JURGIS MONTVILA

Birštono – Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ narys, aktyvus Tautos atgimimo – Sąjūdžio – dalyvis, Lietuvai tragiškos 1991 metų, sausio13-osios – kruvinojo sekmadienio – naktį budėjęs prie Parlamento.
Eilėraščiai iš 2020 metais išleistos knygos „Toks mylintis žmogus“.

Poetas

Aš poetas. Aš padedu širdį
Ant sužvarbusių jūsų delnų.
Gal nudegins… arba bent sušildys?
Aš į kelią ir vėl išeinu.

Tegul dega. O jūs ją suspauskit –
Tegul kraujas sušildo jausmus.
Kai pavargsit, rankas nusiprauskit
Ir keliaukit į savo namus.

Jūs išspauskit iš jos visas sultis,
Kad ją geltų, kad geltų labai.
Tik, kai gelia, galiu aš sukurti.
Tik, kai skauda, matau ten giliai.

Aš poetas. Aš padedu širdį
Visą geliančią, visą skausmuos…
Ir myliu jus… Be galo! Ar girdit!?
Skandinu jus aš savo jausmuos!

---

Mes laukėm sustoję, kada mus sušaudys

(Prisiminimai apie 1991 m. sausio 13-osios naktį prie Parlamento)
Stovėjom tąnakt
prie Parlamento rūmų
Aplinkui pleveno
karštų laužų dūmai.
Žinojom, kad jie
nevaikys mūs, negaudys.
Mes laukėm sustoję,
kada mus sušaudys.
Prieš tanką – tik dainą,
tik meilę prieš kulką.
Ginkluoti tik laisve –
Kad tik neparpultum!
Dievuli brangiausias,
suteik mums stiprybės!
O įtampa augo
iki begalybės.
Kad tai būt tik sapnas –
Norėjos iš baimės.
Jau nieks netikėjo
išvengti nelaimės.
Prie bokšto jau krito
narsuolių būrys.
Kada žudikus jie
prie mūs atvarys?
O Katedros varpas
vis gaudė ir gaudė.
Stovėjom ir laukėm,
kada mus sušaudys.
Tik ta moteriškė
nuo Prienų miškų
Ramiai sau stovėjo
su savo vaiku,
Tvirtai įsirėmus
į trispalvės kotą,
Padirbtą iš jauno
berželio šakoto…

Nurimo širdis,
kai supratom – nueisim,
Tai niekad
į savo šeimas nepareisim.
Ir vėl neturėsim
Tėvynės savos,
Ir vėl nebus ilgai
laisvos Lietuvos.
Gyvent, nors ir sunkiai,
laisvi mes pradėjom,
Atėjo tas laikas,
kur laukėm, tikėjom.
Nors niekam
gyvenimas dar neapkarto,
Galvojom – geriau būt,
geriau jau… iš karto.
O Katedros varpas
vis gaudė ir gaudė.
Mes laukėm sustoję,
kada mus sušaudys.
– Link mūsų važiuoja, –
toks gandas atėjo.
Sujudo vėl žmonės,
minia sutankėjo.
Šį kartą nusuko į šalį –
nedrįso.
Gal gi dar ryt rytą
mes saulę išvysim?
– Šį kartą jau tankai, –
pasklido žinia.
Ir vėl susispaudė
beginklė minia.
Čia kunigo Grigo
laiminantys žodžiai:
– Atleiskit sau nuodėmes,
broliai bepročiai.
Jūs mylit Tėvynę
ir Dievas jus myli.
Giedokim Tėvynei
tvirtai, nors ir tyliai.
O „Lietuva brangi“,
kai žmonės užtraukė,
Pragriaudėj pro šalį
žvaigždėtieji tankai.
Stovėjom ir laukėm,
kada nužudys mus.
O rytas jau brėško
raudonas, neryškus.
Kiek tapo lengviau
ir kiek širdys atlėgo.
Kai mišios, laikytos
mūs kunigo Grigo,
Sušildė mūs dvasią,
nors kūnams dar stigo
Tų laužų kaitros.
Prieš rytą pasnigo.
Palaimino kunigas
minią dar kartą:
– Atleiskite priešams,
mylėkit Tėvynę!
Atleidom.
Kažkaip lyg lengviau pasidarė,
Lig tol, kol kažkas
iš minios garsiai tarė:
– Link mūsų – šarvuočiai.
Minia vėl pritilo.
Tik ta moteriškė,
kur nuo Prienų šilo,
Užtraukė „Marija…“
Minia susiūbavo
Ir erdvės tą giesmę
giedoti pagavo,
Pilki Vilniaus bokštai,
Parlamento sienos,
Užtraukė tą giesmę
kiekvienas, kiekvienas:
Gražuolis, apšepęs,
vagis ir turtingas,
Nežiūrint bebalsis jisai
ar balsingas.
Giedojo ją Vilnius,
lyg jūrmarės ošė.
Giesmės neišdrįso
sušaudyt šarvuočiai.
Kai saulė pabudo,
iš baimės pabalus,
Sesutės ir brolių
jau kūnai atšalo.
O Katedros varpas
vis gaudė ir gaudė,
Kai mes vis dar laukėm,
kada mus sušaudys.
Varpai viso Vilniaus
taip gaudė, taip gaudė.
Lydėjo tų sielas,
kur naktį sušaudė.

