„O Tu kalbėk…“

Darganotą rugsėjo 28-osios vakarą bibliotekoje besirenkantys lankytojai jaukiai šurmuliavo koridoriuje prie renginių salės. Be pykčio purtydami rudeniško lietaus lašais apibirusius paltus, ieškodami sulytiems skėčiams ramios vietelės prisiglausti, seniai nesimatę pažįstami ir visai nepažįstami šnekučiavosi apie blogą orą. O tada netikėtai suskambo: „O tu dabar kalbėk, ilgai kalbėki, / Juk būna valandų, susitikimų, / Kurie praeina, rodos, o palieka / Ir ilgesį, ir didelį laukimą“, – ir gerokai primirštos, o jaunesniems – gal ir visai negirdėtos, Eugenijaus Matuzevičiaus žodžiais sukurtos dainos melodija sustabdė laiką poezijos ir muzikos valandai „O TU KALBĖK…“

* * *
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka pirmą kartą suaugusiuosius poetinio žodžio mylėtojus į šventę „Privalom iš savęs / kažką išmesti, / Kad Donelaitis / tilptų širdyje“ (Just. Marcinkevičius) pakvietė seniai – dar 2014-aisiais. Tąkart tai buvo meninio skaitymo konkursas, skirtas grožinės lietuvių literatūros pradininko Kristijono Donelaičio 300-osioms gimimo metinėms. Renginyje dalyvavo 10 suaugusiųjų skaitovų, buvo atliktos 2 literatūrinės kompozicijos. Tada dalyviai skaitė ne savo kūrybą, deklamavo kitų poetų eiles, bet vis tiek buvo smagu, kad jie atsiliepė į bibliotekos kvietimą. Padrąsinta pirmosios sėkmės, biblioteka ir kitais metais, 2015-aisiais, minėdama jau kito lietuvių literatūros klasiko, kraštiečio poeto Justino Marcinkevičiaus 85-ąsias gimimo metines, surengė šventę „Virš mūsų gyvas žvaigždynas – / lietuvių kalbos žodynas“ (Just. Marcinkevičiaus). Šventėje dalyvavusiųjų gretos užaugo iki 18 skaitovų, o 2016-aisiais šventė „Žodžiais nulijo. Skalsiais. / Atgijo širdys. Prigijo“ (Just. Marcinkevičius) jau sulaukė 20 skaitovų ir dar trejus metus pavasariais suburdavo bibliotekoje poezijos mylėtojus.
Tačiau penkerius metus gyvavusi tradicija buvo priversta padaryti pauzę. 2020-aisiais šventė neįvyko. O po dvejus metus trukusios pertraukos, pakeitusios bibliotekos ir jos lankytojų bendravimo įpročius, buvo nedrąsu – ar grįš į biblioteką skaitytojai, poetinio žodžio mylėtojai, kūrėjai?
O tada biblioteka sulaukė daugelio jos veiklų ir įgyvendintų projektų partnerių VšĮ „Su pliusu“ ir asociacijos „Iš idėjos“ vadovių Jūratės Zailskienės ir Loretos Šaltienės paraginimo ir padrąsinimo atgaivinti tradiciją ir vėl surengti šventę ne tik skaitovams, bet ir kūrėjams, dainuojamosios poezijos atlikėjams, kad graži tradicija atgimtų, tęstųsi ir augtų, sutelktų vis daugiau talentingų krašto žmonių – poetų, muzikantų.
Renginyje dalyvavęs Prienų rajono savivaldybės meras Alvydas Vaicekauskas padėkojo dalyviams ir organizatoriams už iniciatyvą surengti meninio žodžio šventę. Jis pasidžiaugė galimybe pasveikinti gimtadienio proga renginyje dalyvaujančią Aldoną Ruseckaitę, rugsėjo 27 d. šventusią gimtadienį, ir kartu su Prienų rajono savivaldybės administracijos direktore Jūrate Zailskiene įteikė jai gėlių ir atminimo dovanėlę.
Prienų krašto kūrėjai ir atlikėjai susirinkusiems bibliotekoje dovanojo savo kūrybą. Alvyra Sventickienė, 2020 m. išleidusi eilėraščių knygelę „Ateinu su rudeniu“, atsinešė pluoštelį naujausių savo eilėraščių, tarp jų – ir skaudžiai Ukrainos šiandienai skirtos eilės. Filosofiškai pažvelgti į kasdienybę privertė Tautvydo Venciaus kūryba. Tautvydas yra parengęs ir jau atidavęs leidyklai pirmąją savo eilėraščių knygą „Šviesa paraštėse“. Renginio organizatoriai gavo Tautvydo pažadą šią knygą pristatyti Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje, kai tik ji atkeliaus iš leidyklos. Jurgis Montvila, Prienų krašto himno žodžių autorius, 2020 m. išleidęs knygelę „Toks mylintis žmogus“, su renginio žiūrovais pasidalino šiltomis ir jausmingomis eilėmis apie meilę. Apie meilę eilėmis prakalbo ir Vilytė Stelmokienė, kurios kūrybos kraitėje jau trys eilėraščių knygelės: „Pati tyriausia sielos kalba“ (2020 m.), „Apie gyvenimą eilėmis“ (2021 m.), „Dovanoju dalelę širdies“ (2022 m.). Tarp Vilytės Stelmokienės skaitytų eilėraščių taip pat buvo eilės, skirtos Ukrainai ir karo nukankintiems jos žmonėms. Aldona Ruseckaitė dalinosi mintimis apie kūrybą. Sakė, kad, pasinėrusi į romanų rašymą, jaučiasi nutolusi nuo poezijos, tačiau renginio žiūrovus vis tiek pradžiugino savo eilėraščiais.
Jauniesiems kūrėjams atstovavo dvi žiburietės – Skaistė Radžiūnaitė ir Smiltė Barkauskaitė. Pristatydama savo kūrybą, Skaistė sakė, kad ji rašo apie meilę – meilę gyvenimui, jaunystei. Smiltės kūrybos centre – gamta, kuri jai be galo įdomi.
Eilėraščių posmus, skaitomus autorių, keitė dainos. Jas atliko „Žiburio“ gimnazijos mokytoja Roma Ruočkienė, jos mokiniai Nojus Juodsnukis, Benas Žurauskas. Visus labai sujaudino Gedo Černiausko atliekamos autorinės dainos. Ypatingai viena – apie Mamą. Valanda poezijos ir muzikos ištirpo kaip smėlis tarp pirštų vienoje iš tą vakarą skambėjusių dainų.
* * *
Poezija skambėjo kaip muzika, o muzika – kaip poezija. Ir buvo Šventė…

