„Noriu Lietuvą skambant girdėti“

„Noriu Lietuvą skambant girdėti“
(Stefa Juršienė)

Niekada nepritrūks gražiausių, eiliuotų meilės ir vilties žodžių gimtinei, Tėvynei, Lietuvai. Žmogus juos brangina, įkūnija kūryboje, dalijasi su kitais.
Per žodį, per kalbą, per šiandienos gyvenimo matymą laiko keliu eina žmogus, kalboje išlaikydamas tiesą, patriotizmą. Tiesos ginklas visuomet pasilieka tas pats – gimtoji kalba. Net ir Anapilin išėjęs žmogus po savęs palieka svarbią dovaną, didžiulę vertybę – rašytinį žodį. Jo, kaip ir tiesos, negali išsižadėti, nes žodis ir yra tiesa.
Prienų ir Birštono krašto atstovės, mokytojos, kūrėjos, gimusios tą patį žvarbiausią žiemos mėnesį – sausį: Stefa Juršienė (1934–2020) ir Ona Valerija Grybauskienė (1947–2022). Skirtingas šių dviejų asmenybių kūrybinio palikimo svoris, visgi Nemuno krašto atstoves sujungia abiems buvęs labai svarbus ir tvirtas ryšys – ištikimybė Tėvynei ir gimtajai kalbai, didelė meilė pasirinkimui, kūrybai. Poetės Stefos Juršienės kūrybinis palikimas išties gausus ir brandus. Į gyvenimą išėjo net trylika poetės kūrybos knygų. Onos Valerijos Grybauskienės kūrybinis palikimas kuklesnis. Dalis Onos Valerijos, kaip ir poetės Stefutės, kūrinių pasiliks įamžinti šį pavasarį į gyvenimą išeisiančioje Prienų – Birštono kūrėjų bendruomenės knygoje „Ieškojimų šviesa“. Knygoje kūrybiniais ieškojimais dalijasi įvairių kartų Prienų ir Birštono krašto kūrėjai. Su daugeliu iš jų džiaugsmingai švęsime knygos sutiktuves, tačiau liūdna, kad grupelei knygos kūrėjų nebuvo lemta sulaukti „Ieškojimų šviesos“ gimtadienio. Visgi knygos atmintyje jų kūryba pasiliks ilgam.
Lietuvybė, patriotizmas, tautiškumas – Stefos Juršienės ir Onos Valerijos Grybauskienės kūryboje labai prasmingi, nes tai – tvirti žmogaus ištikimybės Tėvynei saitai. Abi autorės savo kūryboje išsako ir bendrumo su tauta jausmą, ir individualų jausmą Tėvynei. Eilės meilės Lietuvai, kalbai, žmogui tema paliečia patį giliausią ir mūsų, skaitytojų, suvokimą – pažadina platų jausmų pasaulį: džiugina, graudina, priverčia susimąstyti. Ir tai, kas svarbiausia – kviečia saugoti tuos dalykus, kurie yra savi, prigimtiniai, lietuviški. Stipriai priglausta prie kūno ir dvasios, savastimi sušildyta, įvilkta į poetinės kalbos žodį, Stefos Juršienės ir Onos Valerijos Grybauskienės kūryba nepalieka jai abejingų skaitytojų.
Birštono-Prienų kūrėjų klubo
„Gabija“ kūrybinė vadovė
Valė Petkevičienė

---

Stefa Juršienė

Lyg dainoj – Lietuva

Kai tariu: Lietuva, –
Atsidūsta Mama.
Sulinguoja lelijos galva.
Nuskaidrėja geltona spalva.
Pasilieja raudona, žalia…
Lyg dainoj – Lietuva!
…Atsitiesia Mama
Vagoje po našta.
Į mane jos ranka
Jaukumu ištiesta…
Ji neprašo aukos,
Anei meilės maldos.
Ji – Tėvynė.
Mama…
Volungėlė raiba
lauko liepos lajoj –
nupūstoj, nulytoj,
nulinguotoj audrų,
vėjų visų keturių. –
Ir kantri. Ir gera!
Po rūta, po žalia…
Po gėlėta skara…
mano meilei visa
kaip versmė atvira. –
…Aš šaukiu: Lietuva! –
Atsiliepia Mama.

