„Gabijos“ kūrėjai – šviesos keliu

Darganota ir apniukusi, šalto rudens nepaliaujamai prausiama, vis trumpėjanti ir tamsėjanti rudens diena „Gyvenimo“ skaitytojus ir vėl kviečia atsigaivinti prie šiluma ir šviesa, meile žodžiui ir kalbai sušildyto„Gabijos“ kūrėjų puslapio.
Birštono – Prienų kūrėjų klubo „Gabija“ įkūrimo data 2007 m. rugsėjo 11 d. Pirmojo „Gabijos“ narių susitikimo vieta – Prienų krašto muziejus. Klubo idėjos autorius ir įkūrėjas – kraštietis, LR Seimo narys, trijų poezijos knygelių ( „Gyvenimo taku“, 2002 m., „Lūkesčių lietus“, 2004 m. ir „Pasidalinkime mintimis“, 2011 m.) autorius Juozas Palionis. Taipogi daugelio poezijos ir kraštotyros knygų apie Birštono ir Prienų kraštą bendraautorius, leidėjas ir rėmėjas. Kūrėjų klubas „Gabija“ jungia rašančius, kuriančius, gimtajam žodžiui ir kalbai neabejingus žmones. Vieniems „Gabija“ – startas į kūrybinių patirčių ir atradimų, savo kūrybos knygų išleidimo kelią. Kitiems – galimybė atrasti savąjį pašaukimą, skaitytoją, palikti kūrybos pėdsaką, kad ir labai nedidelį, tačiau to paties lietuvių kalbos žodžio pakylėtą ir jausmu sušildytą. Kaip rašė klubo įkūrėjas Juozas Palionis: „Ir mažas kūrinėlis, parašytas iš gyvenimo patirties, iš skausmo, liūdesio ar džiaugsmo, paliečia kitų žmonių širdis, veikia jų jausmus ir neretai skambiu aidu: kaip pasaka, kaip šiltas žodis sugrįžta tai parašiusiam, tai sukūrusiam.“
Po trumpo stabtelėjimo vėl sugrįžę prie „Gabijos“ kūrybinės ugnies, klubo nariai paruošę ir pasiruošę savo kūrybą skleisti ir ja dalintis. Šiandien klubo veikloje per trisdešimt narių. Artėjant Vėlinėms ir Visų Šventųjų dienai, „Nemunėlio“ puslapyje vyraus ši gyvybės svarbos, išgyvenimų, netekčių, meilės ir amžinos tikėjimo šviesos tema. Apie tai, kas rašančiam žmogui yra kūryba, kūrybinis procesas, gabijiečiai patys ir pasakoja skaitytojui. Malonaus skaitymo su palinkėjimu – lietuvių kalbos žodžio valia prikelti saulę kiekvieno skaitytojo širdyje.
„Gabijos“ kūrėjų vardu –
Valė Petkevičienė

---

Irena Sipavičienė
Kūryba – jausmų išreiškimas, tai kaip savotiškas žaidimas, kada nutolstu nuo realios gyvenimo rutinos, pajuntu dvasios pilnatvę, laisvę, suvokiu, kad turiu sielą, jausmus, svajones. Tai man suteikia reikšmės gyvenimui, priverčia susimąstyti. Tai man kaip atramos šaltinis, kuris padeda nepalūžti net ir beviltiškiausiu metu. Taip lyg atidarau duris ir tegul teka džiaugsmas, lengvas skausmas, amžina jaunystė, energija bei ilgesys… O jeigu dar gaunu atsaką, kad ir labai mažytį „ patiko“, patampu pati laimingiausia.

