ir, pasiremdamos tai į vieną, tai į kitą beržą pakeliui, taip stiprybės „pasisėmę“, pasiekė „Seklytėlę“. O ten pilnut pilnutėlė salė, groja gyva muzika. „Et, kad dabar taip kur nors pašėlti“.
Vikos apmąstymų odisėją pertraukė pasisveikinęs buvęs kolega, bendradarbis Vilniuje. Kodėl čia turėjome susitikti vėl? Pasvarstė. Galantiškai savo būdingu gestu pasisveikinęs, pabučiavo ranką, atsiklausė, ar dar mėgstu tą patį gėrimą prie kavos. Žinoma, atsakiau, jeigu gerti – tik konjaką, jeigu mylėti – tik kapitoną. Vytas buvo pražilęs, tačiau jaunatviškas, nepraradęs humoro jausmo. Sakė, kad taip ir baigs gyvenimą beieškodamas meilės. Bet kurortas, patariau jam, tik vaikščiok, bėgiok, ar tas madingas vaikščiojimo lazdas įsigyk. Šelmis buvęs, toks ir palikęs. Žinoma, Viką iškart kvietė drauge pasivaikščioti po jųdviejų meilės miestą, prisiminti Žvėrinčiaus medžius, kurie prieš daugybę metų saugojo nuo lietaus, aplankyti tą pačą, tik gerokai pasikeitusią „Seklytėlę“. Būtinai, kaip dirbančiai sostinėje panašų darbą, jis siūlė apeiti naujas kavinukes, restoranus, kurių manė, kad nesu mačiusi. Ne, nebuvau tam naujajame išties. Pasiūliau susitikti Kurhauze. Tebus istorinė vieta. Žinojau, kad tą vakarą ir renginių gausu, ir, kaip visada, yra parodų, yra ką aplankyti Birštone. Dar norėjau suspėti uždegti bažnyčioje žvakių – už mane palikusius brangius birštoniečius, atgulusius Prienų, Nemajūnų kapinaitėse, ir už gyvus – prisimindama juos net šyptelėjau sau. Et, Birštonas – įsimylėjėlių kurortas, ir, anot Vaižganto, verta „birštonuotis“ bet kokiame amžiuje.
Vika jau buvo apsisprendusi, kaip norėtų gyventi išėjusi į pensiją. Butą tikrai pirks būtent Birštone. Ir tegu kviečia vėl į pasimatymą seni draugai, širdyje išlaikyti, kiti – galbūt iš atminties lentynėlių ir „iškritę“. Tegu kviečia visi. Juk būtent jauniems širdimi senjorams šiame kurorte begalė veiklų. Smagu net ir už rankučių susikibus krantine prasieiti. Buvęs ilgametis gerbėjas, sutiktas čia, nenustebino. Iškart Vika suprato, kad gyvenimą tęsia taip pat jųdviejų jaunystės mieste, kur, rodos, pažįstama kiekviena pušis, vėjui pučiant jų viršūnės tiek daug kartų klausyto džiazo melodijas atliepia. Pagarba Zigmui – kiek džiazo metų… Kiek nepakartojamų akimirkų. Lai neužpyksta nepaminėtos kavinės, juk bus laiko – surasiu sau mylimą vietą kavai kiekvienoje, – mąstė Vika. Ir dar ilgai vaikštinėjo po parką, stebėdama žmones, bandydama užuosti tą kadaise iš jų sklidusį gydomąjį meilės aromatą. Kiek visko dar laukia – vakare senas širdies draugas, bus įdomu prabėgti abiejų gyvenimo takais, užkulisiais. Reikia skubėti puoštis, juk esu ne šiaip kažkokiame sostinės rajone, o Birštone. Mieste, kur būta, gyventa, mylėta, ir po daugybės metų sugrįžta pasitikrinti savęs… Vika buvo tikra, ji mylėjo šį jaukų kurortą, jo ramybę, jautėsi visada saugi. Juk būna stebuklų ir senjorų širdyse, jeigu dar žiba akys, jeigu dar taip norisi priglusti prie mylimojo peties Žvėrinčiaus miške, užklupus lietui…

Vikos mintijimus užrašė draugė Ema, tikėdama, kad dar po dviejų dešimtmečių Vika galės vartyti knygos apie kurortinį romaną Birštone puslapius – kiek daug paslapčių išsaugoję Birštono sanatorijos, pušynai, Vytauto kalnas, saugantis ir Birutės sielos užkabarius…