 

Tėvynė – dainon įsirašius

Per atmintį eina, per širdį
Istorija žemės gimtos!
Ji alkį malšina, pagirdo
šaltinių gaiva Lietuvos.

Laukų lygumom ir kalvelėm,
vilnijimu upių sraujų…
Tiesom, kurių buvom netekę, –
ne kartą ir netgi ne du.

Kapų kauburėliais viengenčių,
vilties maldomis ir giesmėm…
Darbais kasdienos, metų šventėm –
ramybei visų ir visiems…

Tėvynė dainon įsirašius
kaip pats nuostabiausias peizažas…

 

Žemei Lietuvos

„Čia – Lietuva…“* Esmės jos įkvepi lyg oro,
atplūstančio nuo Nemuno vilnies sraujos…
Ir nesuvaldomi emocijų mažorai
atliepia virpesiu aidžios dainos.

Maironiu LIETUVĄ širdingai išdainuoji –
vienintelę Tėvynę brolių, seserų…
Jos vardą švelnų ošia girios ir šilojai,
aidais jį atkartoja platumos laukų.

Ši žemė – Lietuvos! Planetoje – taškelis.
Šviesus ir judantis. Saviems savaip brangus…
Kasdien į šviesumą čia liaunas daigas kelias.

Kas vakar baigėsi, daugiau to nebebus.
Ak, atsikvėpt Gyvenimu – derme jo Kelio,
kur lietuvybės pilnas žodis ir … žmogus!

* E.Mieželaitis

 

O tėviške…

„O tėviške, laukų drugeli margas“,*
sparnus suglaudęs ant granito pilko…
Tylos ženklais rašai čia meilės vardą,
atliepiantį kalbėjimui paminklo.

„O tėviške!“ O džiaugsme, mielas varge!
Tavi langai į kelią pasisukę,
kuriuo Žmogus išėjo, kad sugrįžtų kartą –
užaugęs Lietuvai, Tėvynei mūsų.

Pažinumu užaugęs, Žodį sėjęs –
kaip daigų grūdą meilei ir gerumui,
kalbos grynumui ir tiesos idėjai…

„O tėviške…“ Ar kas glotniau dar būna
už dvelksmą šventumu gimtinės vėjo, –
tą ašarą rasos ant žiedo rugio?!

* Just. Marcinkevičius

 

Meilė, vardu Tėvynės

Kai giedam Lietuvą – Tėvynę mūsų –
jos šiandienos gelmėn širdim nugrimzdę,
regiu Rūpintojėlio veidą rūstų,
lyg netikėtų tuo, ką aiškiai girdi.

Lyg klaustų, kaip suvokiame dorybę,
darbų, šviesos ir vieningumo tiesą,
jei žodžių aidas žingsnių mūs nelydi,
jei esam linkę būviui nusidėti.

Betgi bemat ramybe nuskaidrėja
tos susirūpinimo pilnos akys,
kai meilę pašaukiam vardu Tėvynės,
tuščios garbės dėl jos atsižadėję.

Gyvenam – kaip tėvų tėvai prisakė –
darbų darnoj ir broliškoj vienybėj!