Laiškas mirusiai mamai
Aš norėčiau kalbėti apie Vėlines ir Mirusiųjų Miestą. Ten tiek šviesos kauburėlių trobelėse – saugo ugnį sužvarbę pirštai. Ten, prie kryžių, prie chrizantemų, prie paminklų. Ten tiek žvilgsnių, tiek žingsnių, šnaresio… Mes pilni jų ramybės, jaukumo ir taip gera vaikštinėti tarp jų. Menu su mama čia ateidavom kaip į kokį keistą pasaulį. Vaikystėje man vis atrodė, kad regis, ims ir pakvies mane vėlės į tamsų tunelio vidų… jos visai iš arti į mane žiūri… Su baime pasižiūrėjau į mamą. O mama rami. Kruta jos lūpos kalbėdamos maldą, nuo gruodo jau beveik sustingę. Spaudžia rankose šiltą vaško žvakelę.
Artėjant Vėlinėms, kaip niekada labiau prisimename išėjusius. Vis labiau trūksta jų buvimo šalia. O kad dabar mama šalia būt, aš jai pasakyčiau tai ir tai… kantriai klausyčiau, nors ir šimtus kartų pasakotas istorijas… Apkabinusi klausčiau ir klausčiau, ar gerai jaučiasi, ar pailsėjo po darbų, gal ko skanaus norinti, ar dar vis skauda kojas, gal vėl pamasažuoti? Apgobčiau vilnone skara pečius… Gailėdamasi, kad taip dažnai negalėjau to daryti jai esant gyvai, kalbuosi su ja Vėlinių vakarą, Mirusiųjų Mieste – kapinėse, ten, kur ji ilsisi jau devintus metus, pasirūpinu gėlėmis, uždegu žvakeles, tarytum užkuriu namų židinį. Kad abiems būtų šilčiau.
Tik pabūsiu su Tavim. – Tyliai ištariu. Prisėdu, kad būčiau arčiau. Susikaupiu. Ne, ne maldai.

Rašau mamai laišką. Rašau ne ant lapo, rašau mintimis. Rašau, tarsi pratęsdama pokalbį ir išsakau tai, ko nespėjau pasakyti jai esant gyvai. Laiškas – tai didelis atvirumas ir man reikia drąsos išsakyti tai, kas labai drasko širdį. Rankomis stipriai suspaudžiu žemių saują…
Pagaliau išsakau tai, ką jaučiu, kas tuo metu susikaupę mano mintyse. Pasidalinu šiandiena: kuo dabar gyvenu, kur eisiu ir ką darysiu, kokie dideli ir mieli užaugo anūkai, kad jau ir proanūkių sulaukiau. Pasakoju apie save, kuo džiaugiuosi, kokių bėdų turiu, skaudulių ir kokius laiškus man rašys vaikai… O labiausiai tai guodžiuos, kaip su kiekviena diena man vis labiau trūksta mamos…
Apie politiką ir dabartinius neramumus pasaulyje parašau. Rašau apie tai, kas man atrodo svarbu tik mums abiems. Rašau, rašau, kol pasibaigia visi žodžiai, kol viduje tampa visiškai tuščia. Tuomet pasipila atsiprašymai mamai. Atsiprašinėju visų. Vaikų, draugų, įžeistų ir įsižeidusių. Atsiprašinėju tol, kol sukyla jausmai ir… pasipila ašaros…
Taip gera ir ramu. Rodos, kad mama atsakė į visus mano klausimus. Laiškas sudegė žvakelės liepsnoje. Neskaudinu širdies. Ir laikau ramybėje tylą.
Vėl į miestą, viskas baigėsi – tiek to stebuklo.
Tik namuos paaukštėjusios lubos ir maldomis virtusios mintys.

---

Asta Ferevičienė
Sukuosi laiko ir nesibaigiančių darbų rate, kaip ir daugelis iš mūsų. Ryte įsimaišau į skubančią minią, vakare trumpam iš jos ištrūkstu tam, kad atsikvėpčiau ir surinkčiau save iš naujo. Ir renku po mažą grūdą, po akimirką, pamiršusi visus ir viską. Tokiais momentais kartais ir gimsta eilėraštis, ar šiaip pamąstymas, naujas scenarijus ir pan.
Darbų ir veiklos chaose irgi atsiranda begalinis troškimas „tiesiog ištirpti“, kai jam neatsispiriu, trumpam atidedu reikalus, sėdu ir rašau. Paleidžiu tas mintis, kurios nuolat sukasi mano galvoje. O, jeigu spėčiau užfiksuoti viską! Turbūt amžiams likčiau anapus realybės. Kartais apninka jausmas, kad kažkas galvoje tiesiog diktuoja tekstą, belieka jį užrašyti. Išgirstu tik vieną sakinį, bet, vos pradedu, mintys tiesiog liejasi. Taigi, rašymas man – mano gyvenimo dalis, prasmė ir būdas išgyventi, susivokti, atgauti jėgas, paleisti, kas skauda, kas rūpi, džiugina, tiesiog pasidalinti ir prisiliesti prie kitų žmonių širdies, pajusti minčių bendrystę. Kai kuriu, aš nedirbu, tuomet tiesiog išnykstu ir lieka tik pojūčiai ir mintys. Tai galiu daryti bet kada, bet kur. Kartais pažįstami stebisi, kai eilėraštis gimsta triukšme, kitiems bendraujant ir pan. Jie net neįtaria, kad vos paėmusi rašiklį, palietusi juo popieriaus lapą, nieko negirdžiu ir nematau. Anksčiau maniau, kad visi taip gali, bėgant laikui supratau, kad tai – dovana. Aš dėkinga už ją tai galingai visko prasmei, kurios dėka esu čia ir dabar. Kurti man reiškia gyventi.