Dalia Bredelienė

---

Aldona Ruseckaitė

***
Lyja
šermukšnio žiedas prigėręs vandens
kiekvienas lašas į uogą išaugs
kiekvienas lašas uogą pagirdys
kiekvienas lašas raudonu pavirs
per visą vasarą yra laiko
per visą vasarą reikia skubėti
nes lietaus lašas gali nukristi į žolę
gali prapulti paukščio snape
tad kaip tada uoga raudona

Motina dažnai kartodavo
šermukšnis nuo piktojo gelbsti
ko bijo piktasis – žiedo ar uogos
ar tik šito lašo dangaus kuris įsismelkia
į širdį…

---

Tautvydas Vencius

Alternatyvos siautėjant Mėnulio užtemimams

Žinom visi gi,
Mintys kaip avys:
Iš aptvaro neišprašysi,
Pabėgus neprisikviesi.
Taip budim akim atmerktom,
Nes atviros durys,
Langai uždaryti,
O jis (tai aš)
Susimetęs į kuprą
Raudono laukia Mėnulio.
Paraus tik į parytį,
Kai laužus ten iškūrens,
Avys pamatę jį
Pačios tvora užsitvers.

Nuo vieno lig šimto,
Nuo kambario iki Mėnulio
Buvo nebuvo
Laukiančių, matančių, klausančių.
Bet nei vienas nelaukė,
Nematė ir negirdėjo.

Nestebina niekas pasauly,
Tik tie, kur ateit pažadėjo
Ir pasirodė tada, kai mūsų nebuvo.
Ateikit, mielieji, kartu paskaičiuosim,
Tik nesakykit, kad iki Mėnulio
Du kilometrai.
Geriau patikėkit – jis gi nešviečia,
Bet šviesą atspindi.
O ką galite Jūs?