---

Ona Valerija Grybauskienė

Man Lietuva graži
Man Lietuva graži, kai raštų raštais
Vingiuoja sraunios upės Nemunan.
Kai jūroj Baltijos išdykę bangos taškos
Ir barsto pajūrio pakrantes gintarais.
Man Lietuva graži, kada linai
Dangaus mėlynumu pražysta Suvalkijoj.
Svetingai kviečia sūduvio namai
Prie stalo užtiesto balta lino drobule.
Man Lietuva graži, kada nuo kalno
Medvėgalis ar Šatrija apžvelgia Žemaitiją,
Kai piligrimų minios eina
Pasimelsti Žemaičių Kalvarijoj.
Man Lietuva graži, kai Aukštaitijoj
Smaragdu spindi gilūs ežerai.
Čia kraštas ežerų. Jų karalija.
O pats giliausias – Tauragnai.
Man Lietuva graži, kada Dzūkijoj
Aš ją matau paveiksluose Čiurlionio,
Miško brolių panteone Merkinėj.
O dzūkai – nuoširdžiausi žmonės.
Man Lietuva graži, kai saulei kylant
Naktis nublankus slepiasi už miško.
Paukščių balsams suplėšius tylą,
Rytai saulėtekio spalvom sutviska.
Man Lietuva graži, kada pavasarį
Trumpėja naktys ir ilgėja dienos.
Graži auksinį rudenį, žieduotą vasarą.
Nebaisios Lietuvoj ir šaltos žiemos.
Man LIETUVA graži!

 

Gyvename prie Nemuno
Mus jungia Nemunas nuo seno.
Taip netoli, kad net gali ranka pasiekt.
Čia mūsų protėviai gyveno ir bendravo,
Todėl dabar bendraukime ir mes.
Nuo Birštono ligi Matiešionių,
Per vingius Nemuno, iki pat Nemajūnų
Skambės daina sodybose:
Siponių, Nečiūnų, Paverknių,
Bučiūnų, Vaitiškių, Naudžiūnų.
Mylėkim visada vieni kitus,
Linkėdami stiprybės, geros kloties ir laimės.
Sujunkime rankas. O širdys pačios susijungs
Kiekvienuose namuos ir kaime kiekvienam.

 

Visus piliakalnius apeisiu
Senovę mena palinkę ąžuolynai.
Tarp jų dar girdisi šventa giesmė.
Ne vieną kalną piliakalniu vadinam.
Nieks neuždraus į šventą giesmę atsiliept.
Po žemėm kaulai riterių narsių
Punioj, Kernavėj, Vorutoj, Merkinėj.
Visus Lietuvoje piliakalnius apeisiu.
Ir paklausysiu, ką kalba akmenys suskilę.
Su Margio didvyriais likimą apraudosiu.
Kernavėje pakalbinsiu Lizdeikos vėlę.
Veliuonoj Gedimino kapui nusilenksiu.
Pajautos slėny pasodinsiu gėlę.
Praeitis akmenų sienose rymo
Ir žuvusio už Lietuvą karžygio tiesa.
Senos pilies griuvėsiuose paklydus,
Nušvinta protėvių išsaugota šviesa.
Tarp akmenų apsamanojusių sustingęs laikas.
Jų sakmės mena praeitį garbingą.
Visiems žmonėms trispalvė skelbia taiką
Ant Gedimino kalno plazdanti didingai.

 

O Lietuva!
O Lietuva! Kryžiuočių ordos bandė
paklupdyt tave,
Vis tiek ėjai aukštai iškėlus galvą.
Ir caro priespaudos batu prispausta
Vis tiek likai šventove – Lietuva.
Virš knygnešio pirkelės žiburių aukštai,
Iškėlus galvą neramiai daireisi,
Kad žodžiai būtų kaip malda vaikams,
Kai tėvas knygą jiems kalba gimtąja skaitė.
Su ašarom žvelgei į niekuo nekaltus.
O kiek jų daug ten liko už Uralo…
O Lietuva! Jau nieks nebuvo taip baisu.
Savo vaikus mylėjai juk be galo.
Tave ir vėlei bandė paklupdyt
Ir rudas, ir raudonas okupantas.
Nūnai tu vėl laisva! Tu nepalūžai, ne!
Būk visada iškėlus galvą.