Tavo žvilgsnis darosi vis blankesnis,
Jį užkloja lyg lapai krentantys metai.
Dar matau, kaip meiliai šypsais.
Skauda. Aš nežinau, kiek tai tęsis.
Tu esi su manim, – nors seniai išėjai.
Kaip aš norėčiau viską pakeist.
Ar gali būti meilė už Tavo tikresnė?
Nieko nelaukei ir niekad nepaprašei,
Už mus suklupus tyloj meldeis.
Žadėjai, kad viską padėsi iškęsti.
Kokiais egoistais kartais būna vaikai!
Mylim Tave, bet ar tai ką pakeis?
Tavo žvilgsnis darosi vis blankesnis…

*****

Pasistatyk sau laivą,
Kuris audrų nebijo,
Juk kartais baisiai gaila,
Svajonės nepavijus.
Įkopk į kalną aukštą,
Kad saulę apkabintum,
Kai naujas rytas aušta,
Užpūsdamas žibintą.
Suraski Laimės Žiburį!
Gyvenimas – tik vienas.
Nėr vasaros be vyturio,
Rudens nėr be ražienų.
Išgerk lig dugno taurę,
Kurią lemtis pripylė.
Nesibijok apgaulės,
Tikėk, jei sako „– Myliu!“

*****

Rami ir tokia jauki tyla, degant žvakėms,
Vis dar liūdna ir ilgu išėjusių, artimų…
Mieli išgyventos praeities blyksniai.
Upėmis laikas tekėjo, daug neišsakėm…
Nepasivysime buvusių savo dienų.
Tai, kuo gyvenom, nebesugrįš jau!
Liepsnelių jūra lyg sielos vėjyje šneka,
Mes negirdim. O jie, ar dar ilgis savų?
Žiedas naktį nušalęs jau nepražysta.
Vėjas nuklojo spalvotais lapais taką,
Vartai užsiveria ir susimąsčius einu:
Laikas toliau gyventi išdrįsti…
Rami ir tokia jauki tyla…
…. Einu.…

---

Renata Valatkienė
Kūryba man reikalinga tam, kad papasakočiau, ką matau, girdžiu ir jaučiu. Šiek tiek kitaip, šiek tiek baltai, šiek tiek juodai, o kartais taip spalvotai, bet niekada – nuobodžiai.
 Rašyti skatina vidinis balsas tada, kai netelpi savy, tada, kai mintys liejasi lietaus latakais, kai raidės ranką veda per lankas baltas, kur dygsta, auga, veši žodžiai ir kur subręsta vaisiai, nuskinami žmonių širdžių.

Norisi gyventi
Norisi gyventi, mylėti, dar daug daug visko nuveikti, bet peržengus tam tikrą gyvenimo metų slenkstį, susidūrus su artimųjų mirtimis, kartais aplanko mintys apie būties trapumą ir laikinumą.
Kas bus, kai aš numirsiu? Daugelis sako, kad nevertėtų sukti galvos dėl to, kas laukia anapus, ar būsi ten mylimas, ar tavęs ten lauks, ar glostys tau galvą ir batus apaus…
O kiek tada kainuos manieji pelenai? Ar mano kūnui nesant žemėje, kas nors aukos savo sieloje prisiminimus, atkurs mano esybę savo viduje? Ar protingieji vis manys, kad žemė skirta vien gyvųjų eksploatacijai, o mirusiųjų sieloms būt viduj arba šalia negalima? O gal geriau prispausti antkapiais ir plokštėmis granito, užversti gėlėmis ir žvakėmis, tarsi iš baimės, tarsi tikint, kad taip bus gautas atpirkimas už meilės arba dėmesio nebuvimą…
Taip norisi kažkam užduoti klausimus: ar ten aukštai aš gersiu kavą kartu su angelais, ar prieš Kalėdas kepsiu imbierinius sausainius ir keisiuosi dovanomis ten su artimaisiais ir draugais? Ar debesų pievelėse žydės aguonos ir šokinės žiogai, ar saulė švies į mano langus ir sniegas bus nešaltas, o lietūs lis tik kai paaugti reiks…
Ne, aš nebijau pačios mirties. Yra tik baimė būti užmirštai, kol esi gyva.

