Pristatydami Birštono-Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ narius, tuo pačiu norime visuomenę supažindinti su įvairiapusėmis asmenybėmis, gamtos apdovanotomis netgi ne vienu, o keliais talentais. Didžiuojamės ir džiaugiamės, kad klubo veikla sujungė plunksnos ir žodžio puoselėtojus, jo skleidėjus ir tuo pačiu įvairaus žanro menininkus, tautodailininkus. „Gabijos“ klubo žmonių rankose prabyla medis, siūlas tampa meno kūriniu, akvarelės ir grafikos darbai žavi, priverčia stabtelėti, gėrėtis, grožėtis. Šiandien apie vieną iš jų – plunksnos ir auksinių rankų bei nuostabių tautodailės kūrinių meistrę, ilgametę „Gabijos“ klubo narę Ramutę Onutę Bidvienę-Montvilaitę.
Gimė Ramutė 1944 m. birželio 1 d. Kunigiškių kaime, Prienų rajone. Vaikystę praleido savo gimtajame kaime, kur baigė Kunigiškių septynmetę mokyklą. Baigusi Vilniaus technologijos technikumą ir įgijusi ekonomistės specialybę, kurį laiką dirbo Ežerėlyje (Kauno r.), Durpių pramonės įmonėje, ekonomiste. Vietinių gyvenvietės entuziastų buvo įtraukta į gyvą kultūrinį gyvenimą, šoko tautinių šokių ratelyje, dainavo chore, buvo populiari skaitovė.
Nuo 1967 metų persikėlė gyventi į Kauną, ištekėjo, susilaukė dviejų sūnų ir dukrelės. Juos augindama namuose, susidomėjo tautodaile, juolab kad jautėsi turinti tam pakankamai įgūdžių, išsiugdytų ilgais žiemos vakarais prie žibalinės lempos šviesos, kuomet motina, kad vaikai nedykinėtų, mokė nerti, megzti, siūti, siuvinėti bei austi. Vėliau, kai labai populiariais tapo rankdarbiai iš lininio špagato, rišo macrame stiliumi krepšelius, užuolaidas bei kilimėlius, juos pristatinėjo meniškumo bei liaudies tradicijų tęstinumo įvertinimui. Iš pradžių – į tuo metu gyvavusį Kauno dailės kombinatą, vėliau – į Kauno skyriaus Liaudies meistrų (dabar tautodailės) saloną „Saulutė“, dalyvaudavo rengiamose parodose.
Nuo 1983 metų Ramutė buvo priimta į Tautodailininkų sąjungą (anksčiau – liaudies meistrų), 2006-aisiais jai suteiktas Meno kūrėjo statusas.
2007 metais pluoštas Ramutės Onutės Bidvienės sukurtų eilėraščių buvo įtraukti į Prienų krašto kūrėjų „Gabija“ išleistą knygelę „Artimi toliai“, kurios iniciatorius ir leidėjas, tuomet ir Prienų krašto Seimo narys – šviesaus atminimo Juozas Palionis.
„Būdama jautrios sielos kartais negaliu užgniaužti savyje gyvenimo teikiamų išbandymų, kuriuos išgyvendama užrašau eilėmis. Parašiusi eilėraštį, tarsi uždarau „atminties stalčiuje“ negatyvą ar pozityvias mintis ir aprimstu, taip užbaigdama gyvenimo tarpsnį,“ – apie savo kūrybą rašo Ramutė.