— 

Laikini atstumai ir teisumai

Melancholiškai lijo
ir planuojamos kelionės
atrodė rūškanos ir neraminančios.
Atviruke žiovavo tolimų
kraštų šunys,
o žolynai alpo
nuo netikėtos liūties.
Viskas atrodė tikra,
bet tikras iš tikriausių
buvo tik laiko slinkimo jausmas,
noras pamatyti degančius debesis,
ir iš tolo juos užpūsti.
Kalbasi žmonės ir kalba,
kad trūksta ramybės,
kad per daug skubėjimo,
rūpesčių ir pavargimo.
Jie nebuvo tokiose vietose,
kur nepučia vėjas,
kur nekyla klausimų –
iš kur viskas ir kam?
Aš irgi to nežinojau,
kaip ir tas šuo iš atviruko,
labai primenantis
vieną herojų iš tikro gyvenimo.

Tai gal ir gerai, kad vakaras:
tada žinai, kad niekur nereikia eiti,
nes visi grįžta, visi jaučia nuovargį
ir visi įveikia laikinus atstumus.

Lietingas vakaras:
teisus kaip amžinoji tiesa,
kaip nučiuožusi stogo čerpė
kaip bučiuotas ant kryžiaus Kristus
kaip išdžiūvęs šienas priešaušry.

---

Alvyra Pieterytė-Sventickienė

Lašas

Ant sidabrinio voratinklio siūlo –
lietaus lašo likimas…
Trumpas jo gyvenimas,
bet nuostabiai gražus…
Lašelis toks mažas, o jame
ir žemė, ir dangus, ir
spalvų paletė auksinio rudens,
ir mano akių spindesys….
Neilga ta kelionė
rudenio vėjui pučiant…
Linguosi, linguosi, nukrisi…
Susigersi į žemę…
Kad vėl kažkada lietaus lašu,
rasa ar šaltinio vandeniu
naujai atgimęs mane
vėl džiuginsi.

—

Akimirkos

Gervių klyksmas
už baltų debesų…
lig širdies.
Ruduo.
Geltonplaukė saulėgrąža
lauko pakrašty
lyg nekalta mergaitė
mirksi juodom akim.
Ruduo.
Raudonom ašarom
pravirko putinas, šermukšnis
ir man graudu.
Ruduo.
Laukuos
voratinklių gijų sidabras
kaip mano plaukai.
Ruduo… bet
širdy – dar žydi vasara.

—

Laisvės alėjoj

Ruduo po kojom.
Laisvės alėjoj tuščia.
Metropolis ir
nemirtingas Dolskis
po nuogom liepų šakom
su kažkieno padovanota
rože prie širdies…
Ne Palangos jūroj
nuskendo mano meilė,
ji netikėtai nuplaukė alėja,
geltonų lapų lydima.
Nesugrąžinsiu jos.
Laivai nuskendę
niekad neišplaukia.
Užeisiu į Metropolį,
kavos išgersiu…
Sugrįš jaunystės dienos,
nuostabūs šėlsmo vakarai,
Tos rudos akys ir
aistringas tango,
kai šokio sūkury
mane tu svaiginai.
Ach, kokia kvapni
karšta kava ir saldūs
jaunų dienų prisiminimai.

—

Nebelauksiu

Pavargau. Pavargau jau būti Penelope.
Nebelauksiu Odisėjo, nebelauksiu,
jis jau niekad niekad nesugrįš.
Gal geriau Veneros dalią pasirinksiu,
nei liūdėsiu lig mirties,
ir patrauksiu smuklėn pakelės.
Gal išgersiu taurę rausvo vyno,
o pasklidus muzikos garsams
senas jūrų vilkas aistringam tango
ir mane akim pakvies.
Gal šokio svaiguly pamiršiu
skaudžias širdies žaizdas,
beribį ilgesį skandinsiu vyno taurėje.
O gal šokiu ir vynu apsvaiginta
ilgėsiuos degančios aistros
ir mylinčių akių. Gal…
Nebebūsiu Penelope. Nebebūsiu…
Nesugrįš jau mano Odisėjas,
Nesugrįš jau niekad niekada.