---

Alvyra Sventickienė
Man kūryba – tai saviraiška, dažniausiai pokalbis su vidiniu aš, savotiška meditacija, pamąstymai apie gyvenimą, jo prasmę. Reikia jos kaip oro, kaip vandens gurkšnio, kaip kasdieninės duonos riekelės ant stalo, kaip vakarinės maldos, kad nepaskęsčiau kasdienybės karuselėj.
Užplūsta mintys kaip pavasario vėjas… tik spėk užrašyti… nespėjai, nuskriejo, nesugrąžinsi, nepakartosi. Gimsta jos iš meilės gyvenimui ir žmogui. Neapsakomas malonumas kalbėti eilėmis… Žinau, jos netobulos, kaip ir aš, tačiau tobulėjimui ir kūrybinei fantazijai ribų nėra. O vis dėlto kūryba – džiaugsmas, kad gali išsakyti tai, ką jauti, išgyveni kitaip, nekasdieniškai.

Kas vakarą
Tyliu atodūsiu
prisiminimai grįžta
rožančiaus karoliukais…
už išėjusius ir negrįžusius,
už laukiamus ir mylimus,
už išduotus ir nusivylusius…
už šiandieną, už rytdieną,
už gyvus ir mirusius,
už tave ir už mane
kas vakarą širdies malda.

*****

Neraudok
Neraudok…
Juk nieko nepakeisi.
Net mano balso neišgirsi
iš galaktikos tolių…
Iš ten, kur šviečia
amžina šviesa.
Neverk…
Amžinoj tyloj
ramu ir gera,
kai nueini gražiausią,
tik tau vienam skirtą
gyvenimo kelią.
Neašarok…
Ir tu ateisi į tylą,
į ramybę, į amžinybę.
Neverk manęs,
neverk…
Tik tyliai pasimelsk.

*****

Vėlinėms artėjant
Pravirko rudens sode
šalnos nubučiuotos obelys.
Jų lapai, rudeniui „Requiem“ grojant,
tyliai glaudžias prie žemės.
Sodo vidury ant virvės
vėjas supa baltas drobules.
Jos blaškosi vėjyje
lyg vėlės, sugrįžusios namo
ir artimų neradusios.
Snaudžia sodas,
tik vėjas virkauja,
ir ant obels šakos
nutūpęs juodas varnas
stebisi drobulių baltumu
ir dairosi skalbėjos.

---

Palmyra Pugačiauskaitė
Rašyti skatina akimirka, kai „čia ir dabar“ iš „smegenų“ ir širdies reikia greitai paleisti tai, kas jiems kenkia – minčių įvairias sankaupas – kad šiek tiek apsisaugoti nuo insulto ar infarkto…
Kūryba – tai yra gyvenimas – stebi jį, gyveni arba stengiesi išgyvent, kuri save – dėlioji, lipdai…

Prie nuodėmių kiosko
Eilutė rikiavosi
– Kadaise meilę pirkau
Sudėjusi kryžium rankas
Kalbėjo senutė –
– Už nuodėmes gausi
Nemokamai miltų
Nereikia žegnotis, nereikia dėkoti –
– Kadaise kaimynei nuskyniau gėlių
Riedėjo ašara skruostu
Senukui žilam –
– Testamentą anūkui
Parašyti dar spėsi
Nereikia klūpoti –
Prie nuodėmių kiosko
Iš stiklo
Metalo
Ir dulkių gal aukso
Dangoraižį gražų
Lyg teatrą pastatė –
– Numirėliai kėlėsi
Džiaugsmingai kvatojo
Juk nuodėmių kioskai
Kadaise
Gyvenimus dovanojo.

*****

Ir nusinešė ruduo žodžius
Kažkur į pasaką kadais mylėtą
Nusinešė akis šalna pirmoji
Į žvaigždę vakarinę tolumoj
Kada tamsu ir kelias
Snaigėmis juodom
Užklotas bus
Tu deki –
Kada skaudės sušalęs kūnas
Meile negaruos
Kada skaudės sušildyki
Savimi
Juk pasakoj
Ir sniegas virto medumi –
Ir šildė skruostas šalčio išrašytas
Kai nusinešė ruduo medžius
Į pasaką be galo –
Kai kirto kirviais prie šaknų
Viršūnės liko ramios –
Išgerkim taurę ligi dugno
Kada tamsu
Kad degtų medžiai
Kad šerdžių vynas ištekėtų
Tyliai
Į delną rudenio
Nešaltą
Į pasaką vaikystėje
Mylėtą
Kurią tau sekė metų
Keturi laikai
Ir likęs lašas
Kraujo
Pasvirusioje
Taurėje.