2014-aisiais Pasaulio lietuvių literatūros, mokslo ir švietimo centro Kauno skyrius (vadovas Valdas Kubilius) išleido Ramutės Onutės Bidvienės eilėraščių knygelę vaikams „Kai aš sodžiuj vasarojau“ (redaktorius Robertas Keturakis). Straipsneliu „Kas gyvena eilėraščiuose“ redaktorius pristatė šią knygelę, kuri, pasak jo, skaitytojams atskleidžia vaikystės ir paauglystės išgyvenimų gamtoje džiugesį – tai, „kas netikėtai prarasta per kasdienybės pilkumos užgožtą gyvenimą, kupiną praktiškų paskatų, vienadienystės ir į skaitmenines erdves užsklęsto pasaulio“. Ilgametė Prienų „Žiburio“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Anarsija Adamonienė recenzijoje (2015 m.) apie šią vaikams skirtą knygelę rašė: „Kai aš sodžiuj vasarojau“ – jau pats pavadinimas skambiai sueiliuotas kaip dainos pradžia. Visi kritikai teigia, kad vaikams rašyti sunkiau negu suaugusiesiems. Eilėraštis vaikui turi būti įdomus, žaismingas, lengvas, bet kartu ir atveriantis kokią nors „gyvenimo paslaptį“, su kažkuo nauju supažindinantis arba nejučia, neprimygtinai ir netiesiogiai pamokantis – didaktiškas. Koks tikrai geras eilėraštis vaikams, gali spręsti tik patys vaikai. Jei jie, išgirdę eilėraštį, nusijuoks, suspurdės, kai ką pakartos, norės išmokti mintinai – eilėraštis geras. Juk tik vaikas gali pasakyti „karalius nuogas“ – vaiko neapgausi. Knygelė tikrai puiki – poetiška, vaizdingais augalijos, gyvūnijos paveikslėliais ne tik supažindinti vaikus su gamtos pasaulio paslaptimis ir grožiu, bet ir moko amžinųjų vertybių: pagarbos ir meilės artimiems ir kiekvienam gyvam padarėliui, drąsos, ištvermės, kantrybės, išradingumo, pagalbos silpnesniam ir suvokimo, kad viskas šioje žemėje, net ir mirtis yra vienas, nenutrūkstamas gyvybės žaismas (perfrazuojant poetą A.Nyką – Niliūną)… Manyčiau, kad ši Ramutės Bidvienės knygelė – tikras lobis darželinukams ir pradinukams – skaityti, deklamuoti, vaidinti, kurti montažus ir net spektaklius!“
2019 metais išleidžiama ir antroji Ramutės Bidvienės knygelė vaikams „Baltakartis“. Šiuo metu autorė jau yra parengusi leidybai ir trečiąją, vaikams skirtą knygelę.
„Pasinėrusi kūrybinėj veikloj, pasijaučiu, kad gyvenu, siekdama (pagal galimybes) tobulėti likusį gyvenimą, – sako Ramutė. – Kurdama mažiesiems trokštu, kad vaikučiai susipažintų su juos supančia aplinka: visų pirma – su pievų gėlelėmis, žolynais, paukšteliais, kad jų gyvenimas nebūtų apribotas patalpose, kad išgirstų paukštelių giesmes, jų gyvenimo ypatumus, kad elgtųsi gamtoje atsargiai, sau nesukeldami pavojaus. Stengiuosi prisidėti tuo, kad jų vaikystė būtų laimingesnė bei turtingesnė, kad mažą žmogutį suptų gyvybingas, pilnas grožio ir garsų pasaulėlis, kad visi užaugtų stabilūs, savim pasitikinčiais, besišypsančiais individais, puikiai sutariančiais su visuomene, kuriems teks įsisavinti gamtos branginimo idėjas, net ieškant nuotykių bei išdykėliškų indėniškų karų žaidimuose.
Kurdama eiles suaugusiesiems, tiesiog „apdainuoju“, o tikriau skundžiuosi savo vargais, skausmais, negalėjimu ką nors pakeisti ar pasikeisti, ir pasidedu į stalčių; Ypač graudinuosi silpnesnių žmonių likimu, brandinu mintis ir vėliau, dažnai užaštrintus išsireiškimus pakoreguoju, sušvelninu, pataisau, kas anksčiau atrodė realu.
Šiais, 2023, metais išsileidau bibliografinę knygelę „Nersiu, nunersiu…“ tiesiog norėdama užfiksuoti nueitą savo, kaip tautodailininkės, kūrybinio darbo etapą, galbūt tikėdamasi paskatinti žmones drąsiau prisidėti prie savitų kūrybinių darbelių tekstilės srityje, pajusti pasitikėjimą savyje, suprasti, kad mes (pvz., nerti vąšeliu) mokame ir galim, ką ir norėjau savo knygelėje parodyti.