Post Scriptum

Atleiskite, žmonos,
kad šitaip išėjo.
Likimai tą naktį
jums daug sutrumpėjo.
Atleiskit sūneliai,
atleiskit dukrytės,
Kad vertėm iš baimės
pro langus dairytis.
Atleiskite tėčiai
ir mamos negulę,
Išgelbėt per naktį,
kad meldėt Dievulį.
Kad mes tiktai laukėm,
kada mus sušaudys…
Bažnyčių varpai
ligi šiol skamba graudžiai.

---

Tėvynė neteko narsiausios dukros

(Loretai Asanavičiūtei, žuvusiai 1991 metais sausio 13 dieną, atminti)

Vai verki, motute, savosios dukros,
Tavos netekties Tau jau nieks neatstos!

Loreta – tai žemės lietuviškos sauja,
Suaugus su bočiais, kur Žalgiry kovės.
Jos gyslom tekėj ir totoriško kraujo…
Kurt šeimą žadėjo, mylėjo senolius…

Bet tąnakt, kai vėjai ir pūgos taip staugė,
O rusiški tankai, kai šaudė į žmones,
Loreta gint bokšto išėjo su draugėm –
Dėl to jai nekilo jokios abejonės.

Ne bokštą, o Lietuvą gynė mergaitė,
Nesiruošė šaudyt – mylėjo Tėvynę.
Gyvenimą kilnų Dievulis užskaitė –
Prieš tanką ji drąsiai atstatė… krūtinę…

Aplinkui greitųjų sirenoms vis kaukiant,
Ji daktaro klausė: „Galėsiu gimdyti?“
Nusuko į šalį akis sena slaugė:
„Turėsi…, vaikeli, sūnelį…, dukrytę…“

Jos protėviai Vytautą Didįjį gynė,
O kraują jos mindė kareiviškos kojos.
Trapioji mergaitė Tėvynę apgynė.
…išbalusiom lūpom Loreta… šypsojos…

Vai verkite, žmonės, visos Lietuvos,
Tėvynė neteko narsiausios dukros!

---

Lietuvis ant savo žemės

Kaip ąžuolas randuotas
prie gintarinės gūžtos,
tvirtai įaugęs, kietas,
nugairintas ir muštas
stovi lietuvis tvirtai,
įaugęs į šią šalį.
Dievai jį gali tiktai
nubaust. Išrauti gali.
Žemei, dievams tik guodžias.
Dievai jį nuramina,
nes duoklę žemei duoda.
Ne vien takus jos mina.

Stovėk su rūbu nauju
žemėje, prakvipusioj
prakaitu, duona, krauju!
Dievai tau šypsosi!

---

Tavo vardas – Lietuva

Daug amžių kryžnešių niokota,
Rusiškais kerzavais trypta
Net lenkiška šnekta viliota,
Vis tiek likai gryna, šventa.

Maironio, Širvio apdainuota
Tu tarsi motina švelni,
Mergelių rūtom vainikuota
Tėvyne, Tu pirmyn eini!

O… daugelis Tave viliojo,
Bet Tu tvirta, kaip visada.
Leisk nusilenkt prie Tavo kojų,
Paverkti tyliai kai kada…

Bučiuoti Tavo grubų delną
Ir upių įrėžius gilius,
Paglostyt Tavo žemę švelniai
Lyg nuogus nuotakos kelius.

Nors apsivogę, prasigėrę
Galbūt nedaug, gal tik truputį.
Juk šalia blogio yra gėris,
Todėl ir noris Tavy būti.

Esi Tu mums šventa, sava,
Nes Tavo vardas – LIETUVA!

---

Verkėm – po kovos

Kad daina be grandinių gyventų,
o vargonai grot Dievo namuos,
mes kovojom už žemę mūs šventą.
Verkėm kritusių – jau po kovos.

Su daina mes išėjom apginti
žemės, saulės aušrinės rausvos.
Verkėm, karo gaisrų apsvaiginti,
daug vėliau – prie kapų, po kovos.

Mes norėjom, norėjom, kad būtų
svarios varpos laukuos Lietuvos.
Su daina mes išėjom, kad žūtum.
Verkėm mes daug vėliau – po kovos.