---

Angelija Kubilienė
Mano gyvenime poezija tarsi sėlino iš paskos, versdama mąstyti, analizuoti ir kartais kandžiojo skaudamas vietas. Taip gimė eilėraščiai, jau sulaukus brandaus amžiaus, kurie kaip tvarsčiai dangstė sielos žaizdas, liūdnas vaikystės patirtis, netekčių skausmą. Manau, kad rašantis žmogus ir poeziją, ir prozą nėra koks nors sektantas ar dogmatikas, tik galbūt kitaip pajuntantis supančią aplinką, turintis drąsos surasti ir parodyti tikrąsias vertybes. Gyvename modernėjimo epochoje ir vykstant baisiems karams, visada atsiranda tiesos stygius, susvetimėjimas. Rašymas leidžia išsilaisvinti iš dirbtinai sukurtų barjerų, išlaisvina protą ir sielą, padeda išsaugoti sveiką dvasią ir gyvą širdį.

Requiem

Aš užmaršties sode ir vėl,
Ten, kur žydėjo mūsų ievos,
Aš ta, nespėjusi ištart : Sudiev!
Galbūt mane išgirdo Dievas.

Uždegsiu Vėlinių žvakutę,
Pasikalbėki su manim, sesute,
Kaip tais ilgais, jaukiais vakarais,
Pasidalinkim prisiminimais gerais.

Mūsų laikas byra, dyla minutės,
Bet aš tebelaukiu tavo žinutės.
Alio! Ką šiandien gero veiki?
Kažką sapnavau, ar visi jūs sveiki?

Liūdnai šlamės ruduo po lapais,
Iš nubolavusių šalnom dienų, naktų,
Lyg šauktų tave iš anapus.
Žinau, tai sapnas, kuriame tik aš ir tu.

Ant balto debesies ilsiesi,
Stebėsi, kaip užsidega namų šviesa.
Mano degančią kaktą vėsia ranka paliesi,
Sakysi, nusiramink, aš čia…

Tyliai šnabždasi rudenio vėlės,
Gelsvų lapų laisvu kritimu,
Ar Viešpats, dangaus vartus pravėręs,
Atkeliaus ir prie mano namų.

---

Teresė Baziliauskaitė-Motūzienė

Kas mane skatina rašyti? Meilė tam, kas gera, gražu. Nuo jaunystės mėgau poeziją, lietuviškas dainas ir muziką. Gal todėl mane aplankydavo eiliuotos mintys, kurias užrašydavau. Kas man yra kūryba? Žmogaus gyvenimas – tai darbai, jausmai, mintys, norai, svajonės, gamta ir visa, kas mus supa. Mano eilėraščiai – tai mano mintys, kai siela prabyla.

Menu, stovėjau kryžkelėj pavargus,
Klupau išsekusi, sužvarbusi, viena.
Tavęs ieškojau, Mama, veltui,
Guodžiaus neradus – skausmo lietuje.
Šaukiau Tave, sustojusi prie slenksčio,
Šaukiau Tave takeliuos prie namų:
– Aš čia, – man pasigirdo balsas.
– Aš čia, – aidėjo žydrame skliaute.
– Aš čia, – spindėjo naktį žvaigždės.
– Aš čia, – lingavo smilga pakelės.
– Aš čia, – šnarėjo rugio varpos.
– Aš čia, – mirgėjo bangos Nemune.
– Aš čia, – bylojo juoda žemė.
– Aš čia, – virpėjo širdyje…

*****

Laikinumas

Spiralėje sukas gyvenimai mūsų.
Ir visa, kas gyva, ir žemėj visoj.
Iš dulkės pakilę, į dulkę sugrįžtam, –
Dėsninga ir tikra nuo amžių pradžios.

Pavasariai bunda. Vėl žydi. Vėl nyksta,
Vėl stingsta ramybei, vėl grįžta atgal.
Vėl žemė su saule ir vandeniu ima
Ir vėl pakartoja gimimą gamtoj.