Turiu dar nemažai kūrybinių sumanymų, ar viskas pavyks, parodys laikas.“
„Nemunėlio“ skaitytojams pristatome Ramutės Onutės Bidvienės kūrybos eiles vaikams:
Sena ližė
Sena ližė – vienakojė,
Šalia krosnies atsistojus,
Stebi savo šeimininkę,
Kuri duoną kumščiais minko
Ir mintis jai surikiuoja:
„Įberk druskos ir duonelės raugo,
Kmynų, – šiųmetinių, – kokią saują,
Kepalėlį gražų suformavus,
Jį užmesk ant ližės galo,
Karšton krosnin „pasišausim“,
Išsikepsim, – skaniai graušim“…
Taip ir triūsė abi dieną…
– Šeimininkas, štai, pareina!
– Ką lig šiol, bobulės, veikėt?
Laikas kepti, gana seikėt!
Rankoves pasiraitojęs,
Ližę stvėręs jis už kojos,
Kepaliuką tarp žarijų krosnin šovęs, –
Ant katytės – „užsirovė“…
– Škac, laukan, godi, besote!
– Škac!, – jai tvojo su mazgote…
Ir… užgeso troboj žvakė,
Sumurmėjo Rainaakė:
„Ir išeisiu, na, ir kas!
Pats vaikysiesi peles…“
(2020 m. lapkričio 18 d.)
Šypsos saulę supdama
Našlaitėlė Elenutė
Šiandien serga ji ( truputį );
Skauda galvą, gerklę peršti,
Pamatavo – turi karščio…
Ką daryt, kaip tą ligą išvaryt?
Strykt! Kiškutis jai prie šono,
Ir prisiglaudė šalia, –
Akys didelės, malonios, –
Jį apsikabino rankele…
Abu sirgaliot ketino,
Bet saulutė vaistą žino;
Nusižiovavo, nušvito,
Spinduliai lovytėn krito, –
Šitaip guodė, – kaip mama.
Kai Meškutė – geradarė –
Su prijuoste baltute –
Duris švelniai atidarė, –
Garą skleidė arbata…
Ant čiobrelių užpilta.
Draugai šoko iš lovytės,
Užsimiršę apsirengt,
Iš dangaus balsu mamytės
Saulė džiaugiasi:
– Pradėk gyvent!
Kai akelių nebetemdė
Liūdesys, jie žvilgt į dangų:
– Iš tikrųjų – ten – MAMA!
Šypsos Saulę supdama…
(2020 m. kovo 17 d.)
Gal tai mano praeitis?
Stryk – pastrykt! – su kuprine,
Zuikiai vejasi mane…
Visas pamokas išmokau, –
Štai, ir šį eilėraštuką:
Apie pilkapį Šilėnų,
Miške rastą arti Prienų.
Paslaptingas kauburys
Slepia žalvario duris.
Gal net – herbą, seną raktą?
Ar kitokį artefaktą.
Gal tai mano praeitis, –
Kas gi ta gentis?
Kur pilėnai tie pradingo?
Kur ta giminė garbinga?
Vasarėlė greit ateis,
Žemė paslaptis atskleis:
Suvažiuos archeologai,
Gal atras sidabro lobį?
Aš atbėgsiu jiems padėt,
Rastą lobį prižiūrėt!
Pati mėgstu kasinėti,
Ant kalnelio, apie klėtį…
Gal ir jūs, – kai kurie,
Būsite manam būry!?
Kai mes dirbsim, nekvailiosim,
Būrio dainą sudėliosim.
Suskambės visi laukai!
Lietuvos maži vaikai
Moka žaisti ir dainuoti,
Ir tikslus realizuoti.
(2022 m. vasario 8 d.)
Dainelės pasiklydo
Dainelės mano pasiklydo
Keliaudamos per pūgą,
Kai pas vaikučius jos brido,
O šaltis šveitė plūgą…
Vėliau atsiridenus saulė,
Skaisti ir nematyta
Sustojusi sugaudė
Pasakėles į krepšį šydo.