---

Jurgis Montvila

Neskaityti laiškai

Šituos laiškus aš Tau parašiau
Prieš daugelį, daugelį metų.
Ir dabar neskaityk jų, prašau,
Nes nuo skaitymo jie jau atprato.

Laiškus šitus rašiau širdimi
Ant mokyklinio sąsiuvinio lapų
Ir svajojau, kad su Tavimi
Apkeliausim pasaulį mes platų.

Aš žinau – neskaitysi jų, ne.
Per daug naivios čia viltys sudėtos.
Ligi šiol aš esu lyg sapne –
Širdimi šios eilutės išlietos.

Neskaitysi. Seni jie visai –
Daug naktų rūku prausės mėnuliai.
Jau prikimo lakštučių balsai.
…jie lig šiol mano stalčiuje guli.

—

Keliai

Tie keliai, tie takeliai kreivi
Per gyvenimą veda vingiuotai.
Sutikti svetimi ir savi
Gali „labas“ sakyt ir išduoti.

Tie keliai mus klaidins ir klaidins –
Liks tik norai ir žvilgsniai sustingę.
Ir kai sielų daugiau neskraidins,
Suvaidinkim, kad esam laimingi…

O kai vėjai kelius užpustys,
Liks tik pėdos į smėlį įspaustos.
Ir kai širdys tik ledą žarstys
Mes galėsim tik juoktis iš skausmo.

Tie keliai mus suves ir išskirs,
Kol suprasim, kad esam skirtingi.
Ir kai norai ir siekiai išbirs
Suvaidinkim, kad esam laimingi.

O keliai vėl išskirs, vėl suves,
Tik mes būsim lyg rūkas pradingę,
Šaltas vėjas supurtys šalnas,
Suvaidinkim, kad buvom laimingi.

—

Apkabink sielą

Ta širdis kažko dega, liepsnoja.
Negaliu užgesint jos vynu.
Dar skaudžiau, dar karščiau ją bučiuoja.
Nuoga siela tą ugnį minu.

Net ir ašaros jos negesina.
Žaibai trankos, apgirtęs esu.
Šiaurūs vėjai šaltai apkabina.
Siela dega, bet man per vėsu.

Vien tik meilė sutramdyt ją gali.
Švelnūs žodžiai…,Tu tokia švelni…
Apkabink nuogą sielą bedalę,
Leisk tikėti, kad neišeini.

---

Vilytė Stelmokienė

Rudens takais

Pabraidžiojau rudens takais,
Po lapų kilimą gėlėtą,
Išleidus laisvėn svajones,
Jaučiuos padangėn pakylėta.

Žali miškai, sodybos, slėniai,
Vingiuoja upės, ežerai.
Kaip ir gyvenimas vingiuotas,
Likimo kertasi keliai.

Pagirdysiu mintis upely,
Surinksiu puokštę iš klevų,
Patys gražiausi, spalvingiausi,
Sušildo širdį lig gelmių.

Ta vasara taip greit praskriejo,
O mums jau artinas ruduo…
Kai pro medžius praslysta saulė,
Tarsi apsvaigusi jaučiuos.

Brendu svajonėse paskendus,
Net grįžt namo jau nesinori…
Duok, Dieve, dar pabūt laimingai
Ir rudenį sutikti oriai.

2020 lapkritis

—

Prieš akis – gyvenimas

Balti žiedai, balti plaukai,
Baltas ramunių laukas…
Žiedais nusėta vasara,
Pakrantės ir palaukės.

Tiktai per greitai, per trumpai
Tas grožis karaliauja…
Jaunystės svajos ir žydėjimas
Kartojasi iš naujo.

Vaikai, anūkai dideli,
Jau juos jaunystė šaukia.
Vosilkos, akys ir dangus
Laivu svajonių plaukia…

Kaip pienės baltas pūkas
Tos vasaros praskriejo…
Malonu prisiminti
Kaip brendom ir mylėjom.

Nors su kiekvienu rudeniu
Vis pasibeldžia nerimas,
Vilties duris atverkim, –
Dar prieš akis gyvenimas.

2022 birželis

—

Į priekį su viltimi

Jau ruduo savas dainas dainuoja,
Židinyje jaukiai traška malkos,
Tuščiame lape eilutės liejas,
Medžiai jau geltoną rūbą velkas.

Daug svajonių liko užmaršty,
Mintimis atgal šaukiu jaunystę,
Aš dar ne sena ,dar metų vidurys.
Na ir kas, tegul jinai negrįžta.

Dar nenusiminęs mūsų kaimas,
Dar visi darbai neužbaigti.
Daug jaunimo tėviškėn sugrįžta,
Krykštauja sode vaikai basi.

Su vaikais ir pats jautiesi jaunas,
Nuotaika giedra, žiedų pilna.
Skamba kiemas, juokiasi, bėgioja
Ir širdelė džiaugsmo kupina.

Atsigersiu gurkšnį ryto saulės,
Nusiprausiu ryto rasoje.
Su viltim keliausiu vis į priekį,
Taip ilgiau išliks širdis jauna.

2020 rugpjūtis

—

Skaistė Radžiūnaitė

Vakaras

 Palydžiu saulę Nemunan,
geriu karštą šokoladą.
Juodų dienų – 
Tik trupiniai,
Kuriuos suvalgys antys Beržyno parke.
Kvatoju su tais kurių
Galvose idėjų lietus nesustoja lietis.
Žiūrim į praeinančius
Vargo
Ar džiaugsmo
Papuoštus miestiečius.
Kopiam į barzdotą miesto kalną,
Spalvotus namus
Ir totorišką kvepiančią buveinę 
apačioje paliekam.
Kaip gerai, kad mes jauni
Nebarstom parkų suoliukų
Nevilčių dulkėm.

—

Naktis 
 
Parbėgus iš miškų 
Čia švyti gyvybės tiltas.
Grįžus iš anapus pusės
Gyvybe dega mietas. 
Tekinom
Per vienintelę raudoną šviesą
Šiam gyvenime.
Į jaunystės metus,
Švęsti vasaros naktų.
Ir skausmą asfalto jausti,
Kai jaunas žmogus
Kupinas vilčių
Lekia.
Nebijo smėlio dulkėse uždusti,
Kai beržų alėjos gaiva
Moja rankomis per langą.
Pasibaigus šioms kelionėms
Pamatau aš ryto saulę
Ir norisi 
Bėgt toliau už ją.

—

Smiltė Barkauskaitė

Žmogus su žibintu

Tą vieną naktį tylią
Mėnulis nusileido į kiaurymę.
Balti drugiai skrido link šviesos,
Vanduo mirguliavo šešėliuos.

Miesto gatvės garsus prislopino,
Tik vabzdžių zirzesys nenutilo.
Upė tekėjo savo greičiu,
Tik maža valtelė plaukė pasroviu.

Šaltas, sūrus vanduo užėmė kvapą,
Baltas, kaip pienės pūkas nutiesė taką.
Senas irklas yrėsi per vandenį žalią,
Plaukė medinė valtelė šį tamsųjį vakarą.

Niekas nežinojo, kas joje,
O tai tebuvo žmogus su kepure.
Jis niekad nemąstė, į kurią pusę plaukti,
Tik tikėjos, kad kelias, kurį jis pasirinks, neleis sustoti.

—

Skaidrus lyg vandenynas

Bangos aukštos daužo į krantus,
Vaikštai pro vandenynus didžius,
Pasimetęs mintyse matai smėlio klonius.
Ir mąstai, ar čia taip paprasta bus?

Rožinės medūzos atplaukę pas mus,
Suteikia man šypsenos ir džiaugsmo kalnus,
Jos nuspalvina vandenį savo grožiu,
Kokio aš nei išpasakyt negaliu.

Gal žmonėms jos tik nesvarbūs padarai,
Bet man jos kitokios, kokių tu nematai.
Mirguliuoja gyvybė paslėpta dugne,
Nesusitvardydama ji šaukia mane.

Kriauklės spindi kaip krištolo stiklas,
Jos akį patraukia kaip deimantas tikras,
Vaikai dėlioja jas su akmenukais,
Puošia pilaites baltais perliukais.

Šiame pasaulyje tiek daug paslapčių,
Planeta mums leidžia atskleisti bent keletą jų.
Deja, žmonės godūs, jų norų daugiau nei žvaigždžių,
Jie nueina klystkeliais ir neranda vilčių.