Žmogus, kaip žolelė, kaip gyvastis žemės,
Taip pat pakartoja gyvybę savim.
Materijos formos – tai laikinumas,
Gyvybės Dvasia – amžina, amžina…

*****

Žvakių šviesoje
Ateina metas, kai sustoja žingsniai,
Nutyla žodžiai ir skambi giesmė…
Tyla, kaip vaškas, sunkiai sminga žemėn
Ir virpa siela žvakių šviesoje…

Minty dar aidi balsas, tarsi varpas,
Ir žvelgia akys ilgesiu giliu.
Kažką norėtųsi suspėti pasakyti,
Bet neša Amžinybė Šviesos link…

Rimty sustoję atminimą gerbti,
Pajuntame, koks laikinas žmogus.
Koks trumpas kelias, greitas laikas
Ir koks gyvenimas brangus!

---

Rimantė Butkuvė
Kol gyvas, akyse rytas, diena, sutemos. Akyse erdvės… Vis kruta, juda smegenėlių stalčiukai. Atsidaro, užsidaro, kol pagauni, sudėlioji minčių chaosą. Ir vėl stoja tyla, o iš jos ir vėl ežiukas prabunda.
Kūryba, kaip seniai matytas pusbrolis. Džiaugiuosi susitikus, išsikalbam, lyg darbą būtume nudirbę.

Kai ėjome su Prezidentu per mišką

Esu Morta, Veliuonė, Žemyna, kuri tapo šventąja, tiksliau, norinti ja  tapti. Eidama kaimo pakraščiu, pamačiau upės krantą ir pajutau paširdžiuose aštrų deginimą iki alkūnės. Krūtyje traškėjo, galvojau sąnariai, mokslų neturėjus, lyg suvokiau, kad sąnariai ne ten. Šyptelėjau į suskirdusį delną, graibiausi už samanų ir galvojau, tai kurgi tas deginimas mane neša? Kūnas palingavo – ir atsirėmė į minkštą ir šiltą pažastį. Norėjau pagarbinti, prisistatyti esanti Morta, bet nepažįstamasis suturėjo tardamas – esu tavo Prezidentas, televizoriaus šešėlyje mane dažnai turėjai matyti. Morta čiupo skaros brizgutį ir susijaudino.
– Atleiskit, ponuli, nesugebėjau televizoriaus su spalvom pirkti, skūpavau, vaiką mokslan leidau, bet dabar tai pirksiu gerą.
– Kelkis, Morta, kur tavo namai? – klausia Prezidentas.
– Prieisime pušyną, siaurame smėlio kely nešdami miežius ir rugius inkstuose, pagarbinsime grikių lauką, ten ir bus!
– Pasakyk, Morta, ką kalba žmonės raudonam raiteliui, šuoliuojančiam baltai?
Pykteli, jog vadinu ponuliu, o norėtų, kad vadinčiau bite, muse, pele. Kraipydama sąnarių išriestas kojas, Morta aiškina: raudonuoja – kentėk, baltuoja – kovok. Išeina, – kentėk kovoje.
– Ot tai vėliava, ot tai žinyčia! – rūgteli Ulesė, – ot tai Prezidentas, einantis su ja per mišką! Įsidrąsinusi Morta prisipažįsta, jog ji popieriuose yra Ulesė, gyvena tėvų vietoje ir turi jų kapų raktą, vaikšto ratais, kad kalbėtų, nes alkana, nes nori tapti šventąja. Baisiai tas televizoriaus šešėlis mandagus ir neturi jokio kvapo, o štai Ulesės šlapimas kvepia rugiais. Ji greitakalbe išberia, jog pasaulis – tai dvasios, o žemė – tai biesai. Kokį pasaulį sukūrė, tokį ir gyvena, tai kodėl kaltina Dievą? Tuose šešėliuose reikia kontrolės.
– Eeee, – užsikerta Ulesė, o Prezidentas lengvas, lyg pūkas. Pūkas, kurį gali nešiotis puodelyje. Su tuo puodeliu Ulesė ieško valties. Pastato jį ant suoliuko ir pamojuoja rykštele.
Ulesė džiaugiasi, susitikusi Žinyčią, mandagią ir turtingą, tik skūpią. Nepaliko nei pieno,  nei medaus.
Pamačiusi kitą šešėlį, Ulesė vėl sudejavo:
– Ojojoj negaliu pasikrutyt, širdis per gerklę lipa!