Kai užsinorės vaikučiai miego,
Prie jų lovučių krepšį
Padės saulutė, kad jie nieko
Nebodami klausytųs
kaip pasakaitės krebžda…
Tos pasakaitės tik vaikučiams skirtos,
Suaugusieji jų negirdi.
Gal tik močiutės – senos…
Dar pasakom gyvena…
(2020 m. vasario 21 d.)
Eilės suaugusiesiems:
Pabyra lapai
Einu namo aš pakele
Su savo kriukeliu.
Surikus varna vėją pakelia,
Netyčia, – kliudžius sparneliu;
Pabyra lapai ant kelių…
Rankas paglosto pagelas,
Ir raudą Rudenio girdžiu;
Norėjęs būti angelu,
Dabar nebūsiąs nuolaidžiu;
Susidraugaus su lietučiu.
Nupeš jurginams žiedlapius,
Nuplėšysiąs klevų lapus,
Nes nori būti vienvaldis.
Ir jei nebūsi atsargus,
Net už apykaklės užpūs…
Kol namelius pasieksiu aš,
Būk geras, nekvailiok,
Antai, tvora – po liepomis…
Takelį priešpriešiais pašluok.
Ir sapno patalais užklok…
(Naudžiūnai, 2023 m. spalio 13 d. )
Parskubu
Nekantri, sušilus
Parskubu kieman,
O aplink – pušynas,
Ošia himną man…
Prie skaidraus šaltinio,
Vedina taku,
Rasą sidabrinę,
Basnirčia, – renku.
Man kaip niekad reikia
Dvasiai atgaivos.
Nusivilkt palaikią
Suknią be spalvos.
Sustuksenęs margas
Tripirštis genys
Užkapoja vargą,
Guodžia kaip galįs.
Niekad neišeičiau
Vieškeliu tolyn,
Jei tiktai galėčiau
Čia, – Gimtinėj, – likt.
Kad tik šulinėlio
Svirties nusitvert,
Kad tik vandenėlio
Tyro atsigert…
(Kaunas, 1989 m.)
Žaltvykstė
… ir kaimas ištuštėjo,
langai paniuro be šviesos.
Pakrypęs gluosnis paskutinį išlydėjo…
Šunelis sekė iš paskos…
Bitelės drevę pasirinko;
Aviliuose perdaug drėgmės.
Usnelės pūkas nupleveno linkui
darželio – sėklą pasisės.
Ir aš einu, – pasvarstęs,
Kuprinė – ant peties,
Žaltvykstė – priekyj, – žybčioja, –
kas varstas,
Neleisdama nė atsikvėpt.
Ir palieku aš, kaimą, – g r į š i u, –
Pasižadu šventai,
Tikėjimą palikdamas, –
Jau,
už paskutinės kaimo gryčios,
Ir jau einu – ne taip tvirtai…
(2018 m. gruodžio 12 d.)
Liečiu tik sieną
Vyriai cyptelėjo, sugirgždėjo,
Tuoj oro gūsis įsiverš,
Obels žiedais nubers takus,
Kuriais gyvenimas prabėgo,
Ir mano širdį jaudintis privers.
Tiesiu rankas – apsikabinsiu
Visus, kam meilės skyriau per mažai.
Bet judesys pusiaukelėj sustingsta,
Liečiu tik sieną, kvepiančią dažais.
Tyla – bežadė – įkyrėjus,
Pavirto žvirgždo gabalais,
Einu tuo žvyrkeliu – ne kur norėjau,
Po to – siaurais takeliais, pabaliais…
Žmogus net akmeniu pavirtęs
Dar kartais ašarom karčiom
Nuprausęs veidą, gręžiasi į viltį –
Atitvara nuo kelio – apačion.
Tiesiu rankas – apsikabinsiu
Visus, su kuo aš meile dalinaus,
Širdelė beldžiasi – nerimsta,
Tiesiu rankas – prie sienos prisiglaust…
(2019 m. rugpjūčio 8 d.)
Nurimo bitės
Nurimo bitės, laką užsidarė,
Jau rengiasi miegot,
Ir medžių lapai nurudavę,
Takus suspėjo spalvomis apklot.
Vėsi rudens saulutė nebešildo,
Žiema ne už kalnų,
Diena trumpėja, naktys ilgos…
Suspaudžia ilgesys ir neramu…
Apžvelgus avilius ir klėtį,
Svirnelį po klevu,
Einu į kapines ir astros žiedą,
Prakalbinti po kryžiumi savu…
Medinės mūkos jau sunykę –
Nei artimųjų, nei vaikų…
Gyvųjų tarpe nebelikę,
Tiktai genys tripirštis kala plaktuku…
Sustoju minutėlei… kitai…
Širdim pasikalbu su gulinčiais visais…
O kas – neišsakyta liko –
Vėliau…
– kai glausiuosi pati čia… amžinai…
Per tūžmastį lašų
Atverkite duris į lietų,
Į vėją, audrą – iššūkį gamtos!
Širdis nerimsta – jai – lyg… – buvo pažadėta,
Kad jos šį vakarą kažkas ieškos.
Girdžiu, girdžiu – žingsnius – iš lėto…
Lietaus lašai į balutes – kirčiu!
Turiu tą nerimą aš rankomis apglėbti,
Ir kad daugiau – jau jokių paslapčių.
Sušlapęs laukiu pakerėtas,
Kad laimę ar nelaimę pasitikt.
Bet mano pėdsakus audra drumzlėm apmėto…
– Aš – čia! Aš – čia! – teišgaliu savyj surikt.
– Atverkite duris į lietų,
Ir nelaikykite manęs mažu.
Ilgai aš laukiau, kad mane kas pastebėtų
Per tūžmastį lašų.
(2019 m. vasario 24 d.)
Nostalgija Nemuno vingyje
(Skiriu mieliems tėtukams)
Nemuno vingyje – kaimas, Naudžiūnai;
Medinėm pirkutėm, kai kur – dar šiaudiniais stogais,
Virš kurių sūkuriuojantys židinio dūmai
Tebeskleidžia rimtį žiemos vakarais.
Kilpom vingiuojanti upė nuplukdė
Sieliais dryžuotus burliokų būrius,
O senelių maži priesmėlio ūkiai
Pamainą matė anūkuos, vaikuos…
Bėriais ir sarčiais čia arė, akeno,
Mokėjo abrūsų skrynias prisiaust.
Tinklais, įsibridę, – dėl pasninko peno –
Žiobrius traukė iš Nemuno lauk.
Ir atrodė, kad amžina viskas,
Seneliai šypsosis, – pro sudužusias laiko šukes;
Kasmet vasarom šičia sugrįžus,
Perpins išsitaršiusias mano kasas.
Sudiržusiu delnu apramdys tą skausmą,
Kuri dega širdyj ir dar degs…
Kupiną skrynią, – margų juostų priaustą, –
Atvėrę svarstysim, ką vystyti teks?
Maniau, reginys išliks toks per amžius;
Langai lelijas žiemom pieš ledines;
Pirkia ir seneliai… šunelis suamsės…
Žiburėlis lange, įsižiebęs, neges…
Negaliu patikėti laiko glamonėm,
Nusinešusiom viską, kas buvo brangu.
Iš už ilgesio varstų parbėgčiau pakluonėm, –
Kuo trumpiausiu, savuoju pušyno taku.
Prie ėdžių neprunkštaus Bėriukas,
Suklusus Žalmargė – man jau nesumūks;
Graži pasaka – baigsis… netrukus,
Vien tik protėvių dvasios paviešėt
čia užsuks…
Bet Nemunas teka… Kaimas Naudžiūnų
Išsibarstęs jo vingyj, pušynuos – rymos;
Kiti jau stogai, ir – tėvai, savo sūnus,
Išlydėdami, – uostuos, – juos laimei žegnos.
Išsislapstę pušynuos – Naudžiūnai.
(Kam taip pavadintas – jau nėra ko paklaust.)
Viskas, tad, baigsis, baigsis netrukus, –
Nėr staklių medinių, nėra gaspadinių, – abrūsėliams išaust…
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).