Įsiklausykime. Girdite? Varpeliai!

Vienas svarbiausių artėjančių švenčių simbolių, Kalėdų Senelis, tėvams neretai primena vieną tų klausimų, į kurį tarytum nėra teisingo atsakymo.
Ar palaikyti Kalėdų senelio tikrumo versiją ir, kas kartą mažiesiems suabejojus, rimtais veidais įtikinėti, kad jis tikrai gyvena šiaurėje ir ateina į namus, kai miegate? Tačiau kažkur vis sukrebžda abejonė – aš meluoju savo vaikams?
Tačiau alternatyva, iškloti visą teisybę ir tapti Kalėdų magiją pavogusiu Grinču, anaiptol neviliojanti.
O kas, jei visai nebūtina rinktis? Jei mes galime sukurti labai magišką Šv. Kalėdų realybę? Ir su seneliu, ir su dovanomis, tačiau šiek tiek kitaip, nei esame įpratę?
Maži vaikai, kaip niekas kitas, moka įsitraukti į fantazijų žaidimus. Jie lengvai nukeliauja į negyvenamą salą ar kambaryje įkurdina visą zoologijos sodą. Mėgaudamiesi žaidimu iš visos širdies, be mažiausio nusivylimo, kad visa tai tik įsivaizduojama. Spėkit, kaip mes patenkame į Kalėdų senelio tikrumo/netikrumo pinkles? Būtent – patys pradėdami pasakoti apie jį, kaip apie tikrų tikriausią žmogų! Tačiau tai juk nuostabi pasaka. Pasaka apie stebuklus, apie gerumą, pasaka apie tai, kad Kalėdų naktį viskas įmanoma, netgi skraidyti elniais ar aplankyti visus pasaulio vaikus.
Tad kodėl gi mums visiems nepažaidus pasakos? Patikėkite, smagumo dėl to tikrai nebus mažiau! Ir visai nereikia galvoti apie tikrumą. Juk viskas bus tiek tikra, kiek leisime sau nuoširdžiai įsitraukti į žaidimą. Juk vaikiškoje virtuvėlėje pagamintus ledus laižote visai panašiai kaip tikrus, tiesa?
O kaipgi dovanos? Kas tuomet padės po eglute dovanas? Tėvai, seneliai, patys vaikai. Ir kodėl gi nepasakius, kad šiuo laikotarpiu sakoma, jog dovanas atneša Kalėdų senelis, net jei iš tiesų mes patys jas vieni kitiems dovanojame. Juk nemanote, kad dėl to dovana džiugins mažiau? Galbūt tai padės sumažinti ir nusivylimo jausmą, kuomet Kalėdų senelis vieniems vaikams „atneša“ kompiuterį, o kitiems tik nedidelį žaislą. Vaikams daug lengviau (nors ir tikrai nelengva) suprasti apie skirtingą šeimų finansinę padėtį, nei manyti, kad kažkodėl Kalėdų senelis juos myli mažiau ar jie nebuvo pakankamai geri…
Nuostabu būtų prisiminti apie Šv. Mikalojaus dosnumą ir gerumą, kuris ir įkvėpė dovanojimo tradiciją. Dovanojimo tiems, kuriems tikrai trūksta, o ne daugiau ar brangiau…
Kurkime tikruosius Kalėdų stebuklus kartu su vaikais. Gal tai bus dovanėlės gyvenantiems kukliau, galbūt rūpestis beglobiais gyvūnais, o gal meduoliai kaimynams? Leiskime vaikams pajausti dovanojimo, rūpesčio kitais šilumą, patirti stebuklus, kuriuos sukūrė jie patys, nepasikliaudami ir nelaukdami to iš pasakų herojų.
Taip netikėtai ir jaukiai susipina pasaka, gerumas ir rūpestis kitu žmogumi. Ar galima tikėtis didesnio Šv. Kalėdų stebuklo?
O kas, jei vaikai visgi paklaus: „Tai tikras ar netikras?“. Mirktelėkime gudriai: „O kaip tu galvoji?“. Vaikai visuomet žino pačius tikriausius atsakymus, tereikia juos išgirsti.
Įsiklausykime. Girdite? Varpeliai!
Dovilė Šafranauskė