„Kūrėjui kūryba tarsi visas gyvenimas…“

Tarp sielos bendraminčių – bičiulių kūrėjų.

Aš neprisimenu, kada sukūriau pirmą eilėraštį. Dar maža būdama kalbėjau eilėmis apie tai, kas man buvo gražu: mamos šilkinę suknelę, kraitinę skrynią, šermukšnį gale sodo, šaltinėlį ir didžiulį akmenį prie močiutės namų slenksčio…
Tikiu, kad kiekvienam žmogui Dievas dovanojo po kūrybos kibirkštėlę… Ji tarsi liepsnoja, tai prigęsta. Puoselėju ir saugau ją, kad retkarčiais kūrybinis laužas suliepsnotų, širdis eilėmis prabiltų apie gyvenimą, kurį, kaip ir eilėraštį, kiekvienas sukuriame

Vakarui gražiai dirigavo Daiva Venslovienė.

savaip; neleidžiu jai užgesti, man reikia jos kaip oro, kaip vandens gurkšnio, kaip duonos riekelės ant kasdieninio stalo, kaip vakarinės maldos.
Dėkoju už šią dovaną Aukščiausiajam ir, atvėrusi savo sielos langą, pro jį skraidinu poetinį žodį, tikėdamasi, kad jis palies ir kitų žmonių sielą, suvirpins širdį.
Taip pirmosios poezijos knygos „Ateinu su rudeniu“ pratarmėje apie savo sielos atsivėrimus rašo Alvyra Pieterytė-Sventickienė. Vidurvasaryje knyga su skaitytojais pirmiausia pasisveikino Kauno Maironio literatūros muziejuje, o paskutinio vasaros penktadienio vakarą jos sutiktuvės vyko jau

Už į gimtosios kalbos aruodą subertus brandžius grūdus Alvyrai Pieterytei-Sventickienei Juozo Palionio labdaros ir paramos fondo ir Seimo nario Andriaus Palionio vardu padėkojo jo padėjėja Valė Petkevičienė.

savųjų apsuptyje Veiveriuose.
Gyvenimo kelias Alvyrą į Veiverius atvedė prieš 50 metų, tad ir dauguma kartu su rudeniu atbėgusių eilėraščių – tai ne tik iš tėvų namų nuo Pečiauskų ežero, tyvuliuojančio Jiezno krašte, perpintos prisiminimų atsineštos svajonės, bet ir čia, Veiveriuose, įgytos patirtys, išgyventi džiaugsmai ir skausmai, gilius pėdsakus palikę ir paliekantys įvykiai, sutikti ir nuolat sutinkami žmonės. Žmonės, kurie tave žino ir pažįsta, tad ir kalbėdamasi su jais niekaip negali pasislėpti už gražių žodžių, kaip ir pameluoti jiems negali. Ypač vaikams, kurie Alvyrai visą gyvenimą yra svarbiausi. Ji dar tuomet, kai vaikščiojom Jiezno vidurinės mokyklos koridoriais, jau žinojo, kad bus mokytoja. Kelis dešimtmečius ji dirbo lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o dabar moko pačius mažiausius.

Su pirmosios knygos sutiktuvėmis mielą Alvyrą sveikino ansamblio „Radasta“ ir pagyvenusių žmonių šokių kolektyvo „Tryptinis“ žmonės. Ji –šių abiejų kolektyvų narė.

Tad, kaip ir knygoje, taip ir vakaro Šaulių namuose metu Alvyra buvo atvira, be nutylėjimų ar pagražinimų atsakinėjo ir į retsykiais net ir provokuojančius vakarui dirigavusios kolegės ir bičiulės Daivos Venslovienės klausimus, kalbėjo apie jai pačiai svarbiausius dalykus, tegul šiandien ir ne taip dažnai sutinkamus: nuoširdumą, paprastumą, tėvų pareigą vaikams ir vaikų pagarbą tėvams bei kitus. Ko gero, net ir jausmų juk nepaslėpsi nuo savųjų. O, pasak Alvyros, nebėra ko bijot ir ko slėpt, net ir į knygą sugulusiuose labai asmeniškuose eilėraščiuose. Tik gal svajonės dar tegul tebeseka iš paskos, nes kūrėjui kūryba tarsi visas gyvenimas…
Ramutė Šimukauskaitė

Apie autorę
Tai pirmoji autorės knygelė. Jos eilėraščiai publikuojami Prienų rajono ir Birštono krašto laikraštyje „Gyvenimas“. Spausdinti: Prienų ir Birštono krašto poetų kūrybos almanache „Artimi toliai“(2008), poezijos grupės „Poezija-gražios eilės, mintys, žodžiai“ almanache „Apie tave ir tau, Tėvyne“ (2018), kūrybinės raiškos asociacijos „Kauno branduma“ almanache Tau, Lietuva, eiles rašau“ (2018), skirtame Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiui paminėti, Lietuvos kūrybinės raiškos asociacijos „Menų sodas“ almanachuose: „Lietuva – tai aš“ (2018, pasaulio lietuvių almanache-albume „Apkabinkime rankomis pasaulį“ (2019), šventiniame almanache „Kalėdų giesmė“ (2018), tarptautiniuose almanachuose: „Dėkoju, kad vedei už rankos“ (2019), skirtame tėvams, ir „Meilės atodūsiai“ (2020), skirtame lietuvių meilės deivei Mildai.

Vakaro metu skambėjo ir Dainupės kaimo ansamblio, vadovaujamo Antano Grudzinsko, dainos.

Ieškok

Visi mes trokštam tobuliausio
Visi mes tikimės stebuklo
Deja, likimas kartais žaidžia:
Atsiunčia ne tuos, kurių mums reikia.
Ieškok manęs, ieškok,
Tik nepavark, tik nesustok…
Dar ne kartą eisi, vėl sugrįši,
Suklaidins gal žingsniai svetimi.
Širdimi atspėsi, širdimi pajusi
Tuos, kurie tikri.

Tarp kolegių mokytojų ir buvusių auklėtinių.

Ateinu

Ateinu pas tave per rudenio lietų,
Medžių lapais rausvais apsisiautus,
Vaivorykščių lieptais trapiais
Ir nešu dovanų tau vasaros juoką,
Pasiklydusį rudenio lapuos gelsvuos.
Ir skubu, ir skubu pas tave per rudenio lietų,
Apsisiautus medžių lapais rausvais,
Nes bijau, nes bijau nesuspėti –
Nesitęs gi ruduo